Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2025-02-11 |
„Publika skundėsi, kad pas mus vis kraujas ir mirtys, tai pagalvojome, kad pašersime kitu“, – antradienį surengtos spaudos konferencijos apie šį penktadienį ir šeštadienį Klaipėdos dramos teatre pristatomą pagal kultine Latvijoje tapusią Andris Kalnozols knygą „Mane vadina Kalendoriumi“ pastatyto spektaklio premjerą sakė aktorius Darius Meškauskas.
Jis ir kiti kūrėjai pripažįsta, kad pastatyti spektaklį pagal itin mėgstamą knygą yra nemenkas iššūkis, bet sako, jog iššūkiai jiems patinka.
Tuo metu teatro administracija teigia, jog į šį spektaklį bandys vilioti ir kaimynus – jau nuo premjeros jis bus rodomas su latviškais titrais.
Spektaklio scenografas Reinis Suhanovs tvirtino, jog buvo „super super laimingas“, kai režisierius Elmars Senkovs paskambino jam ir pasakė, kad Klaipėdos dramos teatro direktorius Tomas Juočys norėtų, jog būtų statomas „Kalendorius“.
„Pirmas kartas, kai statau Latvijos autorių užsienio šalyse. Žinau patį autorių gerai, labai jautru dėl to. Sugrąžina į vaikystės vietas. Tai labai labai asmeniškas darbas“, – sakė R. Suhanovs, pasidalinęs, jog yra kilęs netoli nuo Talsių, kur vyksta knygos veiksmas.
Edgars Makens, spektaklio kompozitorius, gyrė Klaipėdos dramos teatro garso sistemą ir su ja dirbančius specialistus. Anot kompozitoriaus, dirbusio ne vienoje aplinkinėje šalyje, tai yra geriausia, ką jam teko patirti.
„Spektaklis atneša gabalėlį Latvijos į Lietuvą kartu ir su muzika“, – sakė jis, juokavęs, kad niekada negalėjo pagalvoti, jog nors scenoje naudos 90-ųjų Latvijos popmuziką.
E. Makens taip pat minėjo, kad ypatingą vietą spektaklyje užima norvegų kompozitoriaus Edvardo Griegio siuita „Peras Giuntas“. Visa specialiai šiam spektakliui kurta muzika iš esmės atsispiria nuo trijų vienos iš siuitos dalies, „Ozės mirtis“ natų.
„Skaitydamas romaną šypsojausi viduje, nes labai šviesus ir šiltas. Publika skundėsi, kad pas mus vis kraujas ir mirtys, tai pagalvojome, kad pašersime kitu. Turėtų patikti, nebus spektaklis aktualus kritikams, bus aktualus žmonėms. Aiškus naratyvas, mažai mįslių, nors turi užkoduotą modernaus teatro elementą“, – sakė Janiną vaidinsiantis Darius Meškauskas.
Pasak jo, šis spektaklis yra minties dramaturgija, nes pagrindinis herojus Oskaras nuolat daro atradimus, viskas vyksta jo galvoje, personažai taip pat yra jo galvoje, tokie, kokius jis prisimena, kaip jį paveikė ir įkrito į jo emocinę atmintį, nors galbūt jie yra kitokie realiam gyvenime.
„Antrą kartą vadinsiu moterį, tai man padeda jas labiau suprasti. Tik ji tokia brutali, kaip ir spektaklyje „Mama Drąsa“. Supratau, kad neverta vaidinti moteriškumo, nes tada gausiesi gėjus. Reikia vaidinti reiškinį. Kad esu moteris, iš sijono supras“, – šypsodamasis sakė D. Meškauskas.
Oskarą vaidinantis Džiugas Grinys sakė, jog knyga iki spektaklio statymo pradžios jam nebuvo pažįstama, bet ėmęs skaityti iškart įsimylėjo Oskarą.
„Tai apie ėjimą į kažkokią šviesą ir jis pats tampa ja. Knygoje yra apaštalo Pauliaus žodžiai, kad svarbiausia yra tikėjimas, viltis ir meilė. Svarbiausia šitoje trijulėje yra meilė“, – teigė Dž. Grinys.
Pasak aktoriaus, šis vaidmuo jam yra labai asmeniškas, jis ieškojęs „naujo jautrumo, kurio nė vienas vaidmuo nereikalavo“.
Anot Dž. Grinio, knygoje nėra įvardinta, kad Oskaras autistas, tad kaip atvaizduoti tokį sutrikimą, jis sprendimą ieškojo ir pats, ir kartu su komanda. Pavyzdžių sako sėmęsis ir iš filmų „Lietaus žmogus“, „Temple Grandin“.
Martyno Vainoriaus nuotr.
Šiuo metu Dž. Grinys yra „ant bangos“ dėl pagrindinio vaidmens itin didelio populiarumo sulaukusios kino juostos „Pietinia kronikas“. Paklaustas, ar nesibaimina, kad scenoje kai kurie dabar matys pirmiausia jo kino juostoje sukurtą personažą Rimantą, o ne Oskarą, aktorius sakė to nebijantis – esą „reikia daryti gerus kitus vaidmenis, kad asocijuotųsi su jais“.
„Mums patinka iššūkiai“, – į klausimą, ar nejaučia spaudimo statydami spektaklį pagal labai populiarią ir mėgstamą knygą, atsakė Edgars Makens, spektaklio kompozitorius.
„Kai perskaitai knygą, visada matai savo filmą. Ir kai ekranizuoja, pastato spektaklį, visada sako, kad knyga geresnė, nes tau patinka asmeninis filmas. Tame yra problema. Svarbiausia užduotis – literatūrą išversti į teatro kalbą. Taip pat – kaip suvaidinti žmogų, kuris turi autistiškų momentų, yra visiškas intravertas, bet daugiausiai kalba scenoje. Bet kada yra kliūtis, atsiranda ir priemonės“, – sakė D. Meškauskas.
Eglė Barauskaitė, vadinanti pagrindinio personažo mamą, dalinosi, jog aktoriams buvo tekusi labai įdomi užduotis, nes jie kartu su choreografe ieškojo ir patys siūlė plastikos sprendimus, kaip kūnai turi judėti, kaip atsispindėti tai, ką jie mąsto.
Teatro direktorius T. Juočys teigė, kad planų vežti spektaklį gastrolėms į Latviją kol kas nėra, bet kaimynai, ypač Liepojos gyventojai, bus viliojami atvykti – yra sukurti titrai latvių kalba ir jie bus rodomi jau nuo pat premjeros, kurią žiūrės ir knygos autorius. Susitikimas su juo numatytas po šeštadienio spektaklio.
Pasak T. Juočio, jau parduoti beveik visi bilietai į šiam sezonui suplanuotus „Kalendoriaus“ spektakliams, tad galvojama į repertuarą jų pridėti papildomai.
INFORMACIJA
Vos pasirodęs Andrio Kalnozolo romanas „Mane vadina Kalendorium“ Latvijoje tapo bestseleriu, po poros metų išverstas į lietuvių kalbą jis lygiai taip pat greitai patraukė ir lietuvių skaitytojų dėmesį. Romane pasakojama mažame miestelyje gyvenančio keistuolio Oskaro istorija. Vietinių Kalendorium vadinamas Oskaras turi fenomenalią atmintį, bet jam labai sunku bendrauti su nepažįstamais žmonėmis, nepaisant to, jis po truputį tampa bendruomenę buriančia figūra.
Spektaklyje vaidina Džiugas Grinys, Darius Meškauskas, Eglė Barauskaitė, Vaidas Jočys, Karolis Maiskis, Mikalojus Urbonas, Samanta Pinaitytė, Toma Gailiutė, Simona Šakinytė, Renata Idzelytė, Jonas Baranauskas, Jonas Viršilas, Linas Lukošius, Justina Vanžodytė, Marius Pažereckas, Antanas Razgauskis.
O mane tai labiausiai pritrenkia faktas, kad aktoriai vaidina su prie burnos pritaisytais mikrofonais.
Praėjo laikai, kai net scenos pakraščiuose nebūdavo nė vieno mikrofono, o aktoriai daug mokydavosi, kaip raiškiai, garsiai ir suprantamai kalbėti.
Buvo sakoma, kad net kai aktorius šnibžda, jį turi girdėti ir aiškiai suprasti paskutinėje eilėje sėdintys žiūrovai.
Apgailėtina…
Kieno, kieno, bet tokio Tamstos komentaro ne vienas žiūrovas tikriausiai priblokštas! Ar Jūsų gylį ir inteligenciją rodo šitas „pašersim”? Ir apskritai teatras kuria spektaklius tos gyvulių minios pasotinimui? Akimirksniu kritote…