Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2024-11-16 |
Ankštose, nešvariose patalpose įkurdintuose vaikų namuose trūko ir medicinos personalo, ir auklėtojų. Vaikų ligoninėje irgi trūko medikų, dažnai – ir švarios patalynės, nebuvo indų plovyklos, tinkamai nesutvarkytas vandentiekis ir kanalizacija.
Tokie faktai fiksuoti 1950-1951 metų Klaipėdos miesto Vykdomojo komiteto (VK) dokumentuose, dabar saugomuose Klaipėdos regioniniame valstybės archyve.
Vaikų namai – ankštose patalpose
Situacija vaikų namuose pokarinėje Klaipėdoje sunkiai keitėsi į geresnė pusę. 1950-ųjų kovą VK buvo konstatavęs, kad Montės (dabar Herkaus Manto) g. 18 name buvusios tokios įstaigos valgykla, tualetai, skalbykla neatitiko higieninių normų ir nebuvo pritaikytos šimtui vaikų, o esamas auklėtinių kiekis jau viršijo vyriausybines normas, tad kai kuriems vaikams teko miegoti vienoje lovoje dviese.
1950-ųjų gruodį VK vėl konstatavo, kad miesto vaikų namai buvo įkurdinti ankštose ir ne visai jiems pritaikytose patalpose. Tiesa, sprendime nenurodytas įstaigos adresas, tad neaišku, ar buvo kalbama apie tą pačią įstaigą kaip ir tų metų pavasarį.
VK sprendime buvo dėstoma, kad vaikų namuose nebuvo karantino kambario, procedūrinio kabineto.
„Akivaizdžiai neužtenka minkštojo inventoriaus, žaislų“, – konstatavo miesto valdžia.
Taip pat buvo nurodyta, jog šioje įstaigoje trūko ir medicinos personalo, ir auklėtojų, o patalpos buvo „nepakankamai švarios“, darbo disciplina „nesiekė reikiamų aukštumų“.
Taip pat buvo konstatuota, jog miesto Sveikatos skyriaus vedėjas drg. Patlatovas ir vaikų reikalų inspektorius šiai įstaigai neskyrė reikiamo dėmesio.
Reaguodamas į tokią padėtį VK nurodė minėtajam drg. Patlatovui iki 1951-ųjų vasario suremontuoti buvusius Invalidų namus ir ten perkelti vaikų namus, o jų atlaisvinamas patalpas perduoti Vaikų konsultacijai Nr. 2.
Taip pat įstaigai buvo paskirta 10 000 rublių, kad ji iki 1951 m. pradžios įsigytų reikiamą minkštąjį inventorių ir žaislus. Tų metų sąmatoje buvo numatyta, kad vaikų namuose dirbs tiek medicinos personalo ir auklėtojų, kiek pagal tipinius reikalavimus reikia 50 lovų turinčiai įstaigai. Kartu kreiptasi į Lietuvos TSR Sveikatos ministeriją, kad ji šiam reikalui deleguotų mažiausiai tris kvalifikuotas, turinčias darbo su vaikais profilį medicinos seseris.
Vaikų namų vedėjui buvo nurodyta ne tik sutvarkyti darbinę drausmę, bet ir organizuoti sistemišką politinio švietimo darbą su kolektyvu.
Ligoninės pasiekimus užgožė trūkumai
1951-ųjų kovą VK ėmėsi ir Vaikų ligoninės. Jo sprendime buvo pabrėžta, kad per dvejus savo veiklos metus ši ligoninė išaugo nuo 25 iki 100 lovų ir tapo svarbia sveikatos apsaugos įstaiga, o kad teiktų dar geresnes paslaugas, buvo sujungta su dviem mieste veikusioms vaikų konsultacijomis. Anot miesto valdžios, ši reforma davė teigiamų rezultatų: ženkliai pagerėjo mažųjų pacientų aptarnavimo kokybė, pagerėjo jaunų gydytojų kvalifikacija, sumažėjo atvejų, kai skirdavosi poliklinikose ir stacionare nustatomos diagnozės, lyginant su 1949 m. vaikų mirčių skaičius ligoninėje sumažėjo 1,9 proc.
Taip pat įgyvendinus šią reformą buvo sukurta poskyrių sistema, skirta vaikų lankymui namuose. Per 1950-uosius gydytojai iš viso atliko 7080 tokių vizitų į namus.
Kaip teigiamas pokytis buvo įvardinta ir pagerėjusi naujagimių apskaita, nes poskyrių medikai iškart gaudavo informaciją apie ligoninėje gimusius vaikus. Geriau imta prižiūrėti hipotrofinių (sunkus mitybos sutrikimas) problemų turėjusius kūdikius, sirgusiuosius rachitu ir neišnešiotukus.
Galiausiai konstatuota, kad žymiai geresnė tapo ir ūkinė ligoninės veikla – per 1950-uosius buvo suremontuota centrinė šildymo sistema, atliktas kosmetinis patalpų remontas, pagerintas pacientų maitinimas. VK gyrė ir ligoninės kolektyvą, kad dauguma jo buvo „savo įstaigos patriotai, atsakingi ir atiduodantys savo jėgas ir gebėjimus“.
Tačiau kaip ir įprasta to meto VK dokumentams, po visų šitų pagyrų atėjo laikas konstatavimui, jog įstaigos veikloje buvo ir „visa eilė trūkumų“.
Pirmiausia buvo pabrėžta, jog įstaigai trūko poskyrių medikų – vietoje 12 dirbo tik šeši, konkrečiai pažymėta, kad trūko otorinolaringologo, rentgenologo. „Vidurinio personalo“ pagrindą sudarė jaunos ir mažai patyrusios medicinos seserys, o kai kurios dar nebuvo ir spėjusios baigti atitinkamų mokslų.
„Ligoninės kolektyvas mažai savo gydymo praktikoje naudojo rentgeną, laboratoriją, kraujo perpylimą, silpnai į gydytojų praktiką šaknis įleidžia naujausi sovietinės medicinos pasiekimai“, – konstatavo VK.
Taip pat buvo padaryta išvada, jog vaikų gydymas namie dar neturėjo „teisingos sistemos“: tokie ligoniai nebūdavo aktyviai lankomi, jų mėginiai nebuvo tinkamai ištiriami laboratorijose, jie nebuvo tinkamai iki galo išgydomi, į ligoninę pakliūdavo labai pavėluotai, dažnai jau sunkios būklės.
Buvo įvardinti ir vis dar pasitaikantys darbinės drausmės pažeidimo atvejai. Pavyzdžiui, gydytoja Mugurdumova ir sanitarė Vaitkienė be pateisinamos priežasties nepasirodė darbe, kai turėjo budėti, taip pat pasitaikydavo „beširdiško požiūrio į pacientus, dėl kurio gaunami skundai“.
Konstatavo VK, kad ligoninės kolektyvas ignoravo sanitarinę-švietėjišką veiklą ir nepaisė reikalavimo kiekvienam gydytojui per mėnesį paskaityti ne mažiau kaip dvi tokios tematikos paskaitas, nes iš viso per metus buvo surengtos tik 49 tokios lekcijos.
Galiausiai įstaigoje silpnai buvo išvystyta politinė auklėjamoji veikla – iš 12 ligoninės gydytojų partijos istorijos mokymo rateliuose lankėsi tik penki, o iš medicinos seserų tai darė tik šešios.
Pastebėjo miesto valdžia ir tai, kad ligoninės skalbykla buvo labai ankšta, nepakankamai aprūpinta, tad dažnai trukdavo švarios patalynės, o skalbimo kokybė buvo nepatenkinama. Taip pat ligoninėje buvo tinkamai nesutvarkyta vandentiekio bei kanalizacijos sistema ir dėl to kai kuriose palatose laikėsi drėgmė.
Nebuvo ligoninėje ir indų plovyklos su karštu vandeniu. Konstatuota, kad ligoninė neturėjo ir vadinamojo „sanpropustnik“ – nuutėlinimo patalpos, tad dažnai mažieji pacientai į palatas atnešdavo šių parazitų.
Tad VK įpareigojo miesto Sveikatos skyriaus vedėją drg. Patlatovą ir ligoninės vyr. gydytoją drg. Sozinovą šalinti visus tokius trūkumus. Tarp duotų nurodymų buvo ir įpareigojimas pačioje ligoninėje sukurti ratelį partijos istorijai studijuoti. Remonto darbams ir reikiamai įrangai įsigyti iš miesto biudžeto buvo paskirta 80 000 rublių. „Kietam“ ir minkštam inventoriui papildomai buvo atseikėta 85 000 rublių. Gavo ligoninė ir sunkvežimį, kurį prieš tai naudojo miesto priešlėktuvinės gynybos organizacija.
Taip pat miesto valdžia sugalvojo, kaip išspręsti skalbyklos problemą – Medicinos seserų mokyklos direktoriui drg. Čaplinui buvo nurodyta atlaisvinti name Donelaičio g. 5 buvusias patalpas, naudotas gydomosioms vandens procedūroms atlikti.
VK kreipėsi ir į Lietuvos TSR Sveikatos ministerija, prašydama Klaipėdos vaikų ligoninei skirti keturis gydytojus, automobilį „Moskvič“ ir nemažiau kaip du kelialapius į pediatrijos kursus.
Straipsnis parengtas įgyvendinant Medijų rėmimo fondo remiamą projektą „Savaitgaliai su senąja Klaipėda“
Praeities nebėra, ateities dar nėra. Gyvenkime šia diena. Šitiek purvo, melo, agresijos aplink, o mes vis sovietmetį linksniuojame.
Tą sovietmetį kūrė ne kažkokie marsiečiai, o to laikmečio piliečiai. Tai ir rašykite didžioji tautos dalis bailiai, prisitaikėliai, palaižūnai. Net prezidentas kūdašių išnešė, o kariuomenės vadai įsakė nesipriešinti.
Martynai, mokykloje mokiausi, jog antraštė turi atspindėti temą. Dabar antraštės tam, kad suintriguoti, todėl ir yra taip, kad žmonės paskaito tik antraštes, o teksto jau nebe. Vos pamatau intriguojančią antraštę teksto nebeskaitau. Šį kartą skaičiau tik dėl foto. Pasirodė, jog tai istorija ir puikus straipsniukas.
Jei šita antraštė netiksli, neatspindi rašinio temos – meskit į mane akmenį, galiu prisistatyti, kur patogu. Kad ji intriguojanti – nesiginčiju. Leidžiu sau tai daryti tokiuose istoriniuose rašiniuose, bet ne dėl „klikų”, nes mums jų nereikia, kadangi ne iš reklamos gyvename, o dėl to, kad nors vienas tokia antrašte susigundęs pasiskaitytų apie mūsų miesto istoriją. Ypač apie sovietmetį, kuris dar gana dažnai matomas pro rožinius akinius.
Vadovai visi atvežtiniai,l o laikmetis toks ,kad visi skurde gyveno,jtai ir situacija tokia.Savo skalbinius prie upelio galėjai išskalbti,o prikakotus vystyklus vaikų namų gyventojų pulkeliui ,sunkiau.Šiaip gerai paskaityti istorijos ištraukas,kad nezystume,jog blogai dabar gyvename..
Tik pavadinime pirmi žodžiai turėtų būti”Pasikapsčius po archyvus”
Norite VĖL įlieti pykčio į sveikatos sistemą??? RAŠOTE APIE PEAEITĮ,O ANTRAŠTĖJE TAI SPECIALIAI NUTYLITE!! Parašykit apie teigiamus dalykus, personalo pasišventimą, nustumtus į šoną asmeninius gyvenimus
s avo šeimas ir vaikus!!
Tiems, kurie skaito tik antraštes ir net nuotrauką, ant kurios pirmame puslapyje yra antraštė, suvokia kaip iš šių dienų, niekuo padėti negaliu.