Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2025-04-19 |
Kad žmogaus atmintis yra subjektyvi, seniai įrodyta tiek mokslininkų, tiek ir pačių žmonių. Ko gero, esate pastebėję, kaip kalbėdami, pvz., su jaunystės draugu, vieną ar kitą įvykį, nutikimą prisimenate visiškai skirtingai. Neretai atsitinka ir taip, jog vienam praeity nutikęs įvykis atrodo labai reikšmingas ir jį jis prisimena su smulkmenomis, kai kitas to įvykio dalyvis jo išvis neprisimena ir net bando įrodinėti esą to net nebuvę. Be to, pasak specialistų, vis iš naujo pasakodamas praeities prisiminimus, žmogus linkęs kaskart pridėti po kokią nors naują detalę, tad neretai prisiminimai būna gerokai pagražinti.
Būtent taip dažniausiai atsitinka, viešojoje erdvėje eilinį kartą pasirodžius straipsniams ar diskusijoms apie sovietmetį. Paprastai šiuo atveju publika pasiskirsto į dvi diametraliai priešingas puses – tie, kurie sovietmetį linkę idealizuoti, ir tie, kurie sovietmetį mato vien tik kaip blogį, kuriame esą visiškai nieko gero nebuvo. Tų, kurie būtų „per vidurį“, įprastai būna mažuma ir jie dažniausiai tokiose diskusijose, kuriose rasti kompromiso praktiškai neįmanoma, nedalyvauja.
Visada pasisakau už tai, kad bet kokia diskusija remtųsi konkrečiais asmeniniais pavyzdžiais, o ne abstrakčiais samprotavimais. Tad eilinį kartą socialiniuose tinkluose pasirodžius diskusijai apie sovietmetį, bandysiu per savo pačios asmeninius pavyzdžius paneigti tų, kuriems „prie ruso buvo geriau“, sąmoningai ar dėl atminties spragų kuriamus mitus.
Pradėti norėčiau nuo labai dažnai aptinkamo mito.
Tai yra net ne mitas, o absoliutus melas.
Sovietmečiu buvo didžiulis gyvenamojo būsto trūkumas, tad, bandydama kažkaip spręsti šią problemą, valdžia ėmė statyti vadinamuosius bendrabučius. Mažą varganą kambarį juose dažniausiai gaudavo jauni techninės krypties specialistai bei didelių gamyklų darbininkai. Apie gyvenimo sąlygas tokiuose bendrabučiuose su bendrom virtuvėm ir su pertrūkiais veikiančiais bendrais apšnerkštais dušais nekalbėsiu – kas gyveno, tas žino. Vieniši, beje, juose gyvendavo ne po vieną, o po kelis kambaryje ir tik jaunai šeimai nusišypsodavo „laimė“ gauti atskirą kambarėlį. Nors žinau atvejį, kai jauna šeima su viengungiu buvo priversta glaustis viename kambaryje, jį su užuolaida padalinę į dvi dalis.
Tačiau kur kas blogesnė padėtis laukė humanitarinės pakraipos specialistų, kurių dauguma net ir tokių gyvenimo sąlygų savo darbinės veiklos pradžioje neturėdavo, nes bibliotekos, mokyklos ar kitos biudžetinės įstaigos bendrabučių arba neturėjo, arba juose vietų visiems neužtekdavo.
Būtent taip atsitiko ir man.
Baigusi Vilniaus universitete žurnalistikos studijas, dirbti pradėjau tuometiniame televizijos ir radijo komitete. Komitetas turėjo, beje, labai neblogą bendrabutį, tačiau man buvo pasakyta, jog vietų jame nėra. Su kursioke per vargus Antakalnyje išsinuomojome vieną kambarį bendrame 3 kambarių bute kartu su šeimininkais. Tokių dalykų, kaip atskiro buto nuoma, sovietmečiu niekas net nesapnavo, nes laisvų butų tiesiog nebuvo. Ką reiškia gyventi dviems jaunoms merginoms su svetima trijų asmenų šeima viename chuščiovkės tipo bute – nepasakosiu, patys galite nesunkiai įsivaizduoti.
Po kuri laiko ištekėjau ir grįžau gyventi į Klaipėdą pas vyrą. Čia – ta pati situacija: gyventi nėra kur. Ačiū Dievui, uošviai jau turėjo 3 kambarių butą, tad apsigyvenome pas juos. Penki žmonės (buvo dar moksleivis vyro brolis) – 48 kv. metrų bute. Pagal dabartinius standartus – sunkiai įsivaizduojama situacija, bet mes vis tiek džiaugėmės, kad turime savo kambarį ir kad nereikia nuomotis buto kartu su šeimininkais, kaip teko ne vienam mano tuometiniam pažįstamam. Beje, ne vienas mano pažįstamas jau su savo mažamečiais vaikais panašiomis sąlygomis mažuose buteliuose kartu su savo tėvais gyveno ne vienerius metus, t.y., kol sulaukdavo jau nuosavo išganingojo buto.
Jaunimui reiktų suprantamai paaiškinti, kaip būdavo „veltui“, kaip mėgsta pabrėžti sovietmečio gerbėjai, tuo metu skirstomi butai.
Pirmasis etapas, jei pasisekė, kaip minėta, buvo bendrabutis. Gavusi kambarį jame, jauna specialistų šeima, jei dirbo, pvz., kokiuose „Trinyčiuose“ ar kitame dideliame fabrike, būdavo pastatoma į eilę jau butui gauti. Priklausomai nuo gamyklos finansinių pajėgumų, atskiro buto galima buvo tikėtis sulaukti geriausiu atveju per kokius 5-7 metus, nors įprastai tekdavo laukti gerokai ilgiau.
Pvz., mano tėtis, dirbęs tuometinėje didžiulėje autotransporto įmonėje vairuotoju, dviejų pereinamų 34 kv. m kambarių buto (be patogumų, tik su šaltu vandeniu) Žvejybos uosto rajone sulaukė lyg ir po 15 metų stovėjimo eilėje. Mes su mama ir sese tuo metu gyvenome kaime, o tėtį matydavome tik sekmadieniais. Kai pagaliau persikraustėme į Klaipėdą, tas varganas butelis Mituvos g. šalia uosto man, pripratusiai prie kaimo laukų, pievų ir erdvaus kiemo, priminė kalėjimą, bet jame keturiese teko glaustis ne vienerius metus, kol su sese išvykome studijuoti. Mama su tėčiu jame gyveno iki pat nepriklausomybės atkūrimo, kai tą namą nugriovė, ir pagaliau mano šeima, kaip registruota pas tėvus, sulaukė savo atskiro buto. Man tada buvo 39-eri.
Kitas būdas sovietmečiu įsigyti jau nuosavą, ne valdišką, butą buvo galimybė savo lėšomis pasistatyti vadinamąjį kooperatinį butą. Tačiau tai sau galėjo leisti tik nedaugelis, t.y. tie, kurių tėvai buvo turtingi, o tokių sovietmečiu nebuvo daug, nebent tėvai priklausė partinei nomenklatūrai ar užėmė kitas aukštas vadovaujančias pareigas. Tarp mano tuometinių pažįstamų tokių nepamenu, o įsigijusieji kooperatinį butą jautėsi esą privilegijuoti visuomenės nariai, nes jų butai iš tikrųjų priklausė jiems. Tuo metu gavusieji valdiškus butus nebuvo jų tikrieji šeimininkai, už įvairius pažeidimus valdžia galėjo juos bet kada iš žmogaus atimti.
O tvirtinti, kad butas gautas „veltui“, gali tik visiški naivuoliai arba nesuvokiantys, kas buvo vadinamoji „planinė“ ekonomika: valdiškų butų sąnaudos buvo gudriai įkalkuliuotos į žmonių tuometinius varganus atlyginimus. Be to, toks butas, kaip ir mažos algos, žmogų visam laikui pririšdavo prie vietos, nes valdiško buto parduoti nebuvo galima, net ir jų keitimą (mažesnio į didesnį ar atvirkščia) turėjo palaiminti Vykdomasis komitetas: taip valdžia gyventojus laikė ant trumpo pavadžio, jiems to dažnu atveju net neįtariant.
Dar viena palyginti nedidelė žmonių dalis po karo ir vėliau pasinaudojo galimybe miestuose valdžios išskirtuose žemės plotuose savo lėšomis pasistatyti nuosavus namus. Tad ir jiems, ir vėliau jau jų suaugusiems vaikams tokiu būdu pavyko išspręsti gyvenamosios vietos problemą. Klaipėdoje taip atsirado Mažasis kaimelis, Melnragė ar nemažas nuosavų namų kvartalas į rytus nuo Mokyklos gatvės.
Neatmesčiau, jog būtent „kooperatininkai“ bei nuosavų namų turėtojai ir mėgsta skleisti dezinformaciją apie esą „puikų“ gyventojų aprūpinimą butais sovietmečiu: patys to nepatyrę, jie iš tiesų galbūt galėjo ir nežinoti tikrosios padėties, nors man asmeniškai sunku tuo patikėti.
Pradėti pirmiausia reiktų nuo to, jog maisto, juoba gero, sovietmečiu katastrofiškai trūko. Lietuvoje bei kitose Baltijos šalyse padėtis dar daugiau mažiau buvo pakenčiama, o štai Rusijoje žmonės tiesiogine to žodžio prasme badaudavo. Bet mes ne apie Rusiją.
Pieno bei duonos gaminių Lietuvoje tikrai sovietmečiu netrūko. Žinoma, šių produktų pasirinkimas buvo labai skurdus, lyginant su dabartine situacija, retkarčiais vienų ar kitų gaminių, pvz., sviesto, varškės, pritrūkdavo, bet, pasikartosiu, iš esmės šių gaminių pakako.
Kur kas blogesnė padėtis buvo dėl galimybės apsirūpinti mėsa, jos gaminiais ir vaisiais bei daržovėm. Kai „išmesdavo“ geresnės mėsos, parduotuvėse nusidriekdavo kilometrinės eilės. Pamenu, kaip mama kartą grįžo labai pikta iš parduotuvės, nes prieš pat jos nosį pasibaigė „labai geri kauliukai“. Daržovės dažnokai būdavo ir apipuvusios, ir apvytusios, o vaisių pasirinkimas buvo labiau nei skurdus. Pamenu, kaip prieš vienus naujuosius metus, prastovėjusi eilėje gal valandą laiko, taip ir negavau nusipirkti apelsinų – jų neliko.
Tas bjaurus beviltiškumo jausmas, kai ne kartą yra tekę grįžti iš parduotuvės tuščiomis, nes vienų ar produktų tiesiog nelikdavo, man yra vienas iš pačių nemaloniausių sovietmečio prisiminimų. Nuolat jausti elementariam žmogaus poreikių patenkinimui skirtų prekių ar paslaugų trūkumą yra ne kas kita, kaip žmogiškojo orumo pažeminimas, ir jį pačiais įvairiausiais būdais, deja, yra tekę patirti ne kartą.
Apie tokių šiandien įprastų produktų, kaip kava, konservuoti žirneliai ar majonezas deficitą net neverta kalbėti. Kaip ir apie daugelio ne maisto prekių (batų, patalynės, net tualetinio popieriaus) trūkumą.
Tiesa, kai kas ir šitą egzistavusį deficitą sugeba pateikti kaip privalumą, o ne trūkumą: esą dėl to anuometinės moterys buvo išradingos, sau ir vaikams mezgė bei siuvo rūbus, sugebėdavo visuotinio deficito laikais suruošti ištaigingas vaišes ir kt. Iš dalies galima būtų su tuo sutikti, tačiau prieš šventes lakstyti iš vienos parduotuvės į kitą, tikintis, kad galbūt „išmetė“ kokio nors deficito, toli gražu nebuvo mano mėgstamiausias užsiėmimas. Kaip ir tris valandas stovėti eilėje prie čekiškų batų, kurių tinkamo dydžio galiausiai irgi neliko..
Tačiau to, jog lietuviai nuo senų laikų buvo sumanūs ir išradingi, nepaneigsi. Dalis tuo metu miestuose gyvenusių tautiečių turėjo „savo“ kaimus – tėvus ar gimines, gyvenusius kaime ir auginusius gyvulius, bulves, burokus ir kitas daržoves. Būtent jie ir padėdavo miestiečiams apsirūpinti kokybiškesniu maistu. Rudeninių bulvių kasimo pas gimines talkas, ko gero, galima būtų pripažinti sovietmečio „tautiniu paveldu“…
Dar vienas apsirūpinimo „gera mėsa“ būdas gyvenusiems mieste buvo pirkti iš po skverno pas tuos, kurie dirbo mėsos kombinate ir kurie tą mėsą tiesiog pavogdavo, išnešdami pro „prachadnąją“ ją apsivynioję apie liemenį po drabužiais ar paslėpę apatiniuose rūbuose, pvz., kelnaitėse.
Dalis miestiečių arba tiesiogiai, arba per pažįstamus geresne mėsa ir jos gaminiais apsirūpindavo būtent tokiu būdu, žinoma, gerokai permokėdami „geradariams“.
Be to, kadangi įvairesnio, skanesnio maisto labai trūko, tad pavykus „gauti“, pvz., geresnių dešrelių ar sardelių, jos atrodė kaip skaniausias dalykas pasaulyje, tad ir dabar sovietų nostalgikai tai pateikia kaip esą gero, sveiko sovietinio maisto įrodymą.
Šia proga – šuolis į vieną prisiminimą. Sovietmečiu man su ekskursija buvo kartą pavykę išvykti į tuometines socialistines Bulgariją ir Rumuniją. Sofijoje nusipirkusi ledų ir jų paragavusi, pasijutau lyg devintame danguje – tokio neįtikėtino skanumo jie man tada pasirodė. Mes gi, neturėdami galimybės savo maisto produktų su niekuo palyginti, buvome įsitikinę, jog, pavyzdžiui, lietuviškas plombyras ar dešrelės yra skaniausios pasaulyje. Dėl to dalis prierusobuvogeriau atstovų iki šiol laikosi įsikibę šio mito.
Mitas Nr.3 : sovietmečiu žmonių moralė ir dorovė buvo aukštesnė
Būtent tai viename portale skelbtoje publikacijoje akcentavo viena moteris. Įdomu, kaip ir kokiu „prietaisu“ ji tą „moralę“ išmatavo? Kaip vieną iš pavyzdžių ji pateikė gyvenimą studentų bendrabučiuose, kuriuose griežtos prižiūrėtojos saugojo merginas nuo įvairių paklydimų (neleisdavo pas jas vaikinų) ir esą dėl to merginos buvo doros, saugojo savo nekaltybę iki vestuvių – esą buvo mažiau ištvirkavimo.
Nežinau, gal ji studijavo kilmingųjų mergelių gimnazijoje, o štai Vilniaus universitete studijavę mano kursiokai turėtų puikiai prisiminti net labai smagius baliukus, užsitęsdavusius iki paryčių Olandų gatvės ar Antakalnio bendrabučiuose, kur laisvai liejosi toli gražu ne tik arbatėlė. O ar juose būdavo apsiribojama tik nekaltais bučinukais – istorija šįkart nutyli…
Tačiau istorija nenutyli anuomet laikas nuo laiko kildavusių lytiniu keliu plintančių ligų protrūkių ir nuo jų besigydžiusiųjų perpildytų tuometinių spec. dispanserių. Matyt, tos „meilės“ ligos irgi kilo iš „aukštos“ tuomečių žmonių moralės.
Bet eikime prie kitokių, paprastesnių ir konkrečių pavyzdžių – prisiminkime daugeliui puikiai pamenamus vaizdus iš tų laikų paplūdimių.
Ir ką gi mes čia matome? Aplink didžiulį užtiesalą sėdi smagi kompanija, improvizuoto stalo vidury – degtinės butelis, užkanda su nepamirštama daktariška dešra, ratu siunčiamas stikliukas, girdimos kalbos tikrai ne apie matytą spektaklį ar perskaitytą knygą. Aplinkui laksto mažamečiai vaikai, kalbos vis labiau linksta link riebių anekdotų, apgirtę vyrai pradeda „kybinti“ moteris – visiems viskas gerai, tai elementari, daugeliui įprasta anų „dorų“ laikų viešoje vietoje vykstanti „tusovkė“.
Beje, savotiškai apginant ano meto panašias „tradicijas“, teisybės dėlei reiktų pasakyti, jog praėjusio šimtmečio 6-7 dešimtmečiuose alkoholio kur kas daugiau vartota ir Vakaruose. Bet vienas dalykas sovietmečiu tikrai išsiskyrė – tai plačiai paplitęs ne tik vadinamasis buitinis alkoholizmas, bet ir alkoholio vartojimas darbo kolektyvuose.
Ko gero, ne vienas pamename, kaip penktadieniais iš darbo namo nemažai vyrų grįždavo stipriai „pavargę“. Apie įvairiuose kolektyvuose atvirai su nemenkais alkoholio kiekiais švenčiamus gimtadienius, kovo 8-ąsias ar vasario 23-iąsias jau nekalbu – tai buvo tiesiog į kraują įaugusi „tradicija“. Gyvenimiškos situacijos, primenančios anekdotus, kaip vos pavelkantis kojas santechnikas tiesiog užmiega darbo vietoje ar jo „kolega“ statybininkas krenta iš kelinto aukšto žemyn, irgi buvo ne iš piršto laužtos. Beje, neseniai buvo skelbta statistika apie nelaimingus atsitikimus darbe – jų sovietmečiu būta kelis kartus daugiau nei kad yra šiuo metu. Žinoma, dėl to paties visuotinio girtavimo.
Ir dar du konkretūs, jau su manimi susiję pavyzdžiai, rodantys „aukštą“ tuomečių medikų kultūrą, turint omeny, kad sovietmečio nostalgikai nuolat pabrėžia esą tuometinės medicinos aukštą lygį, nutylėdami, žinoma, ypač anuomet plačiai propaguotas pakišas medikams.
Buvo, rodos, savaitgalis. Įtarus apendisko uždegimą, teko kviesti greitąją. Ji mane nugabeno į ligoninę, o apžiūrėti manęs po gero pusvalandžio atėjo… vos ant kojų pastovintis gydytojas. Apendikso diagnozei nepasitvirtinus, vidury nakties buvau išleista namo. Parsirask kaip nori.
Su medikais sovietmečiu man apskritai nesisekė. Antrą kartą su „kvepiančiu“ gydytoju teko susidurti jau atvykus gimdyti. Tiesa, tuo metu Klaipėdoje populiarus ginekologas, moterų numylėtinis, iš pirmo žvilgsnio nesudarė apgirtusio įspūdžio, tačiau jam pasilenkus paklausyti vaisiaus tonų, buvo nesunku atpažinti iš mediko burnos sklindantį „Belyj aist“ kvapelį. Kas tai per daiktas ir kodėl jis būtent gydymo įstaigose liedavosi laisvai, gyvenusieji sovietmečiu, manau, nepamiršo…
Ir dar vienas, jau paskutinis prisiminimas iš pirmųjų nepriklausomybės metų. Tada naujieji Lietuvos politikai ėmė važinėti mokytis demokratijos į Skandinavijos šalis. Iš vizito Švedijoje grįžęs vienas gana aukštas pareigas ėjęs vyras man prisipažino neturėjęs iš gėdos kur akių dėti, kai ryte kolegos po audringo baliuko viešbutyje „užkvepino“ visą patalpą, kurioje ir vyko paskaita apie demokratijos privalumus. Žinia, tie „kvepėję“ vyrai ir moterys buvo ne santechnikai ar statybininkai, o naujai iškepti savivaldos lygio politikai, dar nespėję atsikratyti „aukštos“ sovietinės dorovės įpročių.
Dėl to, jog esą sovietmečiu visi mokėsi, visi buvo išsilavinę bei skaitė knygas, kaip irgi neretai teigiama viešoje erdvėje, net neverta kalbėti. Užtenka paskaityti dalies mano amžininkų ar jaunesnių komentarus socialiniuose tinkluose – ir jų „puikusis“ išsilavinimas – kaip ant delno.
Kas tada skaitė knygas, jas skaito ir dabar, kas tada lankė teatrus, juos lanko ir dabar. Ir tada, kaip dabar, buvo ir pirmūnų, ir dvejetukininkų, ir darbštuolių, ir tinginių. Bent jau šia prasme tikrai niekas nepasikeitė, žmonės kokie buvo, tokie ir liko, tad daryti toli siekiančius apibendrinimus apie esą aukštesnę tuometinių gyventojų moralę – daugiau nei juokinga.
Vietoj epilogo
Šiame nuomonių rubrikos rašinyje sąmoningai nutylėjau tuometinį ideologinį auklėjimą bei visas gyvenimo sritis apraizgiusią propagandą. Ją nutylėjau ir dėl to, kad didžioji dalis Baltijos šalių gyventojų visgi sugebėjo tai per ilgus metus vykdytai dviveidiško melo ideologijai atsispirti, tai pademonstravę ir Baltijos kelyje, ir atkurdami savo valstybingumą. Šiuo metu minėtų šalių nepriklausomybei ir vėl susiduriant su naujais geopolitiniais iššūkiais, svarbu tikėti, kad, reikalui esant, Baltijos šalių gyventojai dar kartą pademonstruotų vienybę ir sugebėtų apginti savo laisvę.
Užtat šiame kontekste itin keistai atrodo pastaruoju metu augantys sovietmečio „balintojų“ būriai. Ar tai žmonės daro sąmoningai, pvz., kažkieno paskatinti, ar dėl kitų priežasčių, pvz., elementaraus kvailumo ar atminties spragų – atsakyti palieku jiems patiems.
Tuo metu man, kaip ir daliai šiandieninės Lietuvos gyventojų, kone pusę savo gyvenimo pragyvenusiai sovietmečiu, žiūrėti į jį per rožinius akinius visiškai nesinori. Kartu netvirtinu, jog esą viskas anoje santvarkoje buvo tik juoda. Anaiptol. Tiesiog tai buvo visai kitas pasaulis, į kurį nė už ką nenorėčiau grįžti. Bet anų laikų savo ir savo bičiulių jaunystę visada yra smagu ir miela prisiminti, kad ir kur bei kaip tada gyvenai. Prisiminti ją tokią, kokia ji buvo iš tikrųjų…
https://www.respublika.lt/lt/naujienos/lietuva/kitos-lietuvos-zinios/sadm-skurdo-lygis-lietuvoje-yra-vienas-auksciausiuvisojees/
Ponia Palmyra, gal pakomentuotumėt minėtą straipsnį.
Laisvai: dalis šiandieninių esą gyvenančių žemiau skurdo ribos gyvena KUR KAS geriau už daugelį gyvenusiųjų sovietmečiu. Tuo metu pensininkai neturėjo po 10 ir daugiau tūkstančių, kuriuos dabar dalina į kairę ir dešinę sukčiams.https://www.atviraklaipeda.lt/2025/04/27/pensininke-sukciu-pradziugino-net-56-000-euru/ https://www.atviraklaipeda.lt/2025/04/25/sukciu-grobis-beveik-16-tukst-euru/, https://www.atviraklaipeda.lt/2025/04/23/sukciams-atidave-ne-tik-pinigus-bet-ir-banko-kortele/, https://www.atviraklaipeda.lt/2025/04/11/du-klaipedieciai-sukciams-atidave-32-tukst-euru/
Na ir šaršalą sukėlė p. Palmyra. Va kiek pamiršusių išgerti tablietkų komentatorių išlindo. Matyt, tikrai skaudžią temą palietė
Gaila, kad Z. Froidas miręs, antraip gal atsakytų, kaip ta liga vadinama, gal sovieticum sentimentum?????
Dažniausiai sovietmetį šlovina nesugebėję prie šiuolaikinių gyvenimo reikalavimų ir pokyčių prisitaikyti žmonės. Juk anais laikais nelabai reikėjo persistengti: darbo turi, algą moka, už tave viskas nuspręsta. Antra, kaip žmogus gali mąstyti kitaip, jei tau sovietinis gyvenimo būdas jau genuose užkoduotas. Kaip sakoma „Žmogų iš kaimo gali išvaryti, bet kaimą iš žmogaus sunkiai” ….
Visiškai pritariu Palmyrai. Erdvius butus, mašinas pagal talonus, jugoslaviškus ar čekoslovakiškus baldus, padoresnius drabužius ir batus iš ,,bazės” gaudavo tik komunistų partijos nariai ir didelių , tarybinio pavaldumo įmonių viršininkėliai. Kooperatinius butus pasistatydavo jureiviai, vagys, kurie vogdavo mėsą ir kitokiais medžiagas ir daiktus iš mėsos ir kitų kombinatų.
Kad nusipirkti batus ar paltą, tekdavo stovėti prieš atsidarant parduotuvėms eilėse lauke, tam tikromis dienomis ir grūstis į vidų, čiupti nesvarbu kokio dydžio daiktą ir vėliau jį bandyti išmainyti su kitu pirkėju. Darbo skelbimų nebūdavo, visi įsidarbindavo tik per pažystamus ir kyšius. Baisūs buvo laikai. Palyginus, dabartis yra rojus. Taip, gerovę susikurti sunku, reikia labai sunkiai ir daug dirbti. Bet įmanoma, nes turime pasirinkimą.
Gaudavo deficitą visi kas turėjo pinigų ir užmokėdavo ,,Blatui” Žinoma, visų pirma reikėdavo tą Blatą susirasti, bet patikėkit tas nebuvo sunku..Pati pirkau ir sekciją Freda iš Šilo / kur reikėjo užmest 20 rublių viršaus/ ir ypač gerą paauksuotą užsienietišką indų servyzą iš Pempininkų ūkinių prekių skyriaus vedėjos. Ir dar daug ką../iki dabar porcelianą, kai kuriuos daiktus turiu nes kokybė buvo labai aukšta../ Ir dar: ar tokia Palmyra dabar turėtų aukštesnį išsilavinimą, o tuo labjau mokėt rašyt be klaidų, jeigu jai kaip šiandien, reikėtų užsimokėti už mokslą? Ar jos tėveliai, kaip supratau gyvenusieji nelabai geroj materialinėj padėtį, šiandien galėtų ją leist į institutą ar universitetą gaut tokio išsilavinimo? Greičiausiai visos Atviros Klaipėdos kolektyvas būtų ne Redakcijoj o be jokio isilavinimo valytų silkes užsienyje:D))
Mažiau pergyvenkit už Palmirą – man už mokslą dabar mokėti nereiktų, nes su savo vidurinės pažymiais šiais laikais būčiau galėjusi baigti ne tik Vilniaus, bet ir Sorbonos universitetą.
Mano tėvai gyveno kaip tūkstančiai kitų tuomečių žmonių – nemirėm iš bado ir be jūsų išgirtojo blato. Bet tamstos džiaugsmingas pasakojimas apie blatą tik įrodo jūsų pačios atitinkamą lygį, gaila (nors gal ir gerai), kad pati to net nesuvokiate, viešai tai demonstruodama. 
Kandangi esu AK kolektyvo dalis, tai galiu pasidžiaugti, kad sovietmečiu jau teko gyventi tik septynerius metus. Ir nors teko gyventi labai kukliai, tai nesutrukdė baigti universitetą ir neprireikė silkų valyti nei prieš jį, nei po jo.
Buvo vokietmetis, buvo sovietmetis, dabar yra amerikonmetis, KADA BŪS LAISVA LIETUVA ???
pačią pirmą dieną, kai tik išmoksite rašyti
tas nelemtas sovietmetis, bet vis dar atsiranda jo mylėtojų, kurie ir seka pasakas apie „socialinį teisingumą”, nemokamus butus, pigų maistą.Tikrai galiu patvirtinti, kad maistas buvo pigus, pvz. apelsinai ,apie 1983 metus, kainavo 1,20 ir porą kartų per metus galėjai nusipirkti.Pastovėjęs netrumpoje eilutėje. Kooperatinis butas tik iš dalies buvo šeimininko nuosavybėje.Pvz. parduoti, kam panorėjęs, negalėjai, o tik tam, kuris stovi eilėje.Mes su žmona jo laukėme 7 metus, nuo 1981 iki 1988 .Eilėje stovėjo žmona, dirbusi autotransporto įmonėje dispečere, mano darbovietėje šansų nebuvo – įmonė buvo „sąjunginės reikšmės” , ten vyravo „specialistai iš sąjunginių respublikų” .Galiu sutikti, kad vienai gyvenančiai pensininkei sunku būtų keliauti, bet dviems, kad ir gaunantiems tuos pačius 600 eurų, – be problemų.Iš patirties žinau – lietuviai retai keliauja vieni , jiems reikia kompanijos, tai irgi sovietmečio palikimas. Kai pažįstamų tarpe kyla diskusija apie „kada geriau”, visada sakau, vienintelis dalykas kas buvo geriau – mes buvome jauni.Ir ne sovietmečio ilgimės, o savo jaunystės.
Autorės meluojant nepagavau, bet vieną dalyką ji nutylėjo. Veidrodžiai tada rodė teisingai! O dabar? Baisu į juos pažiūrėti!
!!!
Užtat dabar turime nepriklausomybę , kad nuo mūsų niekas nepriklausomybę
…
kas tada priklausė nuo tamstos ?
Gal malonėtumėt pasidalinti paslaptimi,kaip gaudama tokią pensiją,sugebate, keliauti po pasaulį? Aš gaudama tokio pat dydžio pensija galiu tik pasvajoti apie keliones.
Svarbu teisingai susidėlioti prioritetus…
taigi ji prisiduria dirbdama papildomai Ir sveikatai nereik išlaidaut – sveika kap arklys…
Ne sovietmetis, o sovietinės okupacijos metai.
Oho, kokios reakcijos! Ir kokie „raštingi” tie geriau gyvenę… Ačiū už straipsnį.
P.s. Turbūt man nebus atleista už praleistą raidę:)
Oho, kokios reakcijos! Ir kokie „raštingi” tie geriau gyvenę… Ačiū už straisnį.
Matyt blatą per partiją turėjai
Čia matyt partinė, nes tada ėjo per kyšius ir giminės partines
Mes 3 moteriškos lyties ,mama duktė,anūkė, gyvenom chručiovkei 24 m2 ,pusantro kambario bute ,nes įstatymai neleido stot į eilę butui ,ojaumi ,,atseit,,specialistai gaudavo be eilės, buvo blatas ,kyšiai, bazėse buvo biskuo ,partijos,net tie vežimėliai pagal talonus na gyventi ,kaip aušvice visi vienodi ir šaukti ura,valio
Kai kurie Lietuvos piliečiai žavisi sovietiniu okupantu, kai kurie nuoširdžią meilę išsako užkariautojams. Okupantai ir užkariautojai – geri. Sovietai mums nemokamai butus dalino, Prūsija – kultūrą. Ko čia piktintis? Nebūtų okupanto, tai būtume likę be butų ir gyvenę palapinėse bei bakužėse. Nebūtų užkariautojo, tai neturėtume rašto, kultūros. Mes žinome ką turime dėka šio krašto užkariautojų. Mes nežinome, o ką būtume turėję, jei okupantas, užkariautojas nebūtų įžengęs ir šeimininkavęs Lietuvoje? Iš mūsų sovietinis okupantas atėmę galimybę kurti europietišką socialinę gerovę, kokią turi šalys, kurios išvengė tarybinės Rusijos okupacijos. Iš mūsų prūsokai atėmė galimybę kurti savo valstybę, teigdami, jog nesugebame ir turime džiaugtis tuo, ką jie mums davė. Nesuprantu, kai su sovietine nostalgija gyvenančius tinka pasmerkti, o prūsiška – ne? Kada suprasime, jog okupantas ir užkariautojas yra tas pats. Jų tikslas – pateisinti savo buvimą užgrobtoje, okupuotoje šalyje. Vyksta informacinis karas. Mes, lietuviai, pralaimime buvusiems krašto šeimininkams iš rytų ir iš vakarų.
krašto šeimininkai, kartu su tais iš vakarų.Tie iš rytų – okupantai.
Bravo!
bet ir dabartiniams ar būsimiems okupantams. Lietuva kas? Ogi kaimas kryškelėje Katra kas nor tas ir pasiim Palauksiu ka jurgelevičienė sakys kumet Klaipėda užims kiniečia
Jei iki to dagyvens
Čia redaktoriaus žodynas – pezalai, melagis, eilinis bailys. Keista skamba ir dar kada tokiu žodynu dalinasi redaktorius, Po tokiu redaktoriaus reakcijų vienas pastebėjimas – emocinis adekvatumas tolokas jau nekalbant apie empatija. O poniai Palmirai, niekas turbūt neišsiilgęs tarybinės santvarkos ir nereikia bandyti kažkam ta liga įpiršti. Jei paprastas žmogus sako kad taip laikais buvo geriau gyventi. Gal reikėtu įsijausti ką jis norėjo pasakyti o ne griebti rašyti straipsnius su pačiomis juodžiausiomis spalvomis. Daugelis žmonių kuriems yra daugiau nei 60 metu taip kaip jus negalvoja ir tas geriau yra išreikšta kad saugiau. Tas geriau pas juos yra – buvo ekonomiškai saugiau, buvo sistema kuri buvo minimaliai saugi, darbas, atostogos, medicina kad ir su kyšiu bet ji buvo čia ir dabar, maistas kad ir be prašmatnių ikru ar servelatu ar egzotišku vaisiu, bet maistas buvo įperkamas pagal minimalu atlygi. Niekas nebadavo kaip dabar bandoma įteikti visose žiniasklaidoje. O butą žinojai kad gausi anksčiau ar vėliau. Taip, tarybiniai žmones nematė pasaulio šaliu kapitalistu gyvenimo. Bet paklausk šių dienu paprasto pensininko kuris sąžiningai atidirbo 45 metus ir dabar gyvena iš pensijos, kiek jis mato pasaulio saliu šiandien per metus? Greičiausiai Nulis. Tad tu laiku paprastas eilinis žmogus ir siu dienu paprastas eilinis žmogus, kuris saugiau gyvena/o??? Žinoma tais laikais milicija, prokuratūra, teismai, komunistu partijos šulai, imoniu vadovai ar valdininkai vadovai buvo virs įstatymo. Visur egzistavo kyšiai ir švogeriu ryšiai. Bet jei davei kyši vadinasi padarys. Žinoma jei paprastas žmogus netyčia papuldavo i tu išrinktųjų kelia ir jiems kažką sugadindavo, žmogus būdavo sumalamas, bet visa tas vyksta ir dabar, tad tas dalykas yra vienas prie vieno. Viena kas šiandien yra saugiau ir ramiau, tai mažiau chuliganišku nusikaltimu jei tais laikais. Taip versliam žmogui šiandien visa verslo gatve atvira, bet sąžiningam verslui ta gatve atvira iki tam tikro laiko nes mes gyvename valdžios ir verslo klanu šalyje, taip šiandien jaunas žmogus turi daugiau pasirinkimo kur mokytis, kur gyventi, bet jūsų straipsnis ne apie tai, o apie tai kad tada buvo viskas juoda o dabar viskas balta. O reziumė, tada daugelis žmonių buvo nuoširdesni, sąžiningesni visomis prasmėmis o kas dabar? Savanaudiškas egoizmas, lipimas per galvas, melavimas yra norma pas dauguma. Ir dar niekas tame „geriau“ nekalba apie savo šalies egzistavimo atsisakymą.
Aha, dabar maisto už minimalią 1038 Eur algą arba vidutinę 720 eurų pensiją įpirkti negalima. Ir pensininkai pas mus vargšeliai nekeliauja, užtat sukčiams po 10000 ir daugiau atiduoda, nes nekeliauja. Ir gauti būta būnant 50-mečiui žymiai geriau nei įsigyti už paskolą būnat 25. O kokia nostalgija kyšiams! Juk padarys gavęs! „O reziumė, tada daugelis žmonių buvo nuoširdesni, sąžiningesni visomis prasmėmis o kas dabar?” – tipiškas senatvinio marazmo požymis, kai aiškinama, kur ritasi pasaulis, pas mus taip nebuvo!!!
Zoologijos sode žvėrims narvuose irgi saugiau – niekas nesuės, maistą, kad ir minimalų irgi atneša ir visiems vienodai. Lafa! Arba ura draugai!
Kadangi paminėjote mane, prašyčiau įvardinti konkrečiai, kur yra, pasak jūsų „pačios juodžiausios“ spalvos, t.y. kurie str. paminėti FAKTAI yra neteisingi. P.S. Esu pensininkė, pensija tik po pakėlimo šiemet pasiekė 600 eurų (jos paskyrimo pradžioje nesiekė nė 400), bet į užsienį važiuoju kasmet, kaip ir dauguma mano bendraamžių.Gražių šv. Velykų
Ponia Palmyra dėkoju už pasveikinimą,… ir….., savo straipsnio antrašte „Žvilgsnis į sovietmetį – ne per rožinius akinius“ jus kaip ir neleidžiate kvestionuojate ta ką parašėte o tiesiog tai tiesos konstanta, tačiau tuo pačiu straipsnio įžangoje jus rašote „žmogaus atmintis yra subjektyvi“ ir to subjektyvumo įvedžiojimuose jus rašote „žmogus linkęs kaskart pridėti po kokią nors naują detalę, tad neretai prisiminimai būna gerokai pagražinti“, tad skaitytojui, man, vertinti ir atreaguoti ar jus viska rašote tik emocinėmis juodomis spalvomis nes jus teigiate kad matėte ar matote ne per rožinius akinius, ar jus esate žmogus kuriam tai pat ne nuodėme kartais pagražinti apie tai ką norisi parašyti kad sukelt diskusija ar skaitytoju irzlumą, mano supratimu sis straipsnis yra marketingo tikslas o ne tiesos paieška, ir ta darote mano supratimu juodomis o ne kitomis emocinėmis spalvomis ar mintimis, tad pirma apsispręskite kas jus – žmogus ar išmanusis intelektas, ar aplamai konstanta o gal aukščiau viso to nes jus matote ne per rožinius akinius. O pabaigai džiugu kad yra žmonių pensijinio amžiaus kurie sugeba su 600 euru pragyventi, sumokėti mokesčius, nusipirkti reikiamas priemones namams ir dar pakeliauti po pasauli kiekvienais metais. Tad Sv. Velykų proga, bendrai palinkėjime pensininkams – valdykite savo finansus taip tvariai kad jų užtektu viskam, viskam, ir ateityje niekas nesiskuskite kad 600 euru per mėnesi yra mažai nes mes turime pavydžius kurie mums leidžia suprasti kad mes nepatenkinti gyvename neracionaliai. Ir dar, mano komentarai nėra skirti kvestionuoti kaip gyventi Lietuvai, būti savarankiškai ar okupuotai ar abejoti Lietuva kaip valstybe.
Man visada juokingai, kad visi dabartiniai „už tarybų sąjungą”, kaip jie tada „gerai gyveno”, 1989-1991 buvo aršiausi sąjūdistai. Nenoriu atgal į tuos laikus, nenoriu „Liliputino rojaus”. Gimiau 1970, žinau. Suprantu, kai dar nostalgija yra kokiam 1958-ų, bet kai man apie „gerumus” aiškina 1985-1992 metų gimimo individas, man ir juokinga, ir pikta.
sąjūdiečiais tapo todėl, kad taip partija liepė ir Gorbačiovas leido. Kitaip tariant, ėjo ” koja į koją ” su partijos linija. Ėjo ir nuėjo į brazauskinę kompartiją.
ne Gorbačiovas o iš Jakovlevo gavo komandą kad va jau dabar galima daryt perestroiką ir daryt sajūdį. O darė jį tai visi komuniagos iš eilės..:D
Žiniasklaidoje prasprūdo, kad šiuo metu Tokijuje vyksta paroda Expo 2025, kur kartu su Latviais, Lietuviai turi bendrą paviljoną. Ką eksponuoja Lietuva, niekas nerašo, bet žinia gali būti tokia, kaip buvo sovietmečiu.
Krasivaja strana Litva, osobėno ejo stalica Riga.
Ačiū Martynai, kad leidžiate šiek tiek paabejoti skelbiamomis žiniomis anonimiškai, jei to nebūtų, būtų „visiškai juodi viduramžiai”. Už galimybę padiskutuoti anonimiškai, gerai būtų ir apsimokėti laikraščiui anonimiškai, nes kai vedi pavedimą, visa informacija atvira ir nežinosi kada koks ksčiūno „komendantas” pasibels tau į duris.
Gerų švenčių ir linkiu užmiršti sovietmetį .
„Norint pastovių pajamų, reikia turėti 10
„snukių“ per vakarą“: kas darosi Lietuvoje su
prostitucija https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/norint-pastoviu-pajamu-reikia-tureti-10-snukiu-per-vakara-kas-darosi-lietuvoje-su-prostitucija-120097831
Geri laikai buvo prie rusų, jokio sekso, jokios 16 divizijos!
Ponia Palmyra, jūs viską žinot, gal žinot kelintas eilėje bučiuoti subinę amerikos prezidentui yra mūsų prezidentas. Žiniasklaida skelbia, kad meloni tas veiksmas sekėsi gerai, tik neparašė ar trumpo yra ilgas ar iš tiesų trumpas ir ar tas turi „kiaušinius”.
Lengviau praėjo mano jaunystė sovietmečiu negu Jūsų ,Palmyra. Gal pasisekė. Bet jūsų patirtis tikrai visuotiniškesnė ir dėl to tai ką rašėte yra tiesa. Užgauliotojams atleiskit. Kai kurie jų turėtų keisti partiją kur laukiama naujos aušros
Niekada nepykstu už žmonių nuomones, tik esu nepakanti neteisybei ir melui, kurį nuolat skleidžia vienas asmuo. Ačiū už jūsų komentarą, bet aš juk irgi neišsižadu savo jaunystės
Ir kaip gi jūs išgyvenote vargšė iki Labai geresnių laikų,uoj atims jums butą o gal ne nes jūs tik rašote ir rašėte defirambus valdžiai.Dsbsr kai ji tapo leftistinr ir be konstitucinė
.Pabandykite išsinuomuoti vieno kambario butelį i parašykite apie tai.
Apgailestauju, Šarūnai, kad jūsų tokia trumpa atmintis.
Visai neseniai vienoje diskusijoje jums rašiau, jog sovietmečiu žurnalistinio darbo nedirbau, tad net ir labai norėdama negalėjau anuomet valdžiai, jūsų teigimu, giedoti ditirambų. Man tik belieka apgailestauti, jog sovietmečio, pasirodo, ilgisi net ir pirmosios nepriklausomos Klaipėdos miesto tarybos narys. Užuojauta.
Tau, Palmyra, užuojauta. Aiškiai matyti, kad atidirbinėji USAID sorošo pinigus, kitaip to „nekenčiamo” sovietmečio po tiek metų neprisimintum, nes „kas buvo gerą prisiminkime, kas buvo bloga lai išblės”.
Pensininke, esi melagis ir eilinis bailys, prisidengiantis interneto suteikiamu anonimiškumu. „Atvira Klaipėda” nėra gavusi nė cento iš USAID ir net nėra teikusi jokios paraiškos šiai organizacijai.
Ponas Martynai, gerbiu Jus ir Atvirą Klaipėdą, bet kai spausdinate staselio pezalus, ar vėlavičiaus „filosofiją” kyla įvairių minčių, bet , prašau, neužsigaukite, bet ką veikėte stažuotėje amerikoje ?
IVLP programa, apie kurią, beje, pats „Atviroje Klaipėdoje” ir parašiau, nėra jokia stažuotė. Nieko ten nemoko, jokių instrukcijų neduoda
Jos metu sudaroma galimybė susipažinti su tos konkrečios srities situacija JAV. Mano atveju, su įvairių žiniasklaidos priemonių, taip pat žurnalistikos studijų keletoje universitetų. Ir jokių įsipareigojimų, žinokit, nereikia prisiimti. Ir atidirbti niekaip nereikia. Užtat oranžiniam prezidentui ir jo imigrantui iš PAR ir ji nepatinka – jokios apčiuopiamos naudos Amerikai. Beje, parašykit savo pezalus, bet neanonimiškai, irgi paskelbsim. Bus atsvara.