Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
![]() | 2024-10-20 |
Remdamasi Klaipėdos regioniniame valstybės archyve šiuo metu saugomais dokumentais „Atvira Klaipėda“ dar viename rašinyje papasakos apie 1951-ųjų uostamiesčio švietimo aktualijas.
Vykdomojo komiteto (VK) sprendimai byloja, kad kompozitoriui Juozui Karosui valdžios rūstybės nepadėjo išvengti net ir tai, kad jis reguliariai lankė vakarinę miesto partinę mokyklą. O daugiau nei 8000 to meto Klaipėdos moksleivių mokėsi perpildytose mokyklose, tad buvo nuspręsta statyti dvi naujas.
Juozui Karosui – valdžios strėlės
Dar 1945-ųjų pavasarį Klaipėdos muzikos mokyklos atkūrimo darbų ėmęsis ir jai vadovavęs kompozitorius J. Karosas 1951 m. kovą užsitraukė miesto valdžios nemalonę, nors ir buvo giriamas už muzikinę įstaigos veiklą.
Išklausęs J. Karoso ir Miesto tarybos nuolatinės liaudies švietimo komisijos atstovo drg. Karbausko ataskaitas, VK konstatavo, jog Muzikos mokyklos darbe buvo „visa eilė pasiekimų“, ypač pasireiškusių gerai mokant auklėtinius, o J. Karosas skyrė daug dėmesio gerinant įstaigos darbą. Pasidžiaugta ir tuo, kad mokykla aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime – kai vyko rinkimai į vietines tarybas ir LTSR Aukščiausiąją Tarybą, jos auklėtiniai rinkiminėse apylinkėse surengė net 80 koncertų.
Gerai buvo įvertinta ir tai, kad mokykloje veikė trys politiniai rateliai, skirti mokytojams ir moksleiviams, leisti trys sienlaikraščiai, o keturi mokytojai kartu su pačiu direktoriumi reguliariai lankė vakarinę miesto partinę mokyklą.
Visgi mokyklos veikloje buvo aptikta ir esminių trūkumų: tarp studentų buvo silpnai išplėtotas politinis-auklėjamasis darbas, o dėl tokios padėties eilė būsimų muzikų „nesusigaudė esamoje padėtyje“, kai kurie iš jų netgi visiškai nesidomėjo politiniais įvykiais. Per mažai šioje mokykloje buvo ir paskaitų antireliginėmis temomis, silpnai buvo vystoma komsomolo ir profsąjunginė veikla.
Tad VK įpareigojo J. Karosą skirti „rimtą dėmesį“ politiniam studentų auklėjimui ir formuoti juos kaip sovietinius muzikinius veikėjus, visiškai atsidavusius sovietinei tėvynei. Tokiems tikslams pasiekti direktoriui buvo sudėliotas ir penkių punktų planas: sistematiškai kontroliuoti politinių ratelių veiklą; planuoti ir skaityti daugiau paskaitų antireligine tematika; dažniau su mokytojais aptarti mokinių ugdymo reikalus; klasių auklėtojus įpareigoti daugiau kalbėtis su auklėtiniais apie jų politinių žinių didinimą; daugiau dėmesio bei pagalbos skirti komjaunimo organizacijai ir profsąjungai. Kad planas būtų sėkmingai vykdomas, VK paprašė komjaunimo organizacijos Miesto komiteto teikti mokyklai praktinę pagalbą.
Tuo pačiu VK davė ir du tikrai mokyklai naudingus nurodymus: „siekiant sukurti normalias darbo sąlygas“ Miesto gyvenamojo fondo valdybos viršininkui drg. Popokui nurodė iškeldinti gyventojus iš Donelaičio g. 8 namo, o šios valdybos Remonto ir statybos kontorai buvo nurodyta pradėti antrojo mokyklos pastato remontą.
Plėtė instituto valdas
Geresnės sąlygos turėjo atsirasti ir Klaipėdos mokytojų institutui. Tų metų gegužę VK nusprendė šiai įstaigai paskirti apie 900 kv. m ploto sklypą, buvusį ties Donelaičio gatvės ir Donelaičio aikštės sankryža, kad ji čia galėtų pasistatyti keturių aukštų bendrabutį. Instituto direktoriui Kaziui Gerulaičiui miesto valdžia nurodė tokias statybas pradėti ne vėliau kaip III 1951-ųjų ketvirtį.
Tų pačių metų lapkritį institutas sulaukė miesto valdžios sprendimo ir dėl dar didesnio jo valdų praplėtimo. VK nusprendė šiai įstaigai perleisti beveik hektaro ploto šalia jos buvusį sklypą, kuriame tuo metu Žaliasis trestas užsiiminėjo augalininkyste.
Šio tresto valdytojui drg. Isajevui buvo nurodyta pradėti vykdyti tokio ūkio likvidavimo darbus ir juos baigti bei teritoriją institutui perduoti per metus.
Mokyklos – „perkrautos“
1951-ųjų rugsėjį VK priėmė sprendimą „dėl mokyklų tinklo nustatymo 1951/1952 m. m.“. Jame buvo numatyta, kad mieste veiks 25-ios įvairaus tipo mokyklos. Jas turėjo lankyti 8226 mokiniai.
Didžiausia to meto mokykla buvo 895 moksleivius 25-iose klasėse turėjusi II vidurinė. Čia daugiausiai buvo penktokų ir šeštokų – po keturias klases. Tuo metu mažiausiomis buvo 10-oji ir 12-oji pradinės mokyklos, turėjusios tik po 11 mokinių.
Toks mokinių skaičius esamai infrastruktūrai buvo per didelis – spalio 5-ąją savo sprendime VK konstatavo, jog mokyklos buvo „perkrautos“. Motyvuodamas tuo ir aplinkybe, kad atlaisvinant Baltijos laivų statyklai paskirtą teritoriją reikia perduoti ir pastatą, kuriame tuo metu veikė septynmetė mokykla, VK pasiūlė minėtosios statyklos direktoriui drg. Jemeljanovui sudaryti sutartį su Statybos montavimo valdybos viršininku drg. Kapustinu dėl naujos mokyklos statybų. Pastarosios turėjo būti pradėtos dar tą patį mėnesį, bet konkreti jų vieta sprendime taip ir nebuvo nurodyta.
Taip pat buvo paprašyta apskrities Vykdomojo komiteto, kad šis kreiptųsi į LTRS Ministrų tarybą, jog ši tokias statybas įtrauktų į Statybų ministerijos kapitalinių darbų planą. Valstybiniam planavimo komitetui (Gosplan) VK ketino nusiųsti informaciją, jog statybines medžiagas tiek ir pačias statybas finansuos Baltijos laivų statykla.
Lapkritį miesto valdžia, remdamasi tuo, jog gavo žinią iš LTSR Švietimo ministerijos, kad 1952 metams skirtos lėšos naujos vidurinės mokyklos, skirtos 880 mokinių, statyboms, išskyrė apie hektaro ploto sklypą tokiam objektui. Sprendime nurodyta, kad pastarasis buvo tarp Sukilėlių, Didžiosios Vandens, Aukštosios ir Kirpėjų gatvių.
Švietimo skyriaus vedėjui buvo nurodyta pagal tipinį projektą susitvarkyti techninę dokumentaciją ir 1952 m. pradėti statybas.
Minėtoje vietoje 1953 m. buvo pastatyta 4-oji vidurinė mokykla.
Po nepriklausomybės atgavimo čia veikė Vydūno gimnazija. Pastarąją dėl avarinės būklės patalpų miesto valdžia vėliau iškėlė į Sulupės gatvę. 2003 m. patvirtintas detalusis planas numatė vietoje apleisto stadiono ir šios mokyklos pastato atkurti ikikarinį užstatymą su dviem čia buvusiomis – Junkerių ir Skutėjų – gatvėmis. Tačiau 2011 m. 13 miesto Tarybos narių balsavus už pastato griovimą miesto lėšomis, 13 – prieš ir vienam susilaikius, buvusi mokykla taip ir liko stovėti tuščia. Vėliau, po poros metų, į pastatą buvo leista įsikraustyti Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos filialui.
Straipsnis parengtas įgyvendinant Medijų rėmimo fondo remiamą projektą „Savaitgaliai su senąja Klaipėda“
Ta mokykla jau po trumpo naudojimo, tapo avarine !!
Tai dabar jau keis ir ķaroso gatvės pavadinimą ,nes pastoviai lankėsi partinėj -vakarinėj..?
Nejuokauk ir nešmaikštauk mielas Ričardėli
Jei tarybinėm natom kūrė muziką tai privalo keisti.
Ačiū, Martynai. Labai laukiami rašiniai apie miesto istoriją.