Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2024-12-22 |
Lietuvos centriniame valstybės archyve dabar saugomi dokumentai ir to meto spauda liudija, kad antrųjų Klaipėdos krašto prijungimo metinių išvakarėse aktyvių lietuvininkų priešprieša su centrinės valdžios atstovais buvo pasiekusi tokį lygį, jog ambicijos prasiveržė net per iškilmingą minėjimą.
Lietuvai ir toliau maskuojant 1923-iųjų sausio karinės operacijos detales, konfliktą įžiebė Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto noras viešai apdovanoti visus jos dalyvius, kurių dauguma buvo nevietiniai.
„Aš manau yra visai negalimas dalykas, kad dėl tokių nesusipratimų turėtų kilti tiek bėdos, kurios Klaipėdoj ir be to pakankamai“, – taip šią situaciją buvo įvertinęs įtakingas to meto Užsienio reikalų ministerijos valdininkas Bronius Kazys Balutis.
1925-ųjų sausio 14-ąją Klaipėdos krašto gubernatorių Joną Polovinską-Budrį iš Lietuvos kariuomenės pasiekė raštas, kurį tikriausiai pasirašė pulkininkas leitenantas Jonas Gricius (pavardė sunkiai įskaitoma), dalyvavęs rengiant vadinamojo Klaipėdos sukilimo karinę operaciją.
„Visai privačiai turiu garbės pranešti Tamstai sekantį: Pono Krašto Apsaugos Ministerio nuomonė, kurią, palaiko ir Ponas Ministerių Kabineto Pirmininkas, yra ta, kad sumanymas įteikti „Klaipėdos Krašto atvadavimui paminėti ženklelius“ to atvadavimo dalyviams yra negeistinas įvykis ir geriau būtų, jei to sumanymo visai nebūtų kilę. Bet faktas jau įvykęs ir 15 d. šio sausio galima laukti ženklelių dalinimo. Jei taip atsitiktų, tai tuomet tenka laukti didelių nemalonumų. Todėl Tamstai, kaipo Centralinės Valdžios Atstovui reikia dėti visas pastangas iki konflikto su vietos valdžia ir įstaigomis imtinai, kad užkirsti visam tam kelią. Be to turiu pabrėžti, kad įteikimas ženklelių išimtinai vien tiktai vietos gyventojams, yra taipogi neleistinas reiškinys. Kitos ceremonijos, numatytos vygdyti 15 d. sausio, kaip tai: paminėjimo kapinėse už Klaipėdos Krašto atvadavimą žuvusiųjų, uždėjimas vainikų ant kapų, atatinkamos pamaldos bei prakalbos ir t.t., yra pageidaujamos“, – buvo rašoma šiame pranešime.
Sausio 16-ąją savo dienoraštyje aprašydamas surengtas iškilmes J. Polovinskas-Budrys dėstė, jog „užsigavęs Gelbėjimo Komitetas už uždraudimą dalinti ženklus, nesusilaikė akyvaizdoje kapo nuo demonstracijos“ – jo vardu Jurgis Lėbartas perskaitė „ilgiausį raštą (su klaidomis: vietoje „manifestas“ – „manifestacija“, vietoje „konstatuoti“ – „konceptuoti“ ir t.t.), kur nurodė, kad Gelbėjimo Komitetas yra pančiojamas“.
Pasak gubernatoriaus, kitą dieną „Klaipėdos žinios“ paskelbė dalį šio rašto.
„Lėbartas paskaitė tokį p. M. Jankaus (kuris vietoje negalėjo dalyvauti) raštą:
Lietuva Tėvyne mūsų
Tu Didvyrių žemė
Iš praeities Tavo sūnus
Te stiprybe semia.
Du metus atgal čion ilsintis mūsų draugai savo brangiu krauju šį sklypelį žemėlės atsipirko, atiduodami jaunąją savo gyvybe mūsų krašto laisvei. Mes neklausėme, nesiteiravome kas jie tokie, mum užteko, kad jie broliai mūsų tautos. Mūsų praeities didvyrių garsai šaukė kovon jaunus ir senus. Rambyno neregimieji sargai suteikė ir man jau pailsusiam jaunų spėkų. Pastojau Maž. Lietuvos Gelbėjimo Komiteto Pirmininku. Šiokių išsigelbėjimo komitetų nutarėme įsteigti visose parapijose ir didesniuose kaimuose, todėl ir oficialiai pasivadinome Vyriausiuoju Maž. Liet. Gelb. Komitetu. Paleidome į visą Tautą savo atsišaukimus ir buvome išgirsti. Žaibo greitumu visur organizavosi savanoriai ir laukė kol nepaskelbsime Manifestaciją. 1923 m. sausio mėn. 9 d. draugams ir priešams pareiškėme iškilmingai, kad nuo dabar mes lietuviai patys savo krašte šeimininkai, todėl ir paimam krašto raktus, visą valdžią į savo rankas ir neprietelis mums tas, kas tam pasipriešintų. Ir mūsų karžygių šita drąsa visą pasaulį nustebino. Mūsų Tautos teisė mums laimėjimą suteikė, atidavėme Krašto likimą, visą valdžią mūsų kilties žmonėms – Lietuviams, kurie iškilmingai pareiškė, kad naujosios padėties pabos ir lietuviams nuo šiandien sugrąžinamos teisės. Bet kad visur šiandien tegirdžiame lietuvių skundas ir matom ašaras, ne mūsų tai kaltis. Mum patiem šiandien nėra galimybės negi karžygius pagerbt širdingai. Veikimas mūsų yra pančiojamas. Bet ne vieta mum čion išskaičiuoti daromas skriaudas. Mes norime čionai tik konstatuoti, kad Klaipėda dar nėra laisva, dar nėra lietuviška, dar svetimtaučių jaučiasi valdžia ir todėl laukiame permainų; o jų ir bus, jei norėsime“, – citavo minėtąją kalbą laikraštis.
Pats gubernatorius savo dienoraštyje tądien dar nurodė, jog 15 val. Šaulių namuose (dabar – Klaipėdos koncertų salė) vykusiuose bendruose pietuose, į kuriuos atvyko apie porą šimtų žmonių, „buvo pasakyta daug kalbų“, bet Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto nariai ten nedalyvavo.
„Nors šį metą žmonės, dalinai, ir buvo Gelbėjimo Komiteto suklaidinti, kurs norėjo suardyti pietus paskelbdamas net laikraščiuose, kad jis visas iškilmes, išskyrus pamaldas ant kapinių, atmaino, bet jie susirinko taip gausingai, jog reikia pasakyti, o ir kiekvienam metasi į akį, kad lietuvių skaičius Klaipėdoje žymiai padidėjo, nes pernai nebuvo ir 1/5 dalies tiek, kiek susirinko šį metą“, – rašė gubernatorius.
Tokie ekscesai neliko be centrinės valdžios reakcijos – sausio 22-ąją J. Polovinskas-Budrys sulaukė konfidencialaus Užsienio reikalų ministerijos Vakarų ir Politikos departamentų direktoriaus Broniaus Kazio Balučio rašto su išdėstytais priekaištais.
„Nesusipratimas su Gelbėjimo Komiteto dėl „uždraudimo dalinti ženklus“ yra labai apgailėtinas dalykas ir keista, kad jis turėjo vietos. Menu, Generalinis Štabas nedavė Tamstai tinkamu paaiškinimų, kodėl sumanyto išdalinimo tvarka, kaip ji buvo sumanyta, ir Štabo ir Užsienių Reikalų Ministerijos buvo nepriimtina ir, kad Tamsta tos priežasties nepaaiškinai Gelbėjimo Komitetui, bet tiesiog „buvo uždrausta“ ir, kaip man tenka girdėti, reikalauta, kad ir patys ženklai būtų atiduoti. Manyčiau, kad yra būtino reikalo Gelbėjimo Komitetui išaiškinti, kad kol Klaipėdos reikalas yra tarptautinėj plotmėj, tol sudarymas pilnų sąrašų visų dalyvavusiųjų tame žygyje yra visai nepageidaujamas. Suvažiavimas taip pat nebūtų tikslus. Tai vieninteliai motyvai, kuriuos turėta galvoje, nusistatant prieš Gelbėjimo Komiteto paskelbtą tvarką. Šiaip gi, tinkamu būdu, dėl kurio jie turėtu pasitarti su Tamsta (taigi su Gen. Štabu ir Užsienių Reikalų Ministerija), jie galėtų išdalinti tuos medalius. Gal Tamsta malonėsi, pasikalbėjus su jais, mums apie tai pranešti. Aš manau yra visai negalimas dalykas, kad dėl tokių nesusipratimų turėtų kilti tiek bėdos, kurios Klaipėdoj ir be to pakankamai“, – išdėstė įtakingas ministerijos valdininkas.
Po penkių dienų surašytame konfidencialiame pasiaiškinime J. Polovinskas-Budrys pirmiausiai priminė, kad dar prieš pusę mėnesio pats premjerui Antanui Tumėnui pranešė apie komiteto sumanymą išdalinti atminimo ženklus. Gubernatorius tikino, jog nieko nežinojo apie Užsienio reikalų ministerijos ir kariuomenės Generalinio štabo susitarimą, apie jį esą nebuvęs informuotas.
„Šiame reikale veikiau sulig nurodymu Pono Ministerio Pirmininko, duotu man, maždaug, už savaites prieš šventę ir pakartotu 14 sausio. 15 sausio iš ryto man buvo įteiktas Generalinio Štabo Viršininko laiškas, kurio nuorašą prie šio delei informacijos pridedu. Žodis „uždrausta“ netaip suprastas. Buvo padaryta taip, kaip ir Tamstos rašte norima Gelbėjimo Komitetui paaiškinti. Pora Komiteto narių su tuo sutikti nenorėjo, todėl aš daviau suprasti, kad, jeigu Komitetas ne mano skaityties su Vyriausybes pageidavimais, tai ne privalo ir laukti iš jos medžiagines pašalpos. Tame ir visas uždraudimas. Gali būti, čia ir yra nesusipratimas tame, kad ženklų klausimu rūpinosi kelios Ministerijos Kaune, tarpu savęs nevisai tesusitarusios ir kiekviena duodant parėdymus per savo organus, apie kurios tie ne skaitė reikalingu informuoti Gubernatorių. Man buvo duotas vienas parėdymas, o Šaulių Vadui, kurs tuomet tebebuvo Gelbėjimo Komiteto reikalų Vedėju, kitas. Šaulių vadas, negalėdamas įtikinti Komitetą pakeisti savo nusistatymą būtinai viešai „iškilmingai apdovanoti“ ženklais sukilimo dalyvius, išstojo iš Komiteto“, – rašė J. Polovinskas-Budrys.
Straipsnis parengtas įgyvendinant Medijų rėmimo fondo remiamą projektą „Savaitgaliai su senąja Klaipėda“
Ar kada Jonas Budrys yra pasirašęs Jonu Polovinsku-Budriu?