Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2024-11-23 |
Klaipėdos regioniniame valstybės archyve saugomi dokumentai liudija, kad Giruliuose buvusioje Vaikų tuberkuliozinėje sanatorijoje besigydžiusiems ligoniukams metų metus buvo lemta taikstytis su apverktina padėtimi.
„Atvira Klaipėda“ šiame cikle jau buvo rašiusi, kad minėtoji įstaiga buvo pagarsėjusi itin liūdname kontekste. 1949 m. balandį čia vyr. gydytoju dirbant drg. Rjabenko pastatas vis dar nebuvo suremontuotas, jame nebuvo vandentiekio ir kanalizacijos, tualetuose viskas buvo nuplaunama pilant vandenį iš kibiro; nebuvo orinės elektros linijos ir dėl to apšvietimas buvo nepakankamas, nebuvo galima įrengti vandens siurblio; sanatorijos teritorija buvo neaptverta; įstaiga buvo prasiskolinusi.
1950-ųjų gegužę apsilankiusi komisija nustatė, kad į sanatoriją buvo priimami vaikai be siutimo iš Tuberkuliozinio dispanserio ir kitų būtinų dokumentų. Tarp tokių laimingųjų pateko sanatorijos staliaus Petrovo dukra, sanatorijos vyr. gydytojo Rjabenko sūnus, du Girulių miškininko Bombio vaikai, taip pat sanatorijos sanitarės Nazarenko ir dažytojo Žuravskio atžalos.
Kanalizacijos reikalai tuo metu dar nebuvo sutvarkyti – tualetų turinys būdavo išgrėbiamas ir išnešamas kibirais. Vandentiekio reikalai irgi ne tik kad buvo nepasistūmėję į priekį, bet ir esamas šulinys buvo naudojamas nehigieniškai – jis buvo neuždengtas, nechloruotas, iš jo vanduo buvo semiamas ne vienu priskirtu, o bet kuriuo atsitiktiniu kibiru, tad ir žarnyno lazdelių čia buvo aptikta dešimt kartų daugiau nei leistina norma.
1950 m. vasarį Tuberkuliozinio dispanserio direktorius Berniakovičius konstatavo, jog sanatorijos virtuvė aptarnavo vyriausiąjį gydytoją ir jo šeimą. Buvo nustatyta, kad 1949 m. gruodžio gale paskersta besilaukusi sanatorijos kiaulė ir ją suvalgė drg. Rjabenko. Pastarasis sanatorijos sąskaita laikė savo karvę ir paršelį. Mažieji ligoniukai gaudavo nekaloringą maistą, užtat sanatorijos sąskaita išsinešamu maistu maitinosi vyr. gydytojas ir jo penkių asmenų šeima, ūkvedys, buhalteris su šeimomis ir kiti. Buvo kilęs ir klausimas, kur dingta įstaigai skirtas spiritas, nors sanatorijoje operacijos nebuvo vykdomos, manipuliacijos – taip pat. Sanatorijai skirtas kuras ne kartą buvo vežamas į Klaipėdą, į drg. Rjabenko motinos butą. 1948 metais ligoniukams įsigyti drabužiai ir avalynė buvo išvogti, o naujų nenupirkta.
„Kaip sanatorijos administracija rūpinasi vaikų sveikata? Sunku atsakyti į šį klausimą, bet pasakysiu tik viena: besibaigianti savaitė pasižymėjo šaltais orais ir audromis, o daugelis vaikų miega prie atidarytų langų ne tik dieną, bet ir naktį, tai gali rimtai atsiliepti jų sveikatai. Tuo metu vyr. gydytojas aiškina, kad supuvę tuberkulioze sergantys vaikai ir toliau liks supuvę, o sveikiems nieko nenutiks“, – 1950-ųjų birželio viduryje Vykdomojo komiteto (VK) pirmininkui Jonui Kardaševičiui ir Komunistų partijos Klaipėdos miesto komiteto sekretoriui drg. Smirnovui atsiųstame rašte dėstė Pievų tako 17-ajame name gyvenęs milicijos majoras Michailas Gusevas.
Ir tik kai 1950-ųjų pabaigoje dar viena komisija konstatavo, jog sanatorijoje buvo padaryta eilė didelių pažeidimų, o drg. Rjabenko eikvojo biudžetines lėšas, pardavinėjo vaikams ir darbuotojams skirtą maistą, nekokybiškai atliko remonto darbus, VK nusprendė taip nusipelniusį vyr. gydytoją pagaliau atleisti iš pareigų bei informaciją perduoti prokuratūrai.
Į šios įstaigos reikalus miesto valdžia vėl ėmė gilintis 1951-ųjų birželį. Ir nors jai tuo metu jau vadovavo drg. Smulgevičius (vėlesniame dokumente jau rašoma Smilgevičius), VK konstatavo, jog čia tebebuvo „eilė trūkumų“.
Pirmiausia pabrėžta, kad sanatorijoje vis dar nebuvo nei rentgeno aparto, nei klinikinės laboratorijos. Auklėjamasis ligoniukų darbas buvo apleistas, neturėta jokio plano, auklėtojai darbą atliko nesąžiningai, o vyr. gydytojas nuo šios srities kontrolės buvo nusišalinęs.
„Atlikus patikrinimą nustatyta, kad palatos plaunamos tik kartą per tris dienas, šiukšlės iš miegamųjų kambarių metamos į krosnį. Individualiose prie lovų esančiose spintelėse chaotiškai kartu mėtosi dantų šepetėliai, šukos, purvinos kojinės ir nosinės. Grindys plaunamos nekokybiškai, nes trūksta skudurų ir šepečių. Sanatorijos teritorija vis dar nesutvarkyta, nors laikas pasiruošti vasaros sezonui jau seniai baigėsi. Iki šiol sanatorija neįsirengė pamazgų duobės, tad skystos atliekos pilamos į šiukšlių dėžę, kuri neužsidaro ir nėra nuolat chloruojama“, – rašoma VK sprendime.
Jis taip pat konstatavo, kad ūkvedys Ruzgys netinkamai vykdė savo darbą ir dėl to vaikai negaudavo tinkamų medicininių paslaugų. Jas tinkamai teikti trukdė ir tai, kad etatiniai sanatorijos darbuotojai turėjo darbuotis ir pagalbiniame įstaigos ūkyje.
Konstatuota, kad ugniagesių-savanorių bendrijos remonto brigada, su kuria buvo sudaryta sutartis dėl sanatorijos kapitalinio remonto, dirbo ypač lėtai, paskutines dešimt dienų niekas iš jos net nebuvo pasirodę objekte. O organizacija Gostorg sanatorijai tiekė ne visus maisto produktus, kuriuos pastaroji turėjo gauti.
Galiausiai buvo konstatuota, jog sanatorijos darbuotojams nebuvo tinkamai vedamas politinis-auklėjamasis darbas: sienlaikraštis leistas nereguliariai, jame nebuvo atvaizduojami „gyvenimiški kolektyvo narių klausimai“; sanitarinio švietimo darbas buvo atliekamas ne pagal planą; nebuvo sanatorijoje ir radijo.
Reaguodamas į šią situaciją VK nurodė, kad vyr. gydytojas drg. Smulgevičius ir Miesto sveikatos skyriaus vedėjas drg. Potlatovas bus asmeniškai atsakingi už tai, jog įstaigos rentgeno aparatas būtų sutvarkytas per dvi savaites ir per tą patį laikotarpį būtų įrengta klinikinė laboratorija.
Pačiam vyr. gydytojui buvo nurodyta: kas mėnesį tvirtinti vaikų auklėjimo planus ir kontroliuoti, kad auklėtojai jų laikytųsi; įsigyti radijolą ir radiofikuoti palatas; įsigyti trūkstamą inventorių, suremontuoti lovas ir pakeisti senus, susidėvėjusius čiužinius naujais; atleisti iš darbo ūkvedį Ruzgį ir užtikrinti nuolatinę ūkinės dalies kontrolę; užtikrinti sanatorijos patalpose ir teritorijoje švarą; pagerinti politinį-auklėjamąjį ir sanitarinį-švietėjišką darbą su pavaldiniais.
Taip pat miesto valdžia nusprendė likviduoti sanatorijos pagalbinį ūkį, nes jis buvo įkurtas nelegaliai.
Gostorg direktorius drg. Michailovas įpareigotas tiekti sanatorijai kokybiškus maisto produktus, pagal jai priklausantį asortimentą.
Vyriausiajam Miesto sanepideminės stoties gydytojui drg. Banadikovui buvo nurodyta nuolat ir griežtai kontroliuoti, kaip maitinami sanatorijoje esantys vaikai ir nerečiau kaip du kartus per mėnesį patikrinti, ar ruošiamas maistas atitinka kaloringumo reikalavimus.
Ugniagesių-savanorių bendrijos remonto brigados viršininkas drg. Matulis gavo nurodymą pagreitinti sanatorijos remonto darbus ir baigti juos laiku.
Motyvuodamas dideliu atstumu nuo sanatorijos iki miesto VK kreipėsi į LTSR Sveikatos apsaugos ministerija, kad ši įstaigai skirtų automobilį „GAZ-AA“.
Straipsnis parengtas įgyvendinant Medijų rėmimo fondo remiamą projektą „Savaitgaliai su senąja Klaipėda“
O, dabar tai tikrai ligoninė gerai atrodo, tokios net džiova bijo. Man toks įspūdis, jei ką nors ir davė sovietai vaikams, tai dabartiniai patriotai prichvatizavo.
„Nugalėtojai” su mėšlinais kaliošais atsinešė ir tokio paties švarumo kultūrą. Ypač patiko ta vieta, kur draugai išvaduotojai paskerdė paršiukų besilaukiančią kiaulę. Lygis.
idijotas