Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2025-03-13 |
Vakarų pasaulio politiniame diskurse vertybinė politika tapo beveik savaime suprantamu gėriu. Valstybių vadovai, tarptautinės organizacijos ir aukšto rango pareigūnai skelbia pareiškimus apie demokratijos svarbą, žmogaus teises, laisvę bei teisinės valstybės principus. Ne išimtis ir Lietuvos politikai. Tačiau pernelyg dažnai ši „vertybių politika“ yra tik gerai įpakuotas populizmas – emocine retorika pagrįstas politinis įrankis, kuris ne tiek sprendžia realias problemas, kiek apsaugo nuo nepatogių klausimų.
Tikroji vertybinė politika turėtų būti nuosekli ir remtis aiškiais principais, bet realybėje matome visai kitokį vaizdą – vertybės naudojamos selektyviai, priklausomai nuo politinės ar ekonominės naudos.
Štai kelios ryškiausios to apraiškos.
„Gėris prieš blogį“ naratyvas vietoje realios analizės
Politikai ir žiniasklaida neretai konstruoja pasaulį kaip moralinę kovą tarp „teisingųjų“ ir „blogųjų“. Toks supaprastintas diskursas itin patogus, nes leidžia išvengti sudėtingų diskusijų – jei oponentas demonizuojamas kaip „blogis“, jo argumentai tampa nebereikalingi.
Kai viešoji erdvė paverčiama „gėrio ir blogio“ mūšio lauku, lengva užimti „gėrio“ poziciją ir pateikti ją kaip „vertybinę politiką“, ypač jei iš diskusijos išstumiamos priešingos nuomonės. Kaip taikliai pastebima, „populistai turi tik du triukus savo čemodane – gąsdinti pasaulio pabaiga ir gundyti nauja pasaulio revoliucija.“
Selektyvi moralė ir dvigubi standartai
Jei žmogaus teisės ir demokratija yra absoliučios vertybės, kodėl Vakarų valstybės griežtai baudžia vienus režimus, bet tuo pat metu palaiko glaudžius santykius su kitais?
Lietuvos politikoje matome paradoksalius vertybinės politikos taikymo atvejus. Viena vertus, palaikomi glaudūs ryšiai su Azerbaidžanu, Centrinės Azijos šalimis, Iranu bei arabų šalių lyderiais. Tai ypač būdinga dešiniojo flango vertybinės politikos apologetams, kurie vienu metu palaiko kai kuriuos autokratinius režimus ir moralizuoja oponentus, pasisakančius už užsienio politikos stabilizavimą.
Toks dvigubų standartų taikymas ir davatkiška laikysena rodo, kad vadinamoji „vertybinė politika“ tėra politinis instrumentas, skirtas vidaus auditorijai mobilizuoti.
Atsakymas paprastas – kai vertybinė politika kertasi su ekonominiais interesais, laimi pastarieji. Tai rodo, kad vertybės čia tėra retorinis įrankis, o ne realus principas.
Realios politikos trūkumas pridengiamas emocijomis
„Vertybinė politika“ dažnai tampa būdu užmaskuoti strateginių sprendimų trūkumą. Pavyzdžiui, Europos Sąjunga daugelį metų skelbė apie „bendrą gynybos politiką“, tačiau net dabar, kai Rusijos agresija prieš Ukrainą parodė geopolitines grėsmes, Europa vis dar neturi nei bendrų ginkluotųjų pajėgų, nei aiškios strategijos, kaip užtikrinti savo saugumą.
Naujai išrinkto JAV prezidento veiksmai tik išryškina Europos susiskaldymą ir diplomatinę priklausomybę nuo Jungtinių Valstijų.
Kalbos apie „Europos vertybes“ nesuteikia apsaugos nuo tankų ir raketų.
Populizmo spąstai vertybinėje politikoje
Kai politika virsta moraline dvikova tarp „gerųjų“ ir „blogųjų“, ji tampa nebe diskusijų ir sprendimų platforma, o populizmo įrankiu. Vertybinė politika, kai ja manipuliuojama, tampa ne tiek idėjų ir principų ginču, kiek emocijų spektakliu.
Populistai tiek dešinėje, tiek kairėje, siūlo paprastus atsakymus į sudėtingus klausimus. Jie save pateikia kaip „tikruosius moralės sergėtojus“, o oponentus – kaip blogio įsikūnijimą. Tokia retorika gimdo emocinį šantažą („jei nesutinki su mūsų politika, esi prieš demokratiją“), ignoruoja realius interesus ir išteklius („visi turime remti žaliąją transformaciją, nes tai vertybė“, tačiau neatsižvelgiama į ekonomines pasekmes) ir siūlo supaprastintą pasaulio viziją („Vakarai yra moralinis gėris, jų kritikai – blogis“).
Tai – klasikinis populizmo modelis, kuris, apsimetęs vertybine politika, remiasi emocine retorika, selektyvia morale ir iškreiptu tikrovės vaizdu. Kai vertybinė politika nesutampa su realiais veiksmais, ji nebetampa sprendimų pagrindu, o pavirsta dar viena populizmo forma – tik šį kartą ne tautos, o „teisingųjų elito“ populizmu.
Vertybės be turinio – pavojinga priemonė
Tai nereiškia, kad vertybės politikoje nereikalingos. Tačiau jos neturi būti naudojamos kaip dūmų uždanga, slepianti neveiksmingus sprendimus ar interesų konfliktus.
Populizmo problema išryškėja tada, kai partijos manipuliuoja vertybėmis kaip rinkiminiais lozungais, tačiau jų elgesys neatitinka deklaruojamų principų. Tikri vertybiniai sprendimai neturi kilti iš rinkodaros strategijų ar politinių manifestų – jie turi atspindėti politikų asmenines pažiūras ir moralinį stuburą. Deja, dažnai matome, kaip kai kurių politikų „vertybinis kompasas“ sukasi it vilkelis, rodydamas tik vieną kryptį – konformizmą.
Politika be vertybių yra ciniška, tačiau vertybinė politika be pragmatizmo – naivus pataikavimas idealistams.
Kaip apsisaugoti nuo populizmo?
Supratimas, kad net vertybinė politika gali pavirsti populizmo įrankiu, neapsaugo nuo jo poveikio. Populistai išnaudoja visuomenės baimes, sutelkia dėmesį į emocijas ir supaprastintus naratyvus, pateikdami save kaip vienintelę alternatyvą: „jeigu esi prieš sistemą – vadinasi, tu su mumis“.
Vienintelė veiksminga apsauga yra stiprinti rinkėjų politinį raštingumą. Tik gerai informuoti piliečiai gali atpažinti manipuliacijas ir priimti racionalius sprendimus.
Demokratija gali veikti tik tada, kai rinkėjai remiasi faktais, o ne emocijomis.
Tradicinių partijų atsakomybė
Demokratinėse visuomenėse sisteminės partijos ne tik varžosi rinkimuose, bet ir formuoja politikos kryptį, priima strateginius sprendimus ir prisiima ilgalaikę atsakomybę už šalies raidą. Tačiau jos per dažnai pamiršta savo esminę pareigą – edukuoti rinkėjus, paaiškinti politinius procesus ir priešintis supaprastintoms populistinėms idėjoms.
Kai tradicinės partijos nesugeba aiškiai komunikuoti savo politikos, jos pačios tampa populizmo bendrininkėmis.
Nepakankama rinkėjų edukacija ir orientacija į trumpalaikį populiarumą atveria kelią populistams, kurie išnaudoja visuomenės nusivylimą, iškreipia politinę darbotvarkę ir netgi kelia grėsmę demokratiniams mechanizmams.
Tuomet tradicinėms partijoms tenka ypatinga atsakomybė: jos nesugeba šviesti rinkėjų ir leidžia augti populizmui. Galiausiai pačios praranda savo svarbą.
Kova su populizmu prasideda nuo švietimo
Populizmas nėra neišvengiamas – jis yra informacijos stokos pasekmė. Todėl tikroji kova su juo prasideda ne nuo rinkimų kampanijų, o nuo nuoseklaus, kasdienio rinkėjų švietimo.
Demokratija remiasi ne tik rinkimų mechanizmais, o piliečiais, kurie supranta politinius procesus, atpažįsta manipuliacijas ir geba priimti atsakingus sprendimus. Politinės partijos, kurios imasi šios užduoties, tampa ne tik rinkimų dalyvėmis, bet ir demokratijos stabilumo garantu.
Parašykite komentarą