Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2024-07-14 |
Jau 1923 m. balandžio 6–11 dienomis, neprabėgus ir porai mėnesių nuo Klaipėdos krašto perdavimo Lietuvai, įvyko vienas nemaloniausių XX a. 3-iojo dešimtmečio incidentų Klaipėdoje – vietos gyventojų streikas.
Apie jo pradžią, remdamasi Lietuvos centriniame valstybės archyve dabar saugomais dokumentais, šiame rašinyje ir papasakos „Atvira Klaipėda“.
Streikuotojai Biržos gatvėje (dabar – Atgimimo aikštė). Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.
Prašė ginkluoto pastiprinimo
Balandžio 7-ąją buvęs sukilimo karinės operacijos vadas Jonas Polovinskas-Budrys, jau ėjęs Lietuvos vyriausybės atstovo Klaipėdos krašte Antano Smetonos padėjėjo ir pavaduotojo pareigas, į Kauną siuntė dar vieną telefonogramą, kurioje nurodė, kad pašto valdininkai, sužinoję, jog karių ir vietos lietuvininkų dėka buvo atkurtas telefono ir telegrafo ryšys, „sugrįžo darban aiškindami streiką nesusipratimu“.
„Kaltininkai bus vėliau nubausti, šiandiena mano parėdymu areštuoti vadai darbininkų: Srozaitis Johann, Konrad Franc, Biuhrich Frich, Žardinings Hans, Kuhne Jan ir Stahl Artur, paskutinis vokiečių pilietis. Šiandien ryto 6 val. sustreikavo gelžkelio darbininkai. Judėjimas nesustojo įsakius visus areštuoti“, – informavo J. Polovinskas-Budrys ir taip prašė šią telefonogramą persiųsti vidaus reikalų, susisiekimo ir krašto apsaugos ministrams bei A. Smetonai.
Šios telefonogramos priėmimo laikas nebuvo užrašytas, bet galima daryti prielaidą, kad ji buvo gauta anksčiau nei 13 val., nes tuo metu jau buvo priimtas dar vienas toks J. Budrio-Polovinsko pranešimas, kuriame irgi buvo nurodyta jį persiųsti tiems patiems adresatams.
„9 val. 30 min. susirinko didelė minia, kuri giedodama „Marseljezą“ vokiškai traukė per miestą. Mano įsakymu buvo išvaikyta. Buvo pas mane atstovai darbininkų ir amatininkų su reikalavimais. Įspėjau, kad į jokias derybas nesileisiu kol nepasibaigs streikas ir kad sekanti delegacija bus areštuota. Yra gandai, kad darbininkai turi ginklus ir 8 kulkosvydžius. Dėl viso ko prašyčiau kuoskubiausiai išsiųsti du šarvuotu automobiliu ir du eskadronus ir ypač karo miliciją, nes jauni kareiviai nepriprato įvest tvarką. Yra suimtų dar. 11 val. prisiėjo šauti į viršų po to vėl susirinkusi minia išvaikyta. Prašau išsiųsti iš Tauragės garnizoną į Pagėgius saugojimui Vokiečių rubežiaus“, – rašė J. Polovinskas-Budrys.
Birželio 7-8 d. ranka datuotame autoriaus neturinčiame pranešime susisiekimo ministrui buvo rašoma, kad streikavę darbininkai pasidalino į komunistų ir socialdemokratų grupes. Pastarieji sutikę baigti streikuoti, o komunistai buvo nusiteikę streiką tęsti tol, kol bus paleisti suimtų jų vadai.
Pranešimo autorius taip pat informavo, kad fabrikai dar nedirbo, parduotuves jau ketinta atidaryti, bet tam trukdę komunistai. Dujų tiekimas tebebuvo sutrikęs, elektra buvo tiekiama su pertrūkiais – elektros stoties veikla rūpinosi kareiviai, vandentiekis veikė.
Jis taip pat dėstė, kad streikas baigtųsi jei J. Polovinskas-Budrys sutiktų paleisti areštuotus komunistus, bet pastarasis esą buvo „griežtai nusistatęs“.
Pranešime informuota, kad pašto ir telegrafo stoties streikas jau buvo pasibaigęs, ten budėjo kariškiai ir buvo įvesta cenzūra. Pranešta ir apie nuverstus dabartinės Liepų gatvės pradžioje stovėjusį Vilhelmo I bei priešais rotušę buvusį Borusijos paminklus. Pastarieji esą buvo „nuvežti į šalį“.
„Pasiryžę apleisti Klaipėdą“
Apie padėtį Klaipėdoje pranešimą į Paryžių ten buvusiam premjerui ir užsienio reikalų ministrui Ernestui Galvanauskui balandžio 7 d. siuntė jo pavaduotojas Petras Klimas.
„Vakar Klaipėdoje, kaip aš jau telegrafavau, pašto, telegrafo ir telefono, taip pat elektros stotis paskelbė streiką, greičiau politinį negu ekonominį, nes reikalauja cenzūros panaikinimo, kalinių išlaisvinimo etc. Tikras tikslas, be abejo, yra demonstracinis. Vokiečių heimatbundininkai varo dabar akciją pastiprinimo ambasadorių akcijos sudaryti iš Klaipėdos Freistatą. Budrys griebėsi priemonių streiko likvidavimui, visus vokiečių piliečius valdininkus tuos išvaryti, padėkojus už jų darbą. Vokiečiai žinoma kels dabar galvą, žinodami konvencijos projektą“, – rašė P. Klimas, kartu informavęs, jog „visi čia griežtai stovi, kad dėl Klaipėdos negalima daryti jokių kompromisų, toliau, kad tat yra padaryta St. Seimo rezoliucijoje“, o „uosto laisvumo čia ne taip bijosi, net su Tautų Sąjungos atstovu protektorate, bet ne su Lenkijos privilegijuotu atstovu“.
Užsienio reikalų ministro pavaduotojas taip pat dėstė, jog „esame visiškai pasiryžę, prie reikalo, apleisti Klaipėdą, kadangi jų konvencija nieku būdu negalės būti priimta“.
„Prieš „Freištatą“ pasiliks kovoti vietiniams laisvanoriams“, – rašė P. Klimas ir prašė jį daugiau informuoti apie reikalus Paryžiuje, „kad ir trumpomis žinutėmis“, nes „čia mus visi bombarduoja ir įtaria dėl slaptų machinacijų ir derybų“.
Straipsnis parengtas įgyvendinant Medijų rėmimo fondo remiamą projektą „Savaitgaliai su senąja Klaipėda“
Parašykite komentarą