Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2024-11-15 |
Lapkričio 15-ąją sukanka 75 metai, kai tuometinės miesto valdžios sprendimu dalyje senojo miško oficialiai buvo įkurtas Kultūros ir poilsio parkas.
Jolantos Norkienės-Kokkalis sudarytoje knygoje „Klaipėdos parko istorija” kraštotyrininkas Kęstutis Demereckas rašo, kad 1670 m. Juozapo Naronskio žemėlapyje dabartinio Melnragės ir Girulių miško teritorija žymima kaip smėlio kopų ir smėlynų dykynė. 1725 m. Von Bosse žemėlapyje irgi nematyti jokio Melnragės miško. 1785 m. Klaipėdos plane nuo pat Kuršių marių įtekėjimo į jūrą iki dabartinių Girulių taip pat nėra jokio žalio plotelio – žymimos tik aukštos smėlio kopos ir aukštas krantas.
1809 m. miesto deputatas Forsteris parengė šiaurinių užmiesčio plotų ir nerijos apželdinimo planą. 1819 m. Prūsijos karalius perdavė pirklių bendrijai Šiaurės plantacijos teritoriją miškui apželdinti.
„Sodinant mišką čia daugiausiai pastangų įdėjo komercijos tarėjas Johannas Aolphas Klempowas (atsikėlęs į Klaipėdą iš Liubeko 1812 m., mirė 1843 m. kovo 5 d., sulaukęs 63 metų). Jis įkūrė Plantacijos girininkiją, kuri buvo pavadinta jo vardu – „Klempow”. Ši girininkija tapo Melnragės miško atkūrimo pradininke”, – rašo K. Demereckas.
1834 m. balandžio 4 d. karaliaus įsaku miesto dar gavo 185 margus žemės Melnragėje ir 294 margus smėlynų. Už šiuos plotus nereikėjo mokėti mokesčių, bet laikui bėgant miestas turėjo jas apsodinti mišku. 1868 metais užaugęs miškas jau buvo vadinamas Klaipėdos miesto ir pirklių plantacija.
Nuo 1945 m. rudens iki 2007-ųjų Klaipėdoje gyvenęs Vytautas Rimgaila minėtosios knygos sudarytojai pasakojo, kad 1945-aisiais, kai jam buvo aštuoniolika, vaizdas parke buvo siaubingas – visur buvo iškasti apkasai, stovėjo iš iškirstų medžių paskubomis pastatyti laikini kariniai-inžineriniai įtvirtinimai.
„1945-1946 metais parke dirbo kariškiai išminuotojai, įvairių sprogmenų pririnkdavę net vežimus. Ypač daug buvo minų, kurias kariškiai veždavo sunaikinti. Dalis sprogmenų buvo užkasta žemėje lyginant apkasus. <…> Prie dabartinio parko, beveik iki pat Girulių geležinkelio stoties, pakelėse buvo daug sudaužytų prekinių ir keleivinių vagonų, įvairios kitos karinės vokiečių technikos”, – pasakojo V. Rimgaila, kuriam teko eiti ardyti prie parko buvusių vagonų, kad pasirinktų varžtų, veržlių, metalo lakštų ir kitų dalių – jos tiko 1947 metais Prekybos uoste montuojant kranus.
Pasak vyro, Klaipėdai ypač sunki buvo 1946-1947 metų žiema, kai užšalo prekybos uostas ir Baltijos jūros pakrantė ir sutriko akmens anglies pristatymas. Dėl to kai kurie klaipėdiečiai ėjo į būsimą parką ir rinko, kirto medžius, ardė karinius-inžinerinius įtvirtinimus, kuriuose buvo medienos ir įvairiais būdais gabenosi ją į namus.
1945-ųjų gegužę į Klaipėdą su tėvais atvykęs tuomet šešiametis Liudas Dambrauskas J. Norkienei-Kokkalis pasakojo, kad dar būdamas ikimokyklinukas su tėvu ne kartą lankėsi dabartinėje miesto parko teritorijoje.
„Abipus centrinės parko alėjos buvo kelios ilgos kapavietės su neaukštais mediniais kryžiais. Kelios ilgos duobės buvo tuščios, alėjos centre stovėjo didžiulis medinis kryžius. Raupsuotųjų ligoninės vietoje styrojo griuvėsių krūva, o parko teritorijoje mėtėsi daugybė įvairiausiu sprogmenų. Vakarinėje parko dalyje, ties posūkiu į Girulius, parko pusėje gulėjo nuvirtę pusvagoniai be stogų, prikrauti vokiškais užrašais išmargintų maišų su jau suakmenėjusiu cementu. Kitoje geležinkelio pusėje stovėjo eilė sugadintų, pusiau išardytų garvežių išdaužytais langais. Po metų kitų miesto parkas buvo šiaurinės miesto dalies paauglių berniukų traukos centras. Čia atėjus ir rankomis pakapsčius dar žole neužaugusias vietas buvo galima rasti daugybę vokiškų šovinių su varinėmis kulkomis ir žaliu laku dengtomis gilzėmis. Miške darbavosi daug suaugusių vyrų, kurie lupinėjo nuo nesprogusių artilerijos sviedinių varinius žiedus ir juos parduodavo dabartinės M. Mažvydo alėjos ir Herkaus Mano gatvės kampe, rūsyje, buvusioje metalo supirktuvėje”, – L. Dambrausko prisiminimus knygon suguldė J. Norkienė-Kokkalis.
1949-ųjų lapkričio 15 d. Klaipėdos miesto Vykdomasis komitetas priėmė sprendimą „Dėl miesto kultūros ir poilsio parko atidarymo”.
Jis motyvuotas rugsėjo gale priimtu valstybinės etatų komisijos sprendimu ir spalio viduryje atsiųstu Lietuvos TSR Finansų ministerijos raštu.
Kultūrinio švietimo skyriaus vedėjas drg. Teterinas net atgaline data – nuo lapkričio 1 d. – buvo įpareigotas pradėti parko kūrimo darbus 20 ha plote, „miesto stadiono rajone”. Buvo nurodyta, kad visi darbai turi būti baigti iki 1950 m. gegužės 1-osios.
Išskirtiniu parko atributu buvo tapęs vadinamasis Velnio ratas. Jį užsakė nuo 1962-ųjų parkui vadovavęs Vincas Steponaitis. Pastarasis J. Norkienei-Kokkalis pasakojo, kad įrenginys į Klaipėdą keliavo geležinkeliu, sudėtas į dėžes, iš Žemutinio Pavolgio. Parke apžvalgos ratą sumontavo „Baltijos“ laivų statyklos aukštalipiai.
Pasak K. Demerecko, 1963 m. parke jau veikė ir atrakcionai suaugusiesiems – „Nesterovo kilpa“, „Viražiniai lėktuvai“, „Lekiojantis žmogus“, „Oro karuselė“, „Liaudies sūpuoklės“, „Vandens dviračiai“.
V. Steponaitis taip pat dalinosi, kad tuomet parkas buvo labai retas, tad stipresnis vėjas laužydavo medžius, per karščius džiūdavo pušys. Buvo sugalvota į parką vežti žemes, kurių dėka po medžiais ėmė želti paklotė. Parko darbuotojai kasmet sodindavo liepas, klevus, egles.
Po nepriklausomybės atgavimo parkas ėmė merdėti. 2000-aisiais buvo skelbiama apie miesto planus kartu su Nyderlandų bendrove „Mega Park Group“ čia sukurti „didžiausią Rytų Europoje pramogų ir atrakcionų kompleksą“, tačiau 2003-aisiais dienraščio „Vakarų ekspresas“ žurnalistė Edita Gudavičė rašė apie niekaip neišsprendžiamą „žemės klausimą“. O parkas tuo metu, anot jos publikacijos, buvo šiukšlinas, užgriozdintas karuselių liekanomis.
„Nors praėjusiais metais Klaipėdos poilsio parko vadovybė žadėjo techniškai ir morališkai pasenusias karuseles išvežti į metalo laužą, kai kurios jų iki šiol liko poilsio parke ir kelia grėsmę po jas besikarstančių vaikų saugumui“, – tada rašė žurnalistė.
Tuometinis UAB Poilsio parkas direktorius Virginijus Urbonas jai aiškino, kad dalis visai sugedusių karuselių supjaustytos ir išvežtos į metalo laužą 2002-aisiais, o likusias karuseles esą dar buvo galima rekonstruoti.
Tik 2012-aisias miesto valdžia ėmėsi įgyvendinti pirmąjį beveik 4 mln. litų atsiėjusį parko sutvarkymo darbų etapą. Jo metu buvo atlikti sanitariniai medžių kirtimai, atnaujinta takų danga, pastatyti nauji suoliukai bei šiukšliadėžės, šviestuvai ir kt. Čia buvo leista įsikurti ir privačiam laipynių parkui. Antrasis etapas, kurio metu atsirado įvairios aikštelės buvo įgyvendintas 2016-2017 metais. 2020-aisiais buvo įrengta vaikų žaidimo aikštelė ir poilsio erdvė.
Užterštas nuo Naftos ir gatvių parkas. Sugadintos pušys nuo lipyniu. Katastrofa , o ne parkas. Sovietmečiu buvo geresnis.
Taip,taip,žmonių minios vakarais traukdavo poilsiauti..o nepamirštami parkelio šokių vakarėliai,jaunimo būriai,pasipuošusios merginos,kita tiek už tvoros stebinciu,besiklausant gyvos muzikos, supynes vaikuciams,tai viskas prieš pusę šimto metų.Kas beliko….
Nesuprantu kas atsakingas už parko tvarka suoliukai apipuve senai laikas keisti kas sugalvojo šiukšledėžes statyti prie pat suoliuko tiesiog biauru medžius rudenį išpiovė mačiau ir sveikų nupjautų tačiau atsodintų medžių nemačiau kur atsakingi
Buvo labai gyvas, lankomas daugybės žmonių tiek vasarą, tiek žiemą.Vasarą kiti įsigudrindavo degintis krūmeliuose.Žiemą gausiai buvo lankoma čiuožykla( tais laikais žiemos buvo tikros). Kaip pamenu, minčių minios žmonių…