Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2024-09-24 |
Vienas įtakingiausių šių laikų Ukrainos rašytojų Jurijus Andruchovyčius, pirmadienio vakarą Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės bibliotekoje atsidarymas XII tarptautinį kultūros festivalį „Inkultūracija“, dalijosi mintimis apie karą Ukrainoje bei pristatė savo knygą „Moskoviadą“, publikuotą dar 1993 metais, bet pirmą kartą išverstą į lietuvių kalbą tik šiemet.
Su rašytoju kalbėjęsis kultūros istorikas doc. dr. Aurimas Švedas atskleidė J. Andriuchovyčiaus sąsajas su Leonidu Donskiu, savo kūriniuose plačiai aprašiusiu Klaipėdos kraštą. L. Donskis buvo ilgametis J. Andriuchovyčiaus pažįstamas.
„Pirmąjį kartą jį susitikau Vilniuje, 10 dešimtmetyje, tai buvo intelektualų susitikimas, kuriame mes kalbėjome apie Rytų Europos problematiką ir aptarinėjome literatūrinę erdvę tarp Baltijos ir Juodosios jūrų, – teigė rašytojas. – Man labai smagu aplankyti miestą, kurį su didžiule meile ir išmone aprašė Leonidas.“
Kitą kartą J. Andriuchovyčius sutiko L. Donskį jau naujojo tūkstantmečio pradžioje, bendradarbiaujant su juo Europos kultūrininkų parlamente.
„Maždaug 2002-aisiais ar 2003-aisiais aš pradėjau dirbti redaktoriumi literatūrinio ir kultūrinio žurnalo, kuris buvo publikuojamas tik internete, kas tuo metu buvo naujiena, ir jo pavadinimas buvo Traukinys 76, – pasakojo rašytojas. – Idėja buvo sujungti kultūras ir literatūrinę erdvę per tas šalis, kurios yra tarp Baltijos ir Juodosios jūrų, ir, kaip tikras traukinys iš sovietinių laikų, kuris jungia Bulgarijos bei Rumunijos krantą, Konstanciją, Varną per Ukrainą ir Gdanską.“
Šio žurnalo dalimi bei vienu autoriaus įkvėpimų tapo ir L. Donskio esė apie Klaipėdą.
Aptardamas savo kūrinį „Moskoviada“, rašytojas J. Andriuchovyčius detaliai analizuoja vertėjo Vyto Dekšnio mintį, jog „Rusija yra gyva distopija“. Autorius ne tik pritaria šiai minčiai, bet ir praplečia ją, teigdamas, kad Rusija turi ilgalaikį gebėjimą ne tik egzistuoti kaip distopinė visuomenė, bet ir aktyviai kurti distopinius režimus tiek savo viduje, tiek už jos ribų.
„Gana aišku, jog Rusija yra labai sėkminga, kurdama distopijas“, – teigia autorius, akcentuodamas, kad šis režimo pobūdis yra ne atsitiktinis, o kruopščiai formuojamas per valstybės politiką, ideologiją ir karinius veiksmus.
Jo nuomone, visa Rusijos teritorija yra lyg erdvė distopijoms realizuotis, nuolat plečiama ir kontroliuojama prievartos mechanizmais. Karas šiuo atveju tampa viena pagrindinių priemonių, leidžiančių Rusijai plėsti savo distopinę įtaką į kitas šalis, primetant savo valią ir kontrolę.
„Rusija nepuls kitų šalių, kol Ukraina bus sėkminga ir sugebės kovoti“, – įsitikinęs J. Andriuchovyčius.
„Moskoviada“ – romanas, kuriame J. Andriuchovyčius giliai, tačiau ironiškai atskleidžia savo patirtį griūvančios Sovietų sąjungos sostinėje Maskvoje, kurioje jam teko gyventi studijuojant literatūrą.
Pagrindinis veikėjas, įkūnijantis autoriaus slaptąją pusę, leidosi į chaotišką ir absurdo pilną kelionę po Maskvą – miestą, kuriame susipina nuopuolio ženklai, nykstantis intelektualinis gyvenimas ir siaubinga kasdienybė. Šis pasakojimas, kupinas groteskiškų situacijų, ironijos ir simbolikos, veikėjo klajone atskleidžia vis labiau pūvantį griūvančios imperijos veidą. Maskva tampa simboliu ne tik degradavusios miesto erdvės, bet ir suirusios sistemos, kurioje žmogus bando rasti savo vietą. Svaigalai, beprasmiškos kalbos ir fantazijos prisipildę dialogai atskleidžia veikėjų tuštumą ir desperaciją, kai miestas vis labiau grimzta į moralinį ir fizinį purvą.
Kūrinys kupinas kultūrinių ir literatūrinių nuorodų, žaismingai perpiešia realybės ir fantazijos ribas. Tačiau po visomis simbolinėmis reikšmėmis slypi rimta kritika – Maskvos, kaip Sovietų imperijos širdies, žlugimas tampa pagrindu apokaliptiniam išvadiniam veiksmui, kurio kulminacijoje atskleidžiama KGB – galingiausia blogio jėga, siekianti išlaikyti valdžią per pasenusius mitus ir priespaudos mechanizmus.
Kalbėdamas apie „Moskoviadą“, rašytojas J. Andriuchovyčius džiaugiasi, jog šis tekstas išlieka aktualus, bet tuo pačiu pripažįsta, kad tai esą yra „bene prasčiausiai“ jo parašytas tekstas.
Parašykite komentarą