Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2024-07-31 |
Liepos pradžioje Apeliacinis teismas priėmė nuosprendį daugiau nei šešerius metus nagrinėtoje baudžiamojoje byloje, suformuotoje iš dviejų atskirų bylų, kuriose Klaipėdos apygardos teismas 2017 ir 2021 metais buvo nuteisęs naftos verslo atstovus, taip pat gerai žinomą klaipėdietį Jurgį Aušrą bei jo bičiulį, eksbankininką Andrejų Vaičiulį.
Į kalėjimą pasiųsti nuteisti „Naftos grupės“ vadovas Antanas Urbutis ir jo brolis, bendrovės savininkas Arturas Urbutis vis dar džiaugiasi laisve, nes Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų atrankos kolegija konstatavo, kad yra pagrindas tenkinti jų prašymą ir tokios bausmės vykdymą stabdyti iki galutinį verdiktą priims ši instancija.
Tuo metu taip pat belangėn siunčiamas buvęs „Klaipėdos naftos“ (dabar – „KN Energies“) komercijos direktorius Ričardas Milvydas, kol kas nepateikęs kasacinio skundo, šios savaitės pradžioje taip pat dar buvo laisvėje, nors dar liepos 17 d. Klaipėdos apygardos teisme buvo priimtas patvarkymas Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui įvykdyti tokią laisvės atėmimo bausmę.
„KN Energies“, kurios milijoninis ieškinys buvo paliktas nenagrinėtu, teigia, jog jai atstovaujantys teisininkai šiuo metu vis dar vertina Apeliacinio teismo nuosprendį ir galimybes jį skųsti kasacine tvarka.
Šį Apeliacinio teismo nuosprendį sudaro beveik 400 puslapių. Su visu juo susipažinusi „Atvira Klaipėda“ pateikia įdomiausias šios bylos detales.
Buvo nuteisti du kartus
2017-ųjų pabaigoje Klaipėdos apygardos teismo teisėjas Zigmas Pocius paskelbė nuosprendį bendrovei „Naftos grupė“, jos vadovams Antanui Urbučiui ir jo broliui Arturui Urbučiui bei čia dirbusiai Svetlanai Popovai, bendrovei „Artilona“. Kitą kaltinamųjų grupę sudarė buvęs valstybei priklausančios „Klaipėdos naftos” (KN) generalinis direktorius Jurgis Aušra ir buvęs jos komercijos direktorius Ričardas Milvydas bei buvęs Šiaulių banko regiono valdytojas Andrejus Vaičiulis, kuris yra Arturo Urbučio uošvis.
Šios bylos esmė buvo neva KN žalingos sutartys su „Naftos grupe“, valstybės įmonės apmokėtos 600 tūkst. eurų sąskaitos už cisternų prastovas, R. Milvydui duotas daugiau nei 3 mln. eurų dydžio kyšis.
2021-aisiais tame pačiame Klaipėdos teisme dar vieną nuosprendį dėl „Naftos grupė“ didelės vertės turto pasisavinimo ir nusikalstamu būdu įgyto turto legalizavimo išgirdo Urbučiai ir S. Popova.
Apeliaciniame teisme šios abi bylos 2021 m. rudenį buvo sujungtos į vieną, buvo paskirtos dvi ilgai trukusios teismo ekspertizės, keitėsi teisėjų kolegijos sudėtys, bylos nagrinėjimą pailgino ir valstybėje taikyti ribojimai dėl COVID-19 pandemijos.
Galiausiai Arturui Urbučiui apeliacinės instancijos teismas nuosprendžiu paskyrė galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 6 metams ir 10 921,40 Eur baudą, o kyšį paėmusiam R. Milvydui laisvės atėmimo bausmę sumažino iki 3 metų.
Antanui Urbučiui Apeliacinis teismas paskyrė galutinę 4 metų laisvės atėmimo bausmę. S. Popovai paskirta galutinė 2 metų 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, jos vykdymą atidedant 3 metams.
J. Aušrai apeliacinės instancijos teismas paskyrė 11 298 Eur baudą, o A. Vaičiuliui – 10 921 Eur baudą.
UAB „Naftos grupė“ paskirta galutinė 941 500 Eur bauda, o UAB „Artilona“ – 50 087,80 Eur baudą.
Be to, apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu iš Arturo ir Antano Urbučių bei S. Popovos konfiskuota beveik 12,5 mln. Eur.
Apygardos teismo nuosprendžio dalis dėl daugiau nei 3 mln. Eur konfiskavimo iš R. Milvydo palikta nepakeista. Teismas taip pat patikslino, kad didesnę nei 2,3 mln. Eur žalą valstybei turės atlyginti UAB „Naftos grupė“ ir subsidiariai Arturas Urbutis bei Antanas Urbutis.
Žalą bendrovei ,,KN Energies“, kurią Apeliacinis teismas dėl skaičiavimo klaidos sumažino iki 603 tūkst. Eur, turės solidariai atlyginti Arturas Urbutis, A. Vaičiulis, J. Aušra ir UAB „Naftos grupė“.
Kratydavosi kitų klientų
Klaipėdos apygardos teismo nuosprendyje buvo rašoma, kad J. Aušra 2005 m. spalį pasirašė papildytą KN ir „Naftos grupės” sutartį. Pakeitimuose buvo numatyta, kad išskirtinė teisė vakuuminio gazolio perkrovimui per KN terminalą suteikiama tik „Naftos grupei“.
2007 m. gruodį „Klaipėdos nafta” buvo gavusi vienos kompanijos pasiūlymą sudaryti jos produkcijos transportavimo sutartį, tačiau R. Milvydas, suderinęs su Arturu Urbučiu atsakymo turinį, parengė raštą, kad atsisako sudaryti tokią sutartį, nes vakuuminio gazolio transportavimo teisė bei mazuto transportavimo kvotos per terminalą yra perduotos „Naftos grupei“. J. Aušra pasirašė tokį atsakymo tekstą, o potencialiam klientui teko sudaryti sutartį su „Naftos grupe”.
2008 m. vasarį J. Aušra pasirašė dar vieną sutartį su „Naftos grupe”, kuria KN įsipareigojo kas mėnesį privalomai rezervuoti terminalo galingumus 100 tūkst. tonų mazuto perkrauti. Bylos duomenimis, dėl to nebuvo leista „Klaipėdos naftos” paslaugomis pasinaudoti keturioms kitoms bendrovėms, nors „Naftos grupė“ ir neperkraudavo žadėtųjų 100 tūkst. tonų mazuto. Buvo suskaičiuota, kad „Naftos grupė“ 2008–2010 m. šiltuoju periodu (gegužės–spalio mėnesiais) iš viso nepatiekė iš viso 783 730 tonų mazuto, kuriam „Klaipėdos nafta“ buvo rezervavusi savo pajėgumus. Į bylą buvo pateikti duomenys apie raštus dešimčiai kompanijų, kuriais buvo atsisakyta bendradarbiauti motyvuojant tuo, kad terminalas esą visiškai apkrautas ir dirba visu pajėgumu. Teigta, kad dėl visų šių veiksmų įmonė negavo 13 mln. litų.
Taip pat J. Aušra inicijavo ir palaikė sprendimą atsisakyti reikalavimo, jog „Naftos grupė“ apmokėtų už cisterninių prastovas 2007-2008 metais. Anuliavus jau išrašytas sąskaitas, buvo atsisakyta 604,5 tūkst. Eurų. Beje, „Naftos grupė” su KN pretenzijomis dėl vagonų prastovų sutikdavo ir gavus jos išrašytas sąskaitas tokias pačias išrašydavo savo klientams, kurias šie apmokėjo. Taigi, taip „Naftos grupė” netgi gavo papildomų pajamų, o KN savo sąskaita mokėjo už vagonų prastovas su „Naftos grupės” klientų produkcija bendrovei „Lietuvos geležinkeliai”.
Šiame teismo nuosprendyje buvo rašoma, kad Arturas Urbutis nuo 2008 m. spalio iki 2010 m. liepos R. Milvydui davė kaip kyšį 3 256 726,85 Eur ir 175 549 JAV dolerių – pusę faktinio „Naftos grupės” pelno, gauto už jos ekspedijuojamų naftos produktų krovą per KN terminalą. Už tai R. Milvydas įsipareigojo daryti sprendimus ir atlikti veiksmus, palankius tik „Naftos grupei“, teikti Arturui Urbučiui konfidencialią ir tarnybinio pobūdžio KN informaciją, atlikti „Naftos grupės“ dokumentų, skirtų KN, tekstų derinimą. Konfidencialią informaciją R. Milvydas teikė ir didžiausio „Naftos grupės” kliento atstovui. Pinigai R. Milvydui 12 kartų buvo pervedami iš vienos užsienyje Arturo Urbučio valdytos įmonės sąskaitos į sąskaitą Šveicarijos banke, kurią R. Milvydas atidarė kaip vienos užsienio bendrovės atstovas. Jis, beje, bankui buvo nurodęs, kad į ją bus pervedamas jo, kaip KN komercijos direktoriaus, atlyginimas bei premijos už darbą šioje bendrovėje.
Pinigus iš šios įmonės sąskaitos R. Milvydas jau pervesdavo į savo asmeninę sąskaitą. Vėliau dalį pinigų padėjo kaip terminuotuosius indėlius, dalį išgrynino, dalį konvertavo į Šveicarijos frankus ir pirko vertybinius popierius bei taip legalizavo visą sumą.
Byloje buvo ir duomenys, kad tuometinėje A. Vaičiulio darbo vietoje, Šiaulių banko patalpose, buvo paimti su Arturo Urbučio įmonėmis susiję dokumentai ir sutartys. O į viename banke buvusią A. Vaičiulio sąskaitą 2010 m. buvo įskaityti 750 000 EUR iš vienos Arturo Urbučio įmonės.
Teismas konstatavo, kad A. Vaičiulis, prašomas žento, derino su J. Aušra KN ir „Naftos grupės“ veiksmus, dokumentų turinį bei tekstus, kad jie būtų palankūs „Naftos grupei”. Iš telefoninių pokalbių matyti, kad buvo derinami klausimai dėl krovos kiekių, konkrečių kompanijų ir kt
Įtarė, jog pokalbių klausomasi
Apeliantai savo skunduose bandė įrodinėti, kad jų telefoninių pokalbių buvo klausomasi nepagrįstai ir per ilgai. Tačiau bylą išnagrinėjusi kolegija, kurią sudarė teisėjai Jolanta Čepukėnienė, Evaldas Gražys ir Regina Pocienė, konstatavo, jog tokie teiginiai yra nepagrįsti.
„Įprastiniais operatyvinės veiklos metodais gauti Jurgio Aušros ir Artuo Urubučio kaltės įrodymų nepavyko, nes jie laikosi konspiracijos, artimai bendrauja tik su savo aplinkos patikimais ir anksčiau patikrintais asmenimis“, – rašoma nuosprendyje.
Klausantis telefoninių pokalbių buvo išaiškinta, kad su J.Aaušra visus verslo reikalus sprendė Arturo Urbučio uošvis A. Vaičiulis, vadovavęs Šiaulių banko Klaipėdos filialui ir jau seniai pažinojęs J.Aušrą. Teisėsauginikai įtarinėjo, kad už palankias verslo sąlygas „Naftos grupei“ Arturas Urbutis per savo uošvį galimai nuolat mokėjo J.Aušrai tam tikrą pinigų sumą, tačiau tokie kaltinimai byloje neatsidūrė.
Kontrolė ir fiksavimas tam tikriems abonementiniams numeriams buvo taikomas laikotarpiu nuo 2007 m. pabaigos iki 2010 m. liepos vidurio, bet tai nebuvo ištisinis pasiklausymas. Arturo Urbučio pokalbių iš viso klausytasi 18 mėnesių, jo brolio Antano ir S. Popovos – metus, J. Aušros – 9 mėnesius. A. Vaičiulio ir R. Milvydo – pusę metų.
Vykdant sekimą ir buvo nustatyta, jog Arturas Urbutis realiai valdė vieną JAV bendrovę, kuri buvo naudojama pinigams, gautiems iš naftos produktų ekspedijavimo (imituojant laivų frachtavimą ar klientų paiešką už komisinį mokestį), pasisavinti per Šveicarijos banką. Jam tai padėjo daryti brolis ir S. Popova, kuri buvo nominali šios bendrovės sąskaitos, buvusios viename Šveicarijos banke, valdytoja.
„Būtent veiksmingo ir efektyvaus operatyvinio tyrimo metu buvo nustatytos aplinkybės, susijusios su sukčiavimu, nusikalstamu būdu įgytų pinigų, turto legalizavimu, turto pasisavinimu, apgaulingu apskaitos tvarkymu, kyšininkavimu, kuriomis remiantis ir buvo pareikšti įtarimai nuteistiesiems“, – rašoma nutartyje.
Byloje buvo nustatyta ir aplinkybė, jog Arturas Urbutis su šeima daugiausia gyveno užsienyje, į Lietuvą grįždavo tik vasaromis, todėl apie galimai nusikalstamus sumanymus ir kitą operatyviniam darbui būtiną informaciją buvo galima sužinoti tik klausant kitus „Naftos grupės“ darbuotojus.
Arturas Urbutis telefonu, kurio numeris buvo nurodytas atidarant banko sąskaitas Šveicarijos bankuose, tarėsi dėl pinigų pervedimų eurais, konspiruotai valiutą įvardydami – Vokietija ar JAV, taip pat dėl pervedimo datų ir sumų (50 europinių, 200 tūkstančių mazuto, 500 tūkstančių mazuto). Kad pokalbiuose buvo kalbama būtent apie pinigų pervedimus, pagrindžia banko sąskaitų išrašai.
Šveicarijos Konfederacijos federalinio teisingumo ir policijos departamento bei Latvijos Respublikos generalinės prokuratūros pateikti duomenys patvirtino, kad pats Arturas Urbutos be jokių tarpininkų rūpinosi užsienio valstybėse registruotų lengvatinio apmokestinimo bendrovių banko sąskaitų atidarymu Šveicarijos bei Latvijos bankuose. Jis koordinavo ir piniginių lėšų pervedimus iš šių sąskaitų.
Beje, 2010 m. liepos 22 dienos Arturas Urbutis pokalbio su S. Popova metu įspėjo pastarąją, kad telefonu nieko negalima kalbėti, nes „ministras davė nurodymą juos sekti“. O rugpjūčio 3 d. Antanas Urbutis specialistui, prižiūrėjusiam „Naftos grupės“ kompiuterinius tinklus, nurodė perinstaliuoti jo iMAC kompiuterį. nes duomenis jis jau persirašė į serverį, ir kartu nurodė, jog reikėtų ištrinti pašto susirašinėjimus. Vėliau apklausiamas liudytoju šis specialistas patvirtino, kad Antano Urbučio prašymu jo kompiuteryje panaikino visą buvusią informaciją.
Partneriu vadintas rusas buvo nužudytas
Siekiant sumažinti mokesčius didinant „Naftos grupės“ sąnaudas Urbučiai buvo sugalvoję tariamus sandorius dėl ekspedijavimo paslaugų su valdomomis užsienio įmonėmis. Viena bendrovė 2005–2009 metais „Naftos grupei“ išrašė 9 582 769,65 Eur sąskaitas faktūras, o kita 2009–2010 metais – 4 694 759,11 Eur.
Byloje liudytojais apklausti „Naftos grupės“ darbuotojai vieningai nurodė, kad su šių bendrovių atstovais nėra bendravę ir jų 2005–2010 metų laikotarpiu nematė.
Visus dokumentus, būtinus tariamoms ekspedijavimo, klientų paieškos paslaugoms įteisinti, pasirašydavo Antanas Urbutis, vykdydamas brolio nurodymus. O pastarasis visus klausimus, susijusius su tariamu ofšoriniu verslu, derino su teisininkais.
Tarp savo argumentų apeliantai dėstė ir teiginius, kad naftos verslas esąs labai pavojingas. O vėliau į bylą pateikė mirties liudijimą, kuriame nurodyta, kad esą tarpininkavimo paslaugas teikęs Rusijos pilietis, kuris neva buvo tikrasis minėtų užsienio bendrovių savininkas, 2013 m. sausio 22 d. buvo nužudytas.
„Bendrovių sąskaitose inkriminuotu laikotarpiu cirkuliavo didelės pinigų sumos, tačiau visus 3 (trejus) metus iki mirties D. E., būdamas verslininku, įkūrusiu ne vieną ribotos atskaitomybės bendrovę, žinodamas apie jo didelės vertės turtui kilusią grėsmę, į Lietuvos teisėsaugos institucijas nesikreipė ir jokių pretenzijų Arturui Urbučiui nepareiškė“, – taip versiją apie tariamą tikrąjį akcininką įvertino Apeliacinis teismas.
Anot jo, surinkti įrodymai patvirtina, kad Arturas Urbutis, bendrininkaudamas su broliu ir S. Popova, turėdami nusikalstamą sumanymą pasisavinti „Naftos grupės“ didelės vertės turtą ir jį vėliau legalizuoti, užsienio lengvatinio tarifo zonose įsteigė minėtas dvi realios veiklos nevykdžiusias bendroves, kurios ir buvo naudojamos ,,Naftos grupės“ pinigams pasisavinti. Vėliau iš šių bendrovių sąskaitų, buvusių Šveicarijos RBS „Coutts“ ir Latvijos BNP „Paribas“, AS „Rietuma banka“ ir AS „Regionala investiciju banka“ bankuose, pinigai buvo pervedami į su Arturu Urbučiu susijusių kitų bendrovių sąskaitas, imituojant investicijas, paskolų suteikimą savo aplinkos asmenims arba pinigai buvo išgryninami per užsienio valstybėse tam įsteigtas įmones.
,,Nors de jure UAB „Naftos grupė“ vadovu buvo Antanas Urbutis, tačiau jis vykdė savo brolio Arturo Urbučio nurodymus gamindamas netikrus dokumentus, klastodamas tikrus dokumentus ir juos apskaitydamas UAB ,,Naftos grupė“ buhalterinėje apskaitoje. Tokiu būdu, nuteistieji, imitavę išlaidas, sumažino UAB „Naftos grupė“ sumokėtiną pelno mokestį valstybei“, – rašoma nuosprendyje.
Jame taip pat priminta, jog nors ofšorinės įmonės yra legali verslo forma, tačiau tokia veikla dėl informacijos apie verslo savininkus ir vadovus apsunkinto prieinamumo dažnai naudojama kaip priedangos priemonė pinigams pasisavinti ar išplauti ir būtent tai šiuo konkrečiu atveju pasitvirtino.
,,Nagrinėjamoje byloje nustatyta tipinė nusikalstamu būdu gauto turto legalizavimo schema“, – konstatavo teismas.
2008 m. sausio viduryje teisėsaugos pasiklausyto pokalbio metu Arturas Urbutis vienam specialistui išreiškė norą įkurti tokios teisinės formos juridinį asmenį, kurio tikruosius savininkus būtų sunku nustatyti – esą jis ruošiasi vykdyti verslo restruktūrizaciją ir naujai įsteigtai įmonei perduoti valdyti visą savo verslą. Konsultantas tada teigė, kad geriausias sprendimas būtų tokį juridinį asmenį steigti Šveicarijoje – esą pakaks paprasto „holdingo“, kai įmonė turi sertifikatą, tačiau niekas nežino, kas yra jos savininkas. Vėliau Arturas Urbutis taip ir padarė – Ciuriche įsteigė tokią įmonę ir jam buvo suteikti įgaliojimai valdyti jos sąskaitas banke bei atlikti kitus veiksmus jos vardu.
Ši įmonė buvo naudojama ne investicinei veiklai, o pinigams, gautiems iš anksčiau minėtų dviejų įmonių, legalizuoti, imituojant užsienio investuotoją.
Apeliacinis teismas konstatavo, kad bendra iš „Naftos grupės“ pasisavinto ir legalizuoto turto vertė. siekai 12 406 804,09 Eur. Iš jos buvo legalizuota 5 857 554,31 Eur, o milijonas buvo pervestas į R. Milvydo valdytą bendrovę kaip kyšis jam.
Dėl tokių dirbtinių sąnaudų „Naftos grupė“ 2005–2010 m. laikotarpiu nesumokėjo 2,3 mln. Eur pelno mokesčio.
Schemoje – ir Vitės verslo centras
Kad Arturas Urbutis vengė viešumo ir nenorėjo būti identifikuotas, kaip tikrasis tokios Šveicarijos įmonės steigėjas, patvirtina slaptai užfiksuoti telefoniniai pokalbiai tarp jo ir vieno advokato, S. Popovos ir klaipėdiečio verslininko Arūno Kuraičio, kurių metu buvo aptariamos investicijos į Vitės verslo centro statybą (jį statė A. Kuraičio bendrovė „Kleta“).
Minėtasis advokatas informavo, jog „Nordea“ bankas, svarstantis paskolos suteikimą šio centro statyboms, pageidauja papildomos informacijos apie įmonės savininkus, ir klausė, ar Arturas Urbutis galėtų surašyti vieno sakinio raštą, kuriame būtų nurodyta, kad jis yra „galutinis kažkoks tai akcininkas, savininkas ar naudos gavėjas“. Advokatas nurodė, kad jis ne kartą su tokiomis įmonėmis yra taip daręs, neatskleidžiant „visos gudrios schemos apie tikrą padėtį ir formalius ryšius“, o tik parašant vieną sakinį, ir tai daugeliu atveju išsprendžia visas problemas.
Arturtui Urbučiui paklausus, ar reikėtų parašyti, kad sandorio arba naudos gavėjas yra jis ir advokatui tai patvirtinus, Arturas Urbutis paaiškino, kad taip yra per daug pavojinga, nes tokio rašto palikimas Lietuvoje jam sukels didelį diskomfortą, nes jis visą laiką galvos, ar tai niekur „neišlįs“.
Vėliau Arturas Urbutis pranešė S. Popovai, kad vienas iš dviejų verslo „bokštų“ yra jo, arba, kitaip sakant, 40 procentų viso komplekso priklauso jam. S. Popova atsakė, kad tai – „fantastika“. Arturas Urbutis savo ruožtu tada atkreipė dėmesį, kad visiems kitiems reikia sakyti, jog čia tik nuomojamasi patalpas, nes kol kas „popierių“ nepasirašė.
Dar vėliau Arturas Urbutis telefonu informavo A. Kuraitį, kad „milijonas eurų pajudėjo į jo pusę“.
Būtent Vitės verslo centre ir buvo įsikūręs „Naftos grupės“ biuras.
„Be kruopštaus pasiruošimo padaryti tokio pobūdžio nusikaltimus nebuvo įmanoma. Tam nepakako vien tik nuteistųjų nusikalstamų pastangų, nes nusikalstamų veiksmų įgyvendinimo procese buvo pasitelkiami ir kiti užsienyje gyvenantys asmenys, tam įsteigtos bendrovės, kurios panaudotos nusikalstamų veiksmų realizavime, siekiant nusikalstamo rezultato. Aptartos aplinkybės rodo, kad ilgą laiką tebesitęsiančios nusikalstamos veikos buvo detaliai suplanuotos, o tai atitinka tokios bendrininkavimo formos kaip organizuota grupė požymius. Tai, kad Arturas Urbuis, Antanas Urbutis ir S. Popova bendrininkaudami suprato savo veiksmų nusikalstamą pobūdį, veikė organizuotai, pagrindžia ir anksčiau aptartas jų tarpusavio bei su kitais asmenimis konspiruotas bendravimas. <…> Veikdami teisėtai jie neturėjo jokio pagrindo nuogąstauti dėl tam tikros informacijos tapimo viešai prieinama, vengti ryšių elektroniniais tinklais bei, juolab, naikinti kompiuteriuose esančią informaciją“, – konstatuojama nuosprendyje.
Ofiso mergaitė
Nuosprendyje taip pat akcentuojama, jog nors S. Popova dirbdama ,,Naftos grupėje“ nebuvo pavaldi Artirui Urbučiui, tačiau besąlygiškai klausė jo nurodymų: valdė užsienio įmonių sąskaitas, darė pavedimus, bendravo su Šveicarijos bankų atstovais, nors šie veiksmai nebuvo susiję su jos darbo funkcijomis „Naftos grupėje“.
Svetlana Popova. Martyno Vainoriaus nuotr.
Užfiksuotame Arturo Urbučio pokalbio su Šveicarijos banko BNP „Paribas“ vadybininke metu pastarasis nurodė, kad pavedimus daro „pas jį ofise mergaitė, o jis pasirašo“. Tuomet vadybininkė pabrėžė, jog nuolat neteisingai nurodomas sąskaitos numeris.
Vėliau Arturas Urbutis piktai kalbėdamas su S. Popovai priekaištavo, kad ji „sukėlė gaisrus“, nes buvo liepęs daryti vienaip, o ji padarė kitaip, ir pastebėjo, jeigu ji neatsimena, ką daryti, tai tuomet užsirašo ant popieriaus.
Kito pokalbio metu pati S. Popova Arturui Urbučiui pranešė, kad „iš abiejų vietų ji jau nurašė“. , AS „Regionala investiciju banka“ buvusios sąskaitos, kurią valdė S. Popova, išrašas rodo, kad tuo metu kaip paskolos buvo padaryti du pervedimai – 240 000 ir 300 000 Eur.
„Kalbėdama su Arturu Urbučiu S. Popova vengė įvardinti savo atliktus veiksmus, ją į Rygą atvežusį vairuotoją palikdavo atokiau nuo banko įstaigos“, – rašoma nuosprendyje, kuriame paminėta, jog liudytoju apklausiamas vairuotojas patvirtino, kad jis Rygoje sustodavo automobilių aikštelėje ir S. Popovos laukdavo joje, o kur moteris eidavo, jis nežinojo.
Kitoje rašinio dalyje – apie epizodus iš „Klaipėdos naftos“
Parašykite komentarą