Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2024-10-27 |
Atrodo, kad po to, kai baigiantis II pasauliniam karui Klaipėdoje buvo susprogdinti senieji tiltai, nauji tokie objektai tapo nesibaigiančio miesto valdžių galvos skausmo priežastimi. Vis vargstama su jais šiais laikais, vargta ir sovietmečiu – apie tai liudija to meto dokumentai, dabar saugomi Klaipėdos regioniniame valstybės archyve.
Tvarkingų automobilių – mažuma
1951-ųjų vasario 23 d. Vykdomasis komitetas (VK), susipažinęs su Valstybinės autotransporto inspekcijos Klaipėdos srities ataskaita apie autotransporto techninių apžiūrų rezultatus, konstatavo, jog bendra padėtis yra nepatenkinama. Iš 570 apžiūrėtų automobilių tik 432 buvo važiuojantys. Tačiau ir tarp pastarųjų 351 turėjo būti remontuojamas (19-ai reikėjo kapitalinio remonto).
Ypač prasta padėtis buvo organizacijoje Zagotzerno, kur iš trijų turėtų mašinų sutaisoma buvo tik viena. Panaši situacija buvo fiksuota Sviesto ir sūrio bazėje, Statybos ir montavimo valdyboje, Gostorg, Voentorg, Kelių ir tiltų treste, gamykloje „Artojas“, Miesto žuvies kooperatyve ir kt.
Pareiškęs keletą įspėjimų už automobilių eksploatavimo taisyklių pažeidimą ir autoūkių veiklos nekontroliavimą, VK nurodė visų įmonių ir įstaigų vadovams per trumpiausius terminus padaryti tvarką šioje srityje, sekti, kad mašinos būtų tinkamai eksploatuojamos, vesti atitinkamą dokumentaciją bei užtikrinti tinkamą padangų ir akumuliatorių laikymą.
Tiltas atsirado tik laivų statytojų dėka
Tą pačią dieną VK, atsižvelgdamas į specialios komisijos aktą dėl laikinojo tilto statybos vietos, diukerių bei povandeninių kabelių vietas, nusprendė, jog toks objektas turi atsirasti ant senųjų susprogdinto Karlo tilto atramų ties Uosto gatve. Vyriausiajam miesto architektui Kostui Černiauskui buvo nurodyta Baltijos laivų statyklai perduoti šios vietos 1:500 mastelio ištrauktą iš miesto plano bei architektūrinę planavimo užduotį, kad ši gamykla galėtų parengti tokio tilto projekto arba čia „pririšti“ tipinį tilto projektą.
Istorikas Vasilijus Safronovas knygoje „Klaipėdos urbanistinė raida 1945-1990“ rašo, kad pakeliamojo tilto statyba šioje vietoje miesto valdžia buvo pradėjusi rūpintis jau 1946-aisiais, tačiau Vyriausybė tuo metu teikė prioritetą tiltų statybai Kaune ir Sovetske.
Baigiantis 1947-ųjų kovui VK buvo priėmęs sprendimą „Dėl naujų tiltų projektavimo per Dangės upę Klaipėdos mieste”. Jis buvo motyvuotas būtinybe užtikrinti nepertraukiamą automobilių ir laivų judėjimą. Šiame sprendime buvo nurodyta „Komprojektui” nedelsiant pradėti projektuoti vieną tiltą priešais Teatro gatvę, aukščiau sugriauto buvusio Karlo tilto, o kitą – vietoje laikinojo Biržos tilto. Kartu buvo nurodyta projektuoti ir laikiną pasukamą tiltą buvusio Karlo tilto ašyje, kad jį būtų galima pradėti statyti jau balandį.
Tačiau kaip matyti, net ir laikino tilto statybos nusikėlė iki 1951-ųjų. Tų metų vasarį reikalai jau ėmė judėti greičiau tikriausiai dėl atrasto finansavimo šaltinio – Baltijos laivų statyklos. Praėjus vos trims dienoms po minėtojo sprendimo apie vietą laikinajam tiltui, VK jau priėmė nutarimą ir dėl jo statybos. Jo preambulėje nurodyta, kad SSRS Žuvies pramonės ministerija leido iš Baltijos laivų statyklos statyboms skirtos sąmatos 400 tūkst. rublių nukreipti būtent tokio tilto statyboms, jei Klaipėdos VK parengs visą reikalingą techninę dokumentaciją.
Visgi VK šiame sprendime prašė Baltijos laivų statyklos direktoriaus drg. Jemeljanovo, kad ši įmonė tokiomis lėšomis parengtų ir tilto statybos dokumentacija, nes miestas 1951-iesiems neturėjo tokiam reikalui skirtų pinigų. Taip pat buvo nurodyta, jog rengiant tokį projektą reikėtų numatyti, kad po tiltu galėtų praplaukti Nemuno upių laivininkystės laivai. Vyriausiajam miesto architektui K. Černiauskui buvo nurodyta atvykus projektuotojų brigadai suderinti su ja tilto statybų vietą ir išduoti architektūrinę planavimo užduotį.
Miesto valdžia prašė laivų statyklos vadovo ir statybinės organizacijos UNR-57 viršininko drg. Kosovo tilto statybas užbaigti dar III tų metų ketvirtyje.
Netrukus buvo susirūpinta ir 1945-aisiais be pasukimo mechanizmo atstatytu Biržos tiltu, kuris buvo traktuojamas kaip laikinas. 1951-ųjų gegužės 25 d. sprendime VK konstatavo, jog šis, vienintelis tuo metu šiaurinę ir pietinę miesto dalis jungęs tiltas, jau buvo avarinės būklės, tad buvo būtina atlikti jo kapitalinį remontą. Tačiau Kelių ir tiltų trestas, anot VK, jo greitai atlikti negalėjo dėl darbo jėgos ir statybinių medžiagų trūkumo. Todėl miesto valdžia įpareigojo Medinės taros kombinato, Medienos kombinatų Nr. 2 ir Nr. 3, organizacijos UNR-57, Faneros gamyklos, Laivų remonto gamyklos, Celiuliozės ir popieriaus kombinato, Statybos ir montavimo valdybos, Jūrų prekybos uosto, „Trinyčių“ fabriko vadovus skirti tokiam reikalui ir savo darbuotojų, ir statybinių medžiagų. Vėliau visos šios įmonės turėjo sulaukti piniginių kompensacijų iš Kelių ir tiltų tresto.
Organizuoti šio tilto kapitalinio remonto darbus buvo nurodyta vyriausiajam Miesto komunalinio ūkio inžinieriui drg. Medinskui.
Tų pačių metų birželio 28-ąją VK pritarė Biržos tilto ašies projektui. Buvo nuspręsta, kad ji turi būti nukreipta taip, kaip nurodyta detaliajame miesto plane. Pasak V. Safronovo, galiausiai 1953-ųjų lapkritį šį tiltą buvo nutarta perstatyti visai, pasukant į dešinę jo ašį ir pakeliant altitudę. Valstybinio projektavimo instituto architektūrinio apipavidalinimo techninis projektas šiam tiltui buvo patvirtintas tik 1954-aisiais, o pats tiltas baigtas statyti 1956 m.
Tuo metu medinis tiltas, pastatytas per karą sugriauto Karlo tilto vietoje, tarnavo iki 1968-ųjų, kai buvo pradėtos naujo metalinio tilto statybos, trukusios net iki 1974 m.
Straipsnis parengtas įgyvendinant Medijų rėmimo fondo remiamą projektą „Savaitgaliai su senąja Klaipėda“
Parašykite komentarą