Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
2024-12-15 |
1925-ųjų sausio 7-osios įrašas Klaipėdos krašto gubernatoriaus Jono Polovinsko-Budrio „Klaipėdos teritorijos gubernatoriaus dienyne“ liudija, kad ir prieš 100 metų biurokratija Klaipėdoje buvo kaip reikiant, o praktika visuomenei atidaryti atitinkamų leidimų dar neturinčius objektus siekia jau tuos laikus.
Apie šį bei kitus 1925 metų įvykius Klaipėdoje ir pasakos dar vienas istorinis „Atviros Klaipėdos“ rašinys.
Spauda nutylėjo reikšmingą aplinkybę
„Lapkričio mėnesyje Klaipėdoje atsidengė pirmoji lietuvių vaistinė (Centralienė Aptieka). Šiandien galutinai atlikti visi formalumai su leidimais“, – apie sudėtingas vaistininko Kazio Mažono ir pirklio Heseel Levi verslo įkurtuves rašė 1925-ųjų sausio 7 d. gubernatorius.
Kai 1924-ųjų lapkritį spauda pranešė apie šios vaistinės atidarymą, faktas, jog tuomet ji dar neturėjo visų leidimų, nebuvo paminėtas – matyt tuometiniai žurnalistai nebuvo tokie įžūlūs, kaip šiuolaikiniai, pabrėžę, kad ir muzikinis teatras, ir naujoji auksinė mokykla duris šiemet atvėrė neturėdami galutinio atsakingų institucijų palaiminimo.
„Klaipėdos žinios“ tada rašė, kad praėjus porai dienų po to, kai lapkričio 8-ąją įvyko valdiška revizija dalyvaujant apskrities gydytojui p. Huve ir vaistinių inspektoriui p. Smidt, Liepojos (dabar – Herkaus Manto) gatvėje buvo atidaryta proviz. Kazio Mažono Centralinė vaistinė.
„Moderniškas vaistinis įrengimas ir geros kvalifikacijos personalas padarė į komisiją gero įspūdžio. Vaistinė pripažinta pilnai atsakanti visiems naujausių laikų farmacijos reikalavimams. <…> Kiek Klaipėdos visuomenė buvo suinteresuota naująja vaistine, matyt iš to, kad pirmų atidarymo dieną jau spėjo apsilankyti daug interesantų. Kai kurios Klaipėdos ponios naujai vaistinei net gėlių atsiuntė“, – rašė laikraštis.
Anot jo, naujoji vaistinė turėjo septynis skyrius: oficiną su receptūros stalais, vaistinės biurą, analizių kabinetą, sandėlį, laboratoriją, mokyklą ir vaistų rūsį.
„Proviz. Mažonas yra specialistas ampuloms gaminti. Jau Lietuvoj turėjo įsisteigęs ampulų laboratoriją, kurią perkėlė Klaipėdon. Tai dar viena pramonės sritis, pradėta Lietuvoj, kuri sulaikys nemaža litų pačiame krašte, kadangi moderniškoj medicinos praktikoj injekcija po odos darosi vis labiau vartojama“, – rašė „Klaipėdos žinios“.
„Vaistinė centre miesto ir gražiai įrengta“, – taip šią įstaigą 1925-ųjų sausį įvertino gubernatorius.
Mažosios Lietuvos enciklopedijoje rašoma, kad ši K. Mažono vaistinė Klaipėdoje veikė iki 1944-ųjų, kai jis pasitraukė giliau į Vokietiją.
98-erių sulaukęs K. Mažonas mirė JAV 1985-aisiais. Šioje šalyje jis gyveno nuo 1949 m.
Neįtiko nei lietuvininkams, nei vokiečiams
Istorikė Petronėlė Žostautaitė knygoje „Klaipėdos kraštas 1923-1939“ yra rašiusi, jog 1923 m. vasario 15-ąją dar Antantės valstybių vardu paskira Viktoro Gailiaus direktorija atliko daug svarbių darbų, kaip kad lito įvedimas Klaipėdos krašte, suorganizavo mutinių veiklą prie naujų sienų, perėmė geležinkelius, priėmė įsakymus dėl kalbų vartojimo ir kita, tačiau patyrė spaudimą tiek iš provokiškų jėgų, tiek ir iš mažlietuvių. Tad dar 1924 m. lapkričio 22 d. Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto skyrių atstovai suvažiavime nutarė pareikšti nepasitenkinimą direktorija ir reikalauti jos atsistatydinimo.
„Per direktorijos kenksmingą politiką daug gerų lietuvių, kurie seniau visur lietuviškus reikalus gynė, šiandien lietuviškumui dalinai atšalę ir kartais net jos priešais pasidarę. Kai kurie virto Kultūrbunodo šulais, Lietuvos valstybės šmeižėjais“, – buvo rašoma šio suvažiavimo nutarime.
Visgi Direktorijos keitimo reikalai irgi nejudėjo greitai. Gubernatorius J. Polovinskas-Budrys minėtajame savo dienoraštyje išdėstė, kad sausio 13-ąją pas jį po susirinkimo apsilankė keturių laukininkų (ūkininkų) delegacija ir išreiškė pageidavimą, kad naujos Direktorijos pirmininku būtų būtent jų atstovas bei nurodė, kad pritaria Endriu Borchero kandidatūrai.
„Tuo pat reikalu buvo mažųjų laukininkų pirmininkas p. Plenys, kuris taipogi norėtų direktorijos pirmininku p. Borchertą, „nes jis supranta ir mažųjų laukininkų reikalus“, – rašė gubernatorius, paminėjęs, kad išvakarėse apsilankę lietuvių organizacijų atstovai pasiūlė, kad nauju Direktorijos pirmininku būtų skiriamas Jokūbas Stikliorius, o kiti nariai irgi būtų tik lietuviai.
Sausio 14-ąją J. Polovinskas-Budrys jau sulaukė mišrios lietuvių ir vokiečių ūkininkų iš Šilutės ir Pagėgių apskričių delegacijos, kurie prašė, jog į Direktoriją būtų paskirtas Laseris ir išreiškė viltį, jog „gubernatorius, kuris visuomet stovi už laukininkų reikalus, pabuos jų prašymą“.
Tą pačią dieną jis sulaukė ir pačio V. Gailiaus laiško, parašyto iš Berlyno.
„Jis man atsako, kad jis sutinka atsistatydinti; vienu žodžiu, išpildyti viską, ko Centro Valdžia pageidauja. Jo sveikatos stovis reikalauja ilgesnio gydymosi Italijoje, todėl neturėdamas lėšų, prašo duoti galimybės jam gydities ir buti tikram, kad ateityje apie jį bus pasirūpinta. Atlikti formalumus jis 18/I atvyks Klaipėdon“, – rašė J. Polovinskas-Budrys.
V. Gailius, kuriam 1938-aisiais buvo lemta tapti paskutiniuoju Klaipėdos krašto gubernatoriumi, atsistatydino 1925 m. vasario 15-ąją ir iš jo pareigas perėmė minėtasis aktyvus lietuvininkas E. Borchertas.
Straipsnis parengtas įgyvendinant Medijų rėmimo fondo remiamą projektą „Savaitgaliai su senąja Klaipėda“
Parašykite komentarą