Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2024-10-26 |
„Atvira Klaipėda“ tęsia pasakojimus apie politines aistras, kurios kilo 1924-ųjų pradžioje, sprendžiantis, kokiomis sąlygomis Lietuva turėtų valdyti Klaipėdos kraštą.
Tų metų vasario 12 d. Seimo Krikščionių demokratų, Ūkininkų sąjungos, Darbo federacijos ir Valstiečių liaudininkų frakcijų atstovams pateikus Vyriausybei interpeliaciją „Klaipėdos klausimu“, o parlamentui ją pripažinus skubia ir priėmus, jau kitą dieną premjeras Ernestas Galvanauskas, ėjęs ir užsienio reikalų ministro pareigas, atsakė į ją.
Pirmiausia jis akcentavo, jog reparacijų klausimas ligi to laiko dar buvo „neišrištas ir niekas nieko nežino, kiek reikės mokėti“.
„Rišant reparacijų klausimą sąryšyje su Klaipėdos krašto perėmimu, Lietuvos vyriausybei tenka jas principe pripažinti. <…> Vyriausybės nusimanymu, Lietuva negali atsisakyti nuo šių tarptautinių pareigų, ji tik turi apsidrausti, kad tos pareigos nevirstų Lietuvai politinio spaudimo įrankiu“, – Seime kalbėjo premjeras.
Jis pripažino, jog interpeliacijos autorių „išvedžiojimai“ dėl Lenkijos siekių įsitvirtinti ir Klaipėdoj buvo „visai teisingi“.
„Lenkija, reikalaudama tam tikrų teisių Klaipėdos uoste turi ne tiek ekonominių, kiek politiniai imperialistinių siekių. <…> Lietuvos vyriausybės uždavinys buvo, yra ir bus Lenkijos imperialistinę politiką demaskuoti ir parodyti, kas iš tikrųjų yra tie vadinamieji lenkų ekonominiai interesai Klaipėdos uoste“, – dėstė E. Galvanauskas.
Kartu jis pripažino, jog „bent viena iš Antantės valstybių daro pastangų lenkų politiką Klaipėdos klausimu palaikyti; stato reikalavimų, kokių jai pakiša Lenkija“.
„Lietuvai tenka pakelti diplomatinę ir politinę kova su keturiomis valstybėmis, kurios sudaro Ambasadorių konferenciją. Ir šiandien negalima užtikrinti, ar mes galėsime susitarti su tomis valstybėmis taip, kaip Vyriausybė rastų galima susitarti, ir kad, jūs gerbiamieji Seimo nariai, tam susitarimui pritartumėte“, – kalbėjo Ministrų kabineto vadovas.
Istorikė Audronė Veilentienė savo disertacijoje rašo, kad šioje kalboje E. Galvanauskas pirmą kartą Seimui pateikė 1923 m. vasario 16 d. Ambasadorių konferencijos notoje nustatytas Klaipėdos perdavimo Lietuvai sąlygas: 1) autonomija Klaipėdos kraštui, 2) laisvas tranzitas per šį kraštą, 3) reparacijų dalies perėmimas, 4) Antantės okupacijos išlaidų padengimas.
E. Galvanauskas akcentavo, jog gavus minėtąją notą Vyriausybė ją svarstė „kontakte su atatinkamais Seimo nariais ir organais“.
„Buvo aiškiai matoma sunki kova, kurią teks Lietuvai išlaikyti, kilo klausimas, ar stoti ar nestoti į tą kovą, ar eiti į bevilčias derybas ar visai nesiderėti su Ambasadorių Taryba. Stojo ne politinis, bet taktikos klausimas. <…> Sudarydami tam tikras tarptautines sunkenybes, stodami į kovą prieš keturias dideles valstybes, mes taip pat imame ant savęs didelę sunkią naštą. Šitoje kovoje, ir ta našta tam tikrais momentais gali būti mums ir nepakeliama. <…> Nesiderėjimas su Ambasadorių Taryba galėtų privesti prie galutino sprendimo, kurį sunku būtų revizuoti. Nesiderėti – reiškia atidėti nežinomam laikui juridinę Klaipėdos klausimo dalį. Juridinis neišrišimas su Aliantais Klaipėdos krašto klausimo palengvina iš oro veikti į vokiečių elementą Klaipėdos krašte ir apsunkinti Lietuvos vyriausybės padėtį tame krašte. <…> Jeigu mes būtume atsisakę derėtis su didžiosiomis valstybėmis, būtume joms davę pagrindo tvirtinti, kad Lietuva bendrai nenori duoti autonomijos Klaipėdos kraštui, kad ji nenori principe pripažinti tarptautinio tranzito, nuo kurio negali atsisakyti jokia valstybė, kad ji, perimdama Klaipėdos krašto suverenumą, nenori pasiimti pareigų“, – aiškino premjeras.
E. Galvanauskas kritikavo Seimą dėl kišimosi į Vyriausybės vedamų derybų procedūrą ir diplomatinio darbo metodų kritikos, kaltino, kad parlamentas „negali iškęsti neatidengdamas savo Vyriausybės kortų, tuo tarpu kai priešininkas lošia uždengtomis kortomis“.
Jis taip pat teigė, kad Seimas, nesuprasdamas ir nežinodamas visų Vyriausybės pastangų, politinės ir diplomatinės kovos detalių, leidžia sau pareikšti, jog Vyriausybė per daug nusileido. Premjeras stebėjosi, kad interpeliaciją pasirašė ir Seimo Užsienio komisijos nariai, kurie buvo pritarę Vyriausybės darbams sprendžiant Klaipėdos klausimą.
„Mano giliu įsitikinimu, tas darbas, kuris Vyriausybės buvo atliktas tokiose sunkiose sąlygose, yra didelis darbas; buvusiose sąlygose nieko daugiau negalima buvo padaryti, ir aš ramia sąžine jaučiu, kad aš, kaipo Vyriausybės atstovas, gyniau Lietuvos Respublikos reikalus, savo tautos interesus taip, kaip jie mano giliausiu įsitikinimu reikėjo ginti“, – teigė premjeras, akcentavęs, jog pavyko klausimą perkelti „į viešas diplomatines derybas, į Tautų Sąjungą ir sudaryti tokią procedūrą, į kurią būtų įtraukti visi politiniai nepriklausomi žmonės, kaip tam tikrų valstybių piliečiai“.
E. Galvanauskas tikino, kad iki tol nieko nebuvo galima prikišti Klaipėdos krašto klausimui spręsti Tautų Sąjungos Tarybos sudarytai komisijai, į kurią buvo paskirti pirmininko pareigas gavęs JAV valstybės veikėjas, stambus finansininkas Norman Davis, Nyderlandų atstovas Tautų Sąjungos Taryboje Anton Kröller ir Švedijos atstovas prof. M. Hoernell.
„Skleisti nepasitikėjimą ir tuo ardyti pačias derybas gali tik toks elementas, kuris nori pakenkti Lietuvos kraštui, nori sudaryti tarptautiniuose santykiuose tokią atmosferą, kuri pagaliau galėtų pačią Lietuvą pražudyti“, – akcentavo premjeras, kurio tokiam teiginiui pritarė ir vienas iš interpeliaciją pasirašiusių parlamentarų – Mykolas Sleževičius.
E. Galvanauskas taip pat patikino Seimą, jog jo vadovaujama Vyriausybė laikysis pozicijos, kad „Klaipėdos uostą gali valdyti tik viena valstybė, uostas turi priklausyti tik Lietuvai ir tegali būti valdomas tik Lietuvos vyriausybės“. Uostu galėtų naudotis kiekviena valstybė, „su kuria Lietuva gyvena taikoje“.
Straipsnis parengtas įgyvendinant Medijų rėmimo fondo remiamą projektą „Savaitgaliai su senąja Klaipėda“
Parašykite komentarą