Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2024-10-20 |
Praėję ir tebesitęsiantys rinkimai padidino dėmesį politinei teorijai. Itin įdomiu pirmo rinkimu turo rezultatu tapo populistinių partijų ir sąjungų pralaimėjimai. Tiesa, ne visų.
Todėl reikia bandyti aiškintis, kas yra lietuviškasis populizmas. Nedaug žurnalistų bei politologų Lietuvoje tam skyrė bent keletą straipsnių, galiu tik paminėti Jogilės Ulinskaitės darbą. Jis pakankamai tikslus, tačiau pradėti reikia nuo kitko. Neseniai lietuvių kalba išleista knyga „Nacionalpopulizmas“, kuri bendriau aprašo problemą.
Martyno Vainoriaus nuotr.
Pradėsiu nuo pirmos citatos: „Šį judėjimą (nacionalpopulizmą) reikia analizuoti kaip visumą, nes jis tarptautinio pobūdžio. Daugelis mūsų diskusijų apie politiką labai siauros – sutelkiame dėmesį tik į savo šalis. Amerikiečiai kalba apie Trumpą tik JAV politikos kontekste“. O turime matyti tuos pasikartojimus, kurie bendri visame pasaulyje. Štai savo rinkėjus Trumpas vadina „tyliąja dauguma“, Farage‘as „liaudies armija“, Le Pen „ užmirštąja Prancūzija“. Ar jums neprimena kai ko mūsų politinių debatų laidose?
Antra mintis, kurią radau šioje knygoje, yra nurodymas, kad populistai nekovoja prieš valdžią. Visuomet yra priešingai, jie siekia įgyti tas galias, kad galėtų valdyti. Todėl jų išvadinimas fašistais yra tik nesuvokimas, kas jie yra iš tikro ir ko jie nori. Valdžios. Tik valdžios ir nieko kita.
Trečia mintis, kuri apjungia nacionalpopulistų rinkėjus, yra baimė. Baimė, kad jų grupė išnyks. Taip Trumpas kvietė už jį balsuoti baltuosius darbininkus iš pramonės rajonų, nes iki jo tie rajonai tik degradavo. Le Pen politikoje kvietimas rėmėsi tvirtinimu, kad „užmiršti“ rinkėjai turi parodyti savo valią. Lietuviškieji nacionalistai gąsdina, kad tautą išnyks, todėl reikia gintis tiek nuo emigrantų, tiek stiprinant kalbą ir tautinę kultūrą.
Ketvirta mintis, kuri aprašo nacionalpopulizmo populiarumą, yra nepasitenkinimas „senąja“ valdžia. Ji yra sena keliomis prasmėmis. Čia nebūtina kalbėti apie lyderių amžių, greičiau pažvelgti į partinį „elitą“, kuris dešimtmečiais yra tie patys veidai. Po tuo slepiasi dvi problemos. Viena iš jų yra valdžios atotrūkis nuo „liaudies“, nesugebėjimas išgirsti „paprasto žmogaus“, kita yra siekis „atnaujinti“ elitą, įliejant jam šviežio kraujo.
Dabar pažiūrėkime kitu žvilgsniu. Iš Lietuvos. Dar viena citata iš minėto J. Ulinskaitės straipsnio: „Populistai naudoja įsitvirtinusį, lengvai atpažįstamą ir emociškai paveikų pasakojimą ir kviečia į naują egzistencinę kovą, tik šįkart dėl šeimos, tautos ir krikščioniškų vertybių. Populistai šias sąvokas (tauta, šeima, krikščioniškos vertybės) užpildo ne turiniu, o prisiminimu apie emocinį bendrumą. Tai sąvokos, nurodančios į visą visuomenę, ne grupę, ne daugumą, o visus. Populistai teigia absoliučią bendrystę ir vienybę esant aukščiausia siekiamybe, o žmonių skirtybės ar skirtingi įsivaizdavimai apie galimas valstybės politines kryptis yra problema, kurią reikia išspręsti. Vienybėje ir bendrystėje slypi tiesa ir moralinė viršenybė.“
Apibendrinant galima tvirtinti, jog populizmas parazituoja ant neišspręstų demokratinės visuomenės problemų. Tiesa, jis nėra kovotojas prieš demokratiją, nes pats nori tapti valdžia. Ne vienas iš lietuviškų populistų dešimtmečiais priklausė tam elitui, tik dabar tai pasimatė. Kiek metų Petras Gražulis praleido Seime? Kiek metų Viktoras Uspaskichas vadovavo partijai? Kiek ir kokių susivienijimų ir partijų vedė Remigijus Žemaitaitis?
Priminsiu, jog šis politikas vedė partiją „Laisvė ir teisingumas“, buvo jos pirmininkas, užėmė vienas iš aukščiausių pareigų Lietuvos valstybėje, kai dirbo Seimo valdyboje ir buvo Seimo pirmininko pavaduotojas (2018–2019). Tai leidžia pritarti minčiai, kad „tikrasis populistų tikslas yra ne atsisakyti elito, o užimti jo galią – ir dabartinį politinį elitą pakeisti kitu. Svarbiausias bendrumo pagrindas vietoj solidarumo tampa stoka ir pyktis.“
Matant tuos psichologinius mechanizmus, kurie leidžia šiam judėjimui būti nuolatiniu, galima nurodyti dar vieną labai didelę gyvavimo priežastį – pavydą. Retam žmogui patinka turtingesnis už jį. Retam piliečiui patinka galingesnis už jį. Retam žmogui patinka sveikesnis už jį. Retam žmogui patinka sėkmingesnis už jį. Visi šie dalykai nuolatos maitina populistus naujais balsuotojais ir yra tas šaltinis, dėl kurio jis vis atgimsta atskirose valstybėse, įgydamas vietos bruožų, todėl ir vadinamas nacionalpopulizmu.
Oho užsimojo. O išvados menkos
Išvados antroje (2) dalyje.