Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2024-10-19 |
„Atvira Klaipėda“ tęsia pasakojimus apie XX a. trečiojo dešimtmečio įvykius Klaipėdoje arba susijusius su ja.
Šįkart – liudijimas apie tai, kad Seimas Lietuvoje, matyt, visais laikais pasižymėjo itin originaliais ir „savalaikiškais“ savo sprendimais.
Svarbiai komisijai – tautiškos dovanos
Lietuvai keturis mėnesius trukusių derybų metu taip ir nesusitarus su Ambasadorių konferencija dėl Klaipėdos krašto konvencijos, pagal kurią būtų valdoma ši teritorija, sąjungininkai 1923 m. rugsėjo 28 d. pateikė Tautų Sąjungos generaliniam sekretoriui atitinkamą skundą ir tą pačią dieną apie tai pranešė Lietuvos vyriausybei.
Rudolfas Valsonokas knygoje „Klaipėdos problema“ rašė, kad ginčo svarstymas Tautų Sąjungos Taryboje prasidėjo gruodžio 15 d. Ženevoje vykusio posėdžio metu Lietuvos premjeras Ernestas Galvanauskas padarė pareiškimą, kuriame informavo apie savo poziciją. Tarybai nutarus svarstyti bylą, pranešimą kitam posėdžiui buvo pavesta parengti Urugvajaus atstovui Alberto Guani Carrara. Jo po poros dienų pasiūlytai rezoliucijai, anot R. Valsonoko, E. Galvanauskas pateikė porą pataisų.
„Kitame uždarame posėdyje, įvykusiame tą pačią dieną, Galvanauskui teko smarkiai susidurti su Lenkijos atstovu Skirmuntu, kuris reikalavo, kad Taryba atsižvelgtų į Lenkijos interesus Klaipėdos uoste. Tačiau Taryba maža dėmesio teatkreipė į Skirmunto išvedžiojimus ir vienu balsų priėmė Galvanausko aprobuotą rezoliuciją, kuria tam tikrai komisijai, susidedančiai iš 3 narių, bet ne didžiųjų valstybių piliečių, buvo pavesta kitai Tarybos sesijai patiekti raportą ir pasiūlymus ginčui išspręsti“, – rašė R. Valsonokas.
Tautų Sąjungos Taryba į minėtąją komisiją paskyrė pirmininko pareigas gavusį JAV valstybės veikėją, stambų finansininką Norman Davis, Nyderlandų atstovą Tautų Sąjungos Taryboje Anton Kröller ir Švedijos atstovas prof. M. Hoernell.
E. Galvanauskas savo biografijoje, kurią parašė jo brolis Gediminas Galva, išdėstė nuomonę, kad olandas buvo nepalankus Lietuvai ir bandė trukdyti komisijos darbą, buvo lyg Vokietijos statytinis.
1924 m. vasario 10 d. komisija atvyko į Klaipėdą ir čia išbuvo keturias dienas.
Laikraštis „Klaipėdos žinios“ aprašė, kaip ji vasario 12 d. krašto Direktorijos rūmuose (šio neišlikusio pastato vietoje ties Grįžgatvio ir Tiltų gatvės sankryža dabar stovi daugiabutis) priiminėjo lietuvių organizacijas nustatyta tvarka. Pasikalbėjimams buvo numatyta tik po 15 minučių, tačiau vizitai užsitęsė žymiai ilgiau.
„Delegacijų buvo viso nuo 19 organizacijų ir draugijų. Dauguma apsilankiusiųjų įteikė savo memorandumus daugiausia anglų kalboje. Apsilankiusios tautiniuose rūbuose lietuvaitės įteikė p. Davis’ui parvežti jo dukterei dovanų lietuvišką kostiumą, gi Komisijos narius apdovanojo namų darbo pirštinėmis, kurias, kaip yra žinoma, Maž. Lietuvos lietuvaitės ypatingai gražiai moka megzti“, – rašė laikraštis.
Kaltino nesipriešinant lenkų interesams
Į šiuos itin svarbius Lietuvai procesus žibalo į įpylė ir I Seimas. Istorikė Audronė Veilentienė savo disertacijoje rašo, kad svarstant Klaipėdos statuto klausimus išryškėjo akivaizdus Seimo nepasitikėjimas E. Galvanausko vadovaujamos delegacijos veikla. Tam įtakos turėjo ir E. Galvanausko asmenybė, Lietuvos politinių partijų konfrontacija.
Oficialiai pateikiama informacija apie Lietuvos delegacijos veiklą buvo ribojama, todėl susidarė palankios sąlygos sklisti gandams ir dezinformacijai, tai sėjo nerimą visuomenėje – net valdančiosios Seimo frakcijos galvojo, kad Vyriausybė nepakankamai gina Lietuvos interesus. Todėl 1924 m. vasario 12 d. Krikščionių demokratų, Ūkininkų sąjungos, Darbo federacijos ir Valstiečių liaudininkų frakcijų atstovai Antanas Šmulkštys, Petras Jočys, Vaclovas Kasakaitis, Juozapas Dagilis, Balys Žygelis, Emilija Gvildienė, Mykolas Sleževičius, Vincas Karoblis, Jonas Diržys ir Liudas Laikūnas Seimo posėdžio metu pateikė Vyriausybei interpeliaciją „Klaipėdos klausimu“.
„Pono Užsienio Reikalų Ministerio nepakankamai aktinga politika, nerado galimybės ir drąsos griežtai pasipriešinti lenkų reiškiamiems neva interesams prie Klaipėdos uosto. Sutikęs priimti be rezervų Vasario 16 d. notą, p. Užs. Reik. Ministeris tolimesnėje derybų eigoje darė visą eilę nusileidimų. Ir pagaliau privedė klausimą prie tos padėties, kad Tautų Sąjungos Tarybos sprendimu iš 1923 m. gruodžio 10 d. Klaipėdos krašto ir uosto klausimas perduodamas Specialinei Komisijai, kuri esamomis žiniomis yra pasistačiusi uždaviniu spręsti Klaipėdos klausimą taip, kad patenkinus lietuvius ir lenkus. Reiškia – Klaipėdos klausimas manoma statyti ginčo objektu tarp Lietuvos ir Lenkijos. Tuo tarpu nei Versalės sutartis, nei geografinė padėtis, nei susisiekimo keliai nenumato Lenkijos interesų Klaipėdos uoste. Be to, dar Antantė mananti uždėti tiksliai nežinomo dydžio reparacijų sumas ir okupacijos meto išlaidas“, – buvo rašoma šioje interpeliacijoje.
Seimas ją, niekam nebalsavus prieš, pripažino skubia bei priėmė.
Straipsnis parengtas įgyvendinant Medijų rėmimo fondo remiamą projektą „Savaitgaliai su senąja Klaipėda“
Parašykite komentarą