Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2025-01-15 |
Trečiadienį minimos 102-osios Klaipėdos krašto prijungimui prie Lietuvos pagrindą padėjusios karinės operacijos metines.
Pagrindinės iškilmės tradiciškai prasidėjo vidudienį buvusiose miesto kapinėse, Skulptūrų parke, prie paminklo „Už Laisvę žuvusiems“. Minėjimo metu atidengtas paminklinis akmuo (autoriai – dizaineris Kęstutis Mickevičius ir skulptorius Gintautas Jonkus) karinės Klaipėdos krašto sukilimu vadinamos operacijos vadui Jonui Polovinskui-Budriui ir jo žmonai Reginai Kašubaitei-Budrienei, kurių palaikai buvo atvežti iš Jungtinių Amerikos Valstijų ir perlaidoti Klaipėdos skulptūrų parke, minint 100-ąsias sukilimo metines. Naująjį paminklą pašventino Lietuvos kariuomenės ordinariato Klaipėdos įgulos ir Karinių jūrų pajėgų vyresnysis kapelionas Rimas Venckus. Taip pat buvo pašventinta ir Lietuvos šaulių sąjungos Jono Polovinsko-Budrio kuopos vėliava.
Martyno Vainoriaus nuotr.
Paminklo kūrėjų vardu kalbėjęs K. Mickevičius dalinosi, kad Budrių perlaidojimo istorija prasidėjo tada, kai jis pasidalino su buvusiu Valstybės saugumo departamento Klaipėdos skyriaus viršininku Algirdu Grubliu duomenimis apie tai, kad J. Polovinskas-Budrys esą norėjęs esant galimybei amžino poilsio atgulti gimtinėje. Vėliau prie idėjos įgyvendinimo propagavimo prisidėjo ir Čikagoje gyvenantis istorikas Ernestas Lukoševičius, įvairių institucijų atstovai, žiniasklaida, iš kurios K. Mickevičius išskyrė žurnalistus Astą Dykovienę ir Gediminą Pilaitį.
Pasak K. Mickevičiaus, iš pradžių norėta pargabenti ir Čikagos kapinėse stovėjusį architekto Jono Muloko sukurtą paminklą, bet pasikeitus planams (dėl palikuonių sprendimo už Atlanto palikti dalį velionių pelenų) buvo nuspręsta Klaipėdoje sukurti jo interpretaciją.
Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos minėjimo metu surengta ir Karinių jūrų pajėgų Karo laivų flotilės priešmininio laivo M53 „Skalvis“ įgulos apdovanojimo medaliais „Už tarptautines operacijas“ ceremonija.
ATNAUJINTA. Visgi šias iškilmes palydėjo ir kartėlis, kuriuo „Facebook“ paskyroje „Mažosios Lietuvos Forumas“ pasidalino kalbininkė, Mažosios Lietuvos tyrėja Dalia Kiseliūnaitė.
„Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktorius dr. Jonas Genys pacitavo tų įvykių dokumento ‒ Ambasadorių Tarybos konferencijos sprendimo tekstą, kuriame aiškiai pasakyta, kad vienas iš argumentų, leidžiančių priskirti Klaipėdos kraštą Lietuvai, yra etninis ryšys, kitaip tariant, kilmės, etninės savimonės ir ypač kalbos bendrumas. Taigi, svarbiausias ramstis šiuo klausimu yra ne kas kita, kaip tie patys lietuvininkai ir jų iki šiol nuveikti žygiai (o jų būta ne vieno) deklaruojant savo norą jungtis su Lietuva. Deja, šventiškai nusiteikę Lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ atstovai ne tik nebuvo pakviesti tarti bent porą žodžių gausiai susirinkusiems klaipėdiečiams ir ypač jaunajai jų kartai, ne – jiems buvo nedviprasmiškai ir pakartotinai telefonu ir elektroniniu laišku šios garbės atsakyta. Kultūros skyriaus vedėjas Paulius Ignatavičius laiške rašo: „pabaigoje bus galima renginio svečiams pasisakyti, tai turėsite galimybę tarti žodį su kitais norinčiais“. Deja, ir šios teisės bendrijos pirmininkė Rasa Šimkutė nesulaukė, nes niekas jokių kalbėtojų daugiau nekvietė. Iškilmingai užgrojo orkestras ir pro paminklą pražygiavo kariai ir šauliai, ir technikai susirinko mikrofonus. Niekas iš savivaldybės prie lietuvininkų, stovinčių su išskleista Mažosios Lietuvos vėliava, taip ir nepriėjo, su švente nepasveikino ir apskritai jų nepastebėjo. Išskyrus vieną žurnalistę, kuri suprato situaciją, ir tikėtina, kad per radiją apie ją išgirsim.
Niekas nekvietė lietuvininkų ir drauge aplankyti garsių lietuvininkų, organizavusių ir rėmusių 1923 metų prijungimo akciją, kapų. Jie nuvyko savarankiškai ir rado Jurgio Lėbarto kapą apleistą, su seniai sudegusių žvakių likučiais, nenukarpytais krūmais, pilną šiukšlių ir prilaužytų medžio šakų. Aptvarkė, padėjo vainiką, pasimeldė. Aplankė ir kitų tų įvykių dalyvių ir lietuvybės puoselėtojų ‒ Jono Aušros ir Anos Dreižytės (Piaulokienės) ‒ amžinojo poilsio vietas, vos už kelių žingsnių nuo Jurgio Lėbarto kapo. Apie juos iškilmių organizatoriai tikriausiai nieko nėra nei girdėję, nei skaitę, nei „gūglinę“, nei kada nors pačių lietuvininkų pasiteiravę: kas iš jūsų pažįstat sukilėlių palikuonis ir žinot jų palaidojimo vietas? Nes jiems tai neįdomu. Savaime suprantama, Lėbartų kapinėse buvo pagerbtas ir Erdmonas Simonaitis, nes lietuvininkai ne tik pažįsta jo palikuonis, bet ir puikiai prisimena dalyvavę jo perlaidojimo ceremonijoje. Apie Viliaus Šaulinskio kapavietės sutvarkymą savivaldybėje teiravosi jo artimieji, tačiau prašymai kaip į sieną“, – rašo D. Kiseliūnaitė.
Šito buvo galima tikėtis. 2017-01-28d. ,,Klaipėdos” str. ,,Karo aidai virsta mitais” KU istorikas Vasilijus Safronovas teigia: ,,Panašiai atsitiko su visuomenės nuomone apie 1923 metų sausio 15-os sukilimu vadintą akciją. Žmonės labai ilgai galvojo, jog tai buvo vietos žmonių sukilimas. Tačiau radus tai paneigiančius dokumentus istorikai neskubėjo kvailinti žmonių, o paskaitų bei dialogų metu suformavo kitą nuomonę.”
Didžioji dauguma istorikų suformavo nuomonę, kad Tilžės Akto iš viso nebuvo. Filosofas Arvydas Juozaitis tą istorikų nuomonę garsiai paskleidė Ievos Simonaitytės bibliotekoje: ,,Atėjom ir nukariavom. Ar tai gerai? Ir lietuvininkų 1923 m. Klaipėdoje jau nebuvo… ” Jei lietuvininkų nebebuvo , tai jie ir neprisidėjo prie abiejų Lietuvų susijungimo…
jau pradės kažkokius žmones perlaidojinėti į Miesto Skulptūrų parką? Tai gal jau iš karto tiesiai į Atgimimo aikštę? Istorija istorijai o sveiko proto reik turėt
Nesupratau, tai ką nori perlaidoti Skulptūrų parke?
Yra Jurgelevičinės problema, bendrija turėtų atsiriboti nuo jos viešų pareiškimų.
Virginija Jurgilevičienė nėra Lietuvininkų bendrijos narė. Atėjau į Savivaldybės skelbtą viešą renginį – pagarba sukilėliams, atminimo gėlės ant jų kapų. Joniškio kapinėse, galimai, yra palaidota daugiau
sukilimo dalyvių iš Mažosios Lietuvos, bet trims
sukilėliams, gerai žinomiems,
miesto valdžia privalo
padėkoti, kad Klaipėda yra
lietuviška. Dalyvavau
paskelbtame savivaldybės
renginyje, kad savo akimis
pamatyčiau renginio
išliekamąją vertę. Laukėme
pusantros valandos. Tai Kultūros skyriaus
antipagarba sukilėliams.
Viskas čia teisinga, negalima valdžiai ignoruoti Lietuvininkų bendrijos . Jai skauda, ji parašo. O kas apgins mirusius mažlietuvius, kurie palaidoti Joniškio kapinėse, kai šiandieniniai istorikai išsityčiojo iš jų siekių? Būrelis klaipėdiškių laukėme valdžios atstovų Joniškio kapinėse. Dalyvavo ir Anos Dreižytės- Piaulokienės anūkas. Jam, kai pasakojo apie savo senelę, įsiminė, jog ją vokiečių valdžia uždarė į konclagerį, nes savo vaikų neleido į vokišką mokyklą. Pasirodo, kad pati mokėsi vokiškoje mokykloje. Ji pasirašė po Šilutės deklaracija. Tokių, kurie nenorėjo būti Vokietijos valstybėje buvo nemažai, jie dalyvavo 1923 m. sukilime. Šiandien šmeižikai įsigudrino ir nevadina juos sukilėliais, o 1923 m. prijungimo akcijos rėmėjais. Naujų melagingų terminų naudojimas, netiesos rašymas yra visų, kuriuos aplankėmė, Jurgio Lėbarto, Jono Aušros, A. Dreižytės-Piaulokienės , įžeidimas. kas juos, mirusius, apgins?
Šiemet nutiko šlykščiai. Tikiuosi meras kaip dalina baudas už nevalytas gatves ir šaligatvius, taip pat duos baudas ir dundukams savo pavaldiniams „kultūros” skyriuje. Gal bent baudos protelio įkrės, jei nei tėvai, nei mokyklos, nei aukštosios nesugebėjo. Žemas lygis, tiksliau žemiau nebūna.
viskas čia teisingai aprašyta, išskyrus, terminus. Kai aplankėme Anos Dreižytės -Piaulokienė kapą, tai su mumis buvo jos anūkas. Jam, 1923 metų sukilimo dalyvęs giminaičiui, skaudžiausia buvo, jog Klaipėdos valdžia močiūtę uždarė į lagerį už tai, kad savo vaikus neleido į vokišką mokyklą, nors pati buvo baigusi mokyklą vokiečiu kalba. Kai vyksta patyčios mirusiųjų adresu, tai sakoma , jog „vartosi karste”. Ar nimint tokią dieną, ar kalbant apie tų įvykių dalyvius galima sakyti, jog jie rėmė prijungimo akciją, o ne buvo sukilimo dalyviai. Tai vadinasi pasityčiojimu iš terminų, tai žeminimas ir niekinimas tų, kurie kovojo už lietuvybę ir buvo 1923 metų sukilėliai.
Nėra ko norėti, nes inteligentais nepasidarome, o gimstame ………
Kažin ar nors vienas dabartinis valdininkas, prieš užimdamas valdiško darbo postą, paklausė savęs: „Ar aš sugebėsiu, ar suprantu ką nors”. O reikėtų.
Tos pačios klaidos , kaip ir tarpukaryje ……
…….. „gimę šliaužioti -neskraido” …….
Ačiū už objektyvumą. Gaila, kad okupantiška laikysena vis dar gaji. Pasiėmėm Klaipėdą, uostą, pasiėmėm visa, kas ten gero buvo pastatyta, įrengta, sukurta, išauginta, tik žmonių šišioniškių mums nereikia. Ne tik vokiečių ar kokių ten pusiau ar trečdaliau vokiečių – nereikia ir tų, kurių tėvus ir protėvius kvietėme, agitavome, įkalbinėjome dalyvauti šioje akcijoje, už kurią ne vieno savo žemiečio akyse tuo metu jie užsitraukė nemalonę. Po karo grobėme jų namus, šeimininkus vijome lauk, plėšėme kapines ir bažnyčias, klijavome etiketes ir kitaip žeminome. O dabar kaip elgiamės? Kaip su materialiniu paveldu? Brangiausius rūmus kitose Lietuvos vietose atstatome – puiku, gražu, vertinga. O čia kuklių dviaukščių dvariukų nesugebame, gerus pastatus apleidžiame, nugriauname, miškus, kurių čia taip trūksta, plynai iškertame, puikiausių tiltų gelžgaliai riogso – nei gėdos, nei sąžinės. Bet blogiausia – kaip elgiamės su žmonėmis. Juk būtų geriau, jei jų nebūtų ir jie nesiburtų, nerastų pritarėjų? Tokį kolonistų elgesį su vietiniais kitose valstybėse smerkiame, ar ne?
Tik gaila kad komentarus blokuoja
Nėra ko norėti daugiau iš šitos savivaldybės ir jos valdininkų. Dar klausimas, ar ten nors vienas biurokratas supranta, kad Klaipėda tai ne Žemaitija, kaip dabar madinga teigti. Jiems ta visa lietuvininkų praeitis yra paskutinėje vietoje.
Mažosios Lietuvos reikalų tarybos irgi nekvietė. Tai kodėl paminklas ne toks pat kaip Čikagoje, gi buvo žadėta!?
Lietuvininkai. Niekinami, negerbiami, negirdimi… „Riebus dvejetas” miesto politikams irypač kultūros vedėjui Ignatavičiui. Ir Klaipėdoje, pasirodo jau turime ” simoną kairį 2″