Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2024-09-04 |
Rugsėjo 11-ąją, 17 val., Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos Ievos kiemelyje, rašytojos Ievos Simonaitytės pamirštų žodžių alėjoje, 38-osios Ievos Simonaitytės literatūrinės premijos laureatė Nijolė Marytė Šerniūtė įamžins retą, rašytojos Ievos Simonaitytės kūryboje vartotą žodį.
Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešoji biblioteka tęsia ilgametę iniciatyvą įamžinti Ievos Simonaitytės kūryboje naudotus retus ir jau pamirštus žodžius. 2020 m. rašytojas Juozas Šikšnelis priimdamas Ievos Simonaitytės literatūrinę premiją inicijavo ir pakvietė būsimus premijos laureatus prisijungti prie naujos tradicijos ,kuriant „Ievos Simonaitytės pamirštų žodžių alėją“.
Šios premijos laureatė, rašytoja Nijolė Marytė Šerniūtė didžiuojasi, kad yra kilusi iš Rytprūsių, nes iš čia pačiais sunkiausiais laikais knygos keliavo į Lietuvą, kur stiprūs ir atkaklūs žmonės kūrė lietuvišką literatūrą. N. M. Šerniūtė prisipažino, kad Ieva Simonaitytė yra viena iš mėgstamiausių jos rašytojų ir savo bibliotekoje turi visas jos parašytas knygas. Retą ir jau nebevartojamą žodį ji rado romane „Vilius Karalius“, pasirinko žodį „krautė“, t.y. patalpos virš lubų, aukštas.
Kazimieras Masiliūnas, kuris tyrinėjo I. Simonaitytės leksiką, pažymėjo, kad didžiausią specifinės rašytojos kalbos žodžių grupę sudaro dialektizmai.
„Savo ribota geografija, kai kurie ir etimologine kilme tie žodžiai sudaro pačią originaliausią I. Simonaitytės žodyno dalį. Dialektizmai gerai išreiškia vietinį koloritą, griežtai atriboja jos tekstą nuo kitų rašytojų kūrybos ir charakterizuoja rašytoją kaip žodžio menininkę. Nemaža šios grupės žodžių esama giminingų su kuršių, latvių, prūsų kalbų žodžiais“, – rašė K. Masiliūnas.
Tyrinėtojas sudarė I. Simonaitytės dialektizmų žodynėlį, kuriame pateikė 222 žodžius, suskirstytus į dvi grupes: žodžius, kurie tepažįstami Priekulės, Klaipėdos, Saugų, Kintų, Dovilų, Plikių apylinkėse ir prieinančiose prie tų sričių gretimose Žemaičių apylinkėse – Gargždų, Veiviržėnų, Švėkšnos, ir žodžius, kuriuos vartoja I. Simonaitytė, bet jie yra bendri priekuliškiams-klaipėdiškiams ir žemaičiams, pažįstami įvairiose žemaičių apylinkėse ir randami kitų žemaičių rašytojų S. Daukanto, M. Valančiaus, Žemaitės ir kt. raštuose.
Žmonių, kurie kalba ypatinga Pamario krašto tarme, šiandien likę tik keletas. Ši tarmė yra Mažosios Lietuvos palikimas. Lietuvininkų tarme lietuviai kalbėjo ilgą laiką. Net 700 metų šitame krašte gyveno ir lietuviai, ir vokiečiai. Šios dvi tautos nuolat bendravo tarpusavyje, todėl paveikė viena kitą. Ši tarmė nykti pradėjo po Antrojo pasaulinio karo, kai iš Mažosios Lietuvos išsikėlė apie 90 proc. gyventojų, liko tušti kaimai ir miesteliai. Viso to pasekmė nykstanti, mirštanti lietuvininkų krašto tarmė. Viena iš gramatikos taisyklių yra ta, jog lietuvininkai neturėjo vietininko linksnio, o raidė „l“ tariama minkštai.
Kiek žodžių įamžinti pavyks Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos kiemelyje, sunku nuspėti, šiuo metu jų yra septyni. Septyni literatūrinės Ievos Simonaitytės premijos laureatai tapo pamirštų žodžių ambasadoriais: Juozas Šikšnelis, Diana Latvė, Sondra Simanaitienė (Simana), Jurga Petronytė, Daiva Molytė-Lukauskienė, Sigitas Benetis ir šių metų laureatė Nijolė Marytė Šerniūtė.
Parašykite komentarą