Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2025-03-13 |
Klaipėdos istorikai, kaip antai Vasilijus Safronovas, Vygantas Vareikis ir jų mokiniai nori perrašyti Klaipėdos krašto istoriją. Jie naudoja melagingą vokiečių tautininkų naratyvą.
Paskelbiau keletą straipsnių „Atviroje Klaipėdoje“. Liūdna, tačiau minėti istorikai tęsia istorinių įvykių melagingą interpretaciją. V. Safronovas dirba prie užduoties 1923 metų sukilimą pervadinti į karinę akciją. Lankytojams Vilniuje, knygų mugėje, jis aiškino, jog 1923 metais buvo pravesta sėkminga karinė operacija, o ne sukilimas.
Pagal istoriko Egidijaus Miltakio įrašą facebooke V. Safronovo knygą „Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos“ privaloma perskaityti kiekvienam klaipėdiškiui, nes be Jono Budrio (ir kitų) pastangų , kurios dar labai menkai žinomos ir įvertintos, dabartinės Klaipėdos nebūtų. Ir taip, tai buvo „žygdarbinė sėkminga karinė operacija, o ne sukilimas“.
Niekas neneigia J. Budrio, vieno iš sukilimo vadų, įdirbio, tačiau jei nebūtų mažlietuvių įnašo į sukilimą, tai šiandien Klaipėda būtų tapusi Kaliningrado sritimi.
Rusija paskelbė karą Ukrainai. Ji, Ukrainoje žudydama gyventojus, užgrobė apie 20% kaimyninės valstybės teritorijos. Tarkime, praėjus keleriems metams ukrainiečiai, kurie gyvena Luhanske, Donbase paprašo Ukrainos pagalbos, kad padėtų išsivaduoti iš okupantų. Ar tai būtų Luhansko, Donbaso gyventojų, ukrainiečių sukilimas prieš okupantą ar Ukrainos valstybės karinė operacija?
Pergalei pasiekti labai svarbus buvo paruošiamasis sukilimo etapas, t.y. įtikinti Klaipėdos krašto gyventojus, kad jie palaikytų lietuvių organizuojamą sukilimą. J. Budrys nedalyvavo pirmajame etape.
Tie, kurie aiškina, jog tai karinė akcija ir ją ruošė Kauno valdžia pateikia kaip įrodymą, jog Lietuvos valdžia Klaipėdos krašte pirko spaustuves ir laikraščius. Tokie Kauno valdžios veiksmai, pagal vokiečių tautininkų pasakojimą, įtakojo sukilimo sėkmingą pabaigą.
1922 m. rugpjūčio mėn. 21d. Lietuvos vyriausybė nupirko Šilutėje laikraštį „Memelgau Zeitung“ ir spaustuvę, kuri buvo įbridusi į skolas. Jie agitavo už Freištato įteisinimą. Naujai įsigytai įmonei vadovauti buvo paskirtas Martynas Jankus kartu su Albertu Bruoželiu. Naujiems savininkams teko įveikti vokiečių politikų pasipriešinimą ir freištatininkų puolimą. Jų pakviestas redaktorius Karlas Bonynas įdėdavo į laikraštį straipsnių, kurie būdavo nukreipti prieš lietuvišką poziciją. Aišku, kad nemažai buvo ir straipsnių, kurie palaikė lietuvišką naratyvą. Įmonę politiniais tikslais provokiškos jėgos boikotavo, nesispausdino, todėl pablogėjo finansinė padėtis ir 1923 m. pavasarį spaustuvę ir laikraštį pardavė.
Lietuvos valdžia suteikė finansavimą grupei lietuvių, kurie 1921 m. gegužės mėnesį įsigijo vieną geriausių Klaipėdos viešbučių „Berliner Hof“ Turgaus gatvėje (iki šių dienų neišliko). Jo patalpose įrengė spaustuvę „Rytas“. Kokia padėtis buvo šios įstaigos sužinome iš Mažosios Lietuvos Vyriausiojo Gelbėjimo komiteto nario, spaustuvininko Viliaus Šaulinskio laiško, kuris yra paviešintas Martyno Vainoriaus straipsnyje. Pasirodo, kad spaustuvė „Rytas“ 1923 m. spalio mėn. neturėjo nė rotacinės mašinos, nė darbininkų, nė darbavietės laikraščiui leisti.
Aišku, kad Lietuvos vyriausybės pastangos daryti įtaką, leisti lietuviškos orientacijos laikraščius vokiečių kalba, buvo neefektyvios.
Klaipėdos krašte, Tilžėje, dienos šviesą išvysdavo straipsniai, kurie matė vienintelę šio krašto ateitį – būti su Lietuva. Tai visiškai kitų spaustuvių išleidžiami laikraščiai.
Tarybų sąjungos laikų istorikas Robertas Žiugžda teigė, jog laikraščiui „Tilžės keleivis“ Lietuvos valdžia darė įtaką. Tai – melagingas teiginys. Apie šį istoriką rašoma, kad jo istoriniai darbai tendencingi, atitinkantys tarybinių okupantų reikalaujamus teiginius, kurių tikslas demaskuoti imperialistinių valstybių kėslus.
Šiandieniniai istorikai ir kiti kartojantys tarybinio kolegos R. Žiugždos teiginius apie „Tilžės keleivį“ elgiasi negarbingai, nes antrina istoriko, tarnavusio okupantams iš rytų, melą apie tautiškai susipratusius Klaipėdos krašto lietuvius.
J. Arnašius raidžių surinkėjo amatą įgijo Klaipėdoje ir išvyko dirbti į Tilžę. Jis įsidarbino pas savininką Julijoną Reylenderį, kuris leido laikraštį „Tilžės keleivį”. Jaunuolio talentą redaguoti tekstus J. Reylenderis pastebėjo ir pasiūlė dirbti redaktoriumi. J. Arnašius redaktoriavo laikraštyje nuo 1893 iki 1897 m. Jis 1897 atsisakė redaktoriaus darbo, nes jam buvo gėda redaguoti laikraštį, kuris skelbė tik vokišką naratyvą. J. Arnašius 1899 m. sugrįžo dirbti redaktoriumi, nes laikraščio savininkas sutiko, jog būtų spausdinami straipsniai, palankesni lietuvių reikalams.
Visi šmeižikai, o ypač Kultūros ministerijos viceministrė Ingrida Veliutė, kartoja tarybinio istoriko melą ir aiškina, jog laikraštis „Tilžės keleivis“ pateko į Lietuvos valdžios įtaką. Tai kur ir kokia Lietuvos valdžia 1899 metais buvo įsikūrusi?
Sukilėlių atsišaukimus spausdino ne spaustuvės, kurios buvo įsigytos už Lietuvos valdžios pinigus, bet kaip paaiškėjo iš Martyno Vainoriaus straipsnio „Idealistai reikalingi tik esant pavojui, o ne dalinant pinigus” Viliaus Šaulinskio spaustuvėje „Lituania”. Tiesa tokia: „slaptiesiems sukilimo atsišaukimams išleisti buvo labai didelė rizika. Tačiau juos pagaminti jis apsiėmė pats, ir niekas apie tai nežinojo“.
Klaipėdos krašte buvo nemažai susipratusių lietuvių, kuriems jokia Lietuvos valdžia jokios įtakos nedarė. Jiems įtaką darė Lietuvos istorija. Jie didžiavosi savo krašto praeitimi, savo vaikus vadindavo Vytauto, Algirdo, Gedimino, Kęstučio vardais. Pavyzdžiui, 1911 metais tarp Marijos ir Jono Vanagaičių bei vietinių
dvasininkų (pastoriaus bei vyskupo) kilo aštrus ginčas, kuris nuėjo net iki teismo. Teismas leido Vangaičiams savo vaiką pakrikštyti pagonišku vardu Vytautas. Mano aršaus kritiko istoriko Dainiaus Elerto senelis, gimęs 1919 metais, nešiojo Kęstučio vardą.
Jei nebūtų tų susipratusių, kovingai nusiteikusių mažlietuvių, kurie nuoširdžiai dirbo būsimai Lietuvai, kurie norėjo gyventi vieningos Lietuvos valstybėje, tai joks Jonas Budrys nebūtų pasiekęs pergalės 1923 metų sukilime.
Rubrikoje „Mums rašo“ skelbiamos skaitytojų nuomonės
Su pagarba, kurią Autorei ne kartą esu išreiškęs komentaruose, bet nesutinku nei su antrašte, nei su pabaigos teiginiu. Ne mažlietuviai ir ne gražūs jų norai lėmė. Jei ne Jono Budrio vadovaujami kariniai daliniai, tai dar ilgai būtų tekę mažlietuviams agituoti už prisijungimą prie Lietuvos.
Teisūs išpeiktieji istorikai, vadindami Klaipėdos užėmimą specialia karine operacija, tačiau teisi ir Autorė, vadindama tuos veiksmus sukilimu. Tai buvo Lietuvos valstybės sukilimas prieš pirmojo karo nugalėtojų – Antantės – primestą tvarką. Karinė operacija buvo sudėtinė to sukilimo dalis. Kariniuose veiksmuose iš vietinių gyventojų mažai kas dalyvavo.
Kad kraštas buvo atiduotas prancūzams administruoti, netiko nei lietuviams, nei vokiečiams. Prieš prancūzus kraštas buvo vieningai nusistatęs, todėl šia prasme galima teigti, kad vietinių gyventojų susipratimas lėmė prancūzų administracijos pašalinimą. O ateitį tie patys gyventojai matė skirtingai, vieni – kaip susijungimą su Lietuva, kiti – kaip grąžinimą Vokietijai. Vėlesni įvykiai parodė, kad Vokietijos šalininkų buvo daug daugiau.
Iš 160 tūkst. vietos gyventojų liko neskaičiuoti 7 ar 10 tūkst. Brangi kaina. Lietuva – jūrinė valstybė su neužšalančiu uostu ir jūros bei marių kurortais.
Gi paveldas menkai prižiūrimas, Jono bažnyčios bokšto atstatymui pasirengta, bet stovimas vietoje.
Kodėl vokiečiai ir lenkai myli savo ar gauta paveldą, o broliai ir sesės lietuviai… Viešpatie, atverki akis ir širdis.
Ak, gražus dangau…
Ir dabar atmetamas europinis paveldas. Statomas „Memelio miestas”, kurio pavadinimas – reklaminis ir nieko bendro su Mėmeliu (1252-1923) neturi. Ar architektai yra matę ką veikia lenkai ir vokiečiai tokiose istorinėse vietose – čia gi istorinis Naujamiestis, kuriame puikavosi ir Muitinės pastatas. Dar yra vietos šiam paveldui atkurti, bet verslas nėra orientuojamas į tai ir sudaromos sąlygos, talkinama.