Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2024-07-14 |
Šiandien Prancūzijoje švenčiamo 235-osios Bastilijos paėmimo metinės, nors sudėtinga politinė situacija (vos prieš savaitę įvykusiame parlamento rinkimų antrajame ture išvengus grėsmingos dešiniųjų radikalų pergalės) nėra pakankamai šventiška. Nepaisant dabarties peripetijų, bandysiu pasidalinti žiupsneliu prisiminimų apie 1989-jų metų liepos 14-sios įvykius (200-osios Bastilijos paėmimo metinės!), reikšmingus Prancūzijos ir Lietuvos tarpusavio santykių vystymuisi.
Anuomet (prieš 35 metus) buvau ne tik Sąjūdžio deleguotas Sovietų sąjungos liaudies deputatas, bet ir patekęs į Aukščiausiąją Tarybą – „aukščiausiąjį sovietą“ (atsitiktinai patekęs vienintelis klaipėdietis tarp vilniečių ir kauniečių, iš anksto pasiskirsčiusių Lietuvai priklausiusias 15 šios institucijos vietų…). Pasitaikė tą dieną prie vieno staliuko pietauti su šviesaus atminimo kolega Vaidotu Antanaičiu (atvirai ir ryžtingai pasisakiusiu Maskvoje už Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą), pasiūliusiu man pasinaudoti jo gautu kvietimu į šventinį priėmimą Prancūzijos ambasadoje (nes pats dėl kažkokių priežasčių negalėsiąs dalyvauti). Priėmimo metu susipažinau su ambasados sekretoriais Philippe Lefort ir Thomas Waquier (vėliau pripažinusiais turėjus užduotį užmegzti ryšius su Baltijos šalių deputatais).
Po to buvo daug susitikimų (dalyvaujant ir pačiam ambasadoriui, atvykusiems parlamentarams), kurių metu aiškindavau Sąjūdžio siekį taikiomis teisinėmis priemonėmis atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Be abejo, sulaukiau tuomet neišvengiamo klausimo: „Ar nepakenksit Gorbačiovui?“ (ir vėliau dešimtis kartų Prancūzijoje girdėto…).
Ambasados darbuotojai be problemų parūpino vizas svajotai kelionei į Prancūziją. 1990 m. sausio mėn. Vytautui Landsbergiui pasiūliau Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo klausimu kreiptis į Prancūzijos prezidentą Francois Mitterrand – nuvežčiau tokį laišką. V. Landsbergis sutiko su šia idėja (išliko pirmasis tokio kreipimosi juodraštis, mano parašytas 1990 m. sausio 27 d.).
Vasario pradžioje, pasiruošęs kelionei į Paryžių, Sąjūdžio būstinėje gavau redaguotą ir išverstą į prancūzų kalbą kreipimąsi. Deja, V. Landsbergis tuo metu buvo išvykęs – išsivežiau tiktai nepasirašytą kreipimosi projektą.
Paryžiuje susipažinau su Ugne Karvelis, parodžiau jai kreipimąsi.
„Miteranui taip rašyti negalima – jis yra rašytojas, stilistas…“ – sėdusi prie mašinėlės, perrašė laišką.
Redaguotas ir sklandžia prancūzų kalba perrašytas laiškas nebuvo vienintelis pirmosios kelionės rezultatas.
Prancūzijos užsienio reikalų ministerijoje kaip Lietuvos deputatas buvau palankiai priimtas Europos departamento direktoriaus Jacques Blot, kuris pareiškė, jog Prancūzija išsaugojo Lietuvos auksą (kitą dieną šis pareiškimas buvo paskelbtas spaudoje).
Daviau interviu Prancūzijos radijui, televizijai. Reikšmingas buvo susipažinimas su pirmosios Lietuvos Respublikos pasiuntinio Prancūzijai Stasio Antano Bačkio šeima.
Kita kelionė į Paryžių prasidėjo 1990 m. kovo 7 d., iš anksto pasirūpinus audiencija Prancūzijos prezidentūroje (kovo 16 d.). Tą dieną kartu su Stasiu Antanu Bačkiu ir jo sūnumi Ričardu Bačkiu įteikėme laišką, pasirašytą Sąjūdžio pirmininko V. Landsbergio ir buvusio Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio. Be to, 1990 m. kovo 18 d. Prancūzijos laikraštis „Figaro“ išspausdino interviu su manimi apie padėtį Lietuvoje.
Kai prieš kelionę buvau užėjęs pas Sąjūdžio deputatų grupę, rengusią dokumentus būsimai Kovo 11-ajai, ir pasakiau, kokį laišką vežu Prancūzijos prezidentui, prisimenu, Vytenis Andriukaitis pastebėjo: „Čia rimtas reikalas….
1990 m. balandžio mėn. buvo gautas F. Mitterrand atsakymas (Sąjūdžio antrojo suvažiavimo metu). Iškart parašiau antrojo laiško projektą, kurį V. Landsbergis papildė tik dviem intarpais.
Nedelsdamas skridau į Maskvą Prancūzijos ambasadoje prašyti audiencijos prezidentūroje, bet tokios audiencijos gavimui reikalingas savaičių laikas. Sutarėme, kad laišką galėsiu pristatyti Užsienio reikalų ministerijoje.
Į Paryžių atvykau balandžio 26 d. (lėktuvu į Berlyną, iš ten – bent dešimčia traukinių link Prancūzijos, tačiau įstrigus Belgijoje visai nakčiai…), o tą dieną vyko Vokietijos kanclerio Helmut Kohl vizitas Prancūzijoje, kurio metu buvo parengtas abiejų vadovų bendras laiškas Lietuvos vadovui. Deja, mano vežtas laiškas pavėlavo, o būtų galėjęs kiek paveikti dviejų vadovų siūlymus.
Vis tik minėtieji kreipimaisi į Prancūzijos prezidentą buvo unikalūs ir rezultatyvūs, pakeitę skeptišką F. Mitterrand požiūrį į Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą į palankų. Todėl Prancūzija pirmoji iš didžiųjų Vakarų valstybių 1991 m. pripažino Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, o F. Mitterrand buvo pirmasis šių valstybių prezidentas, aplankęs Lietuvą 1992 m. gegužės 13 d.
Po epizodiškai aprašytos mano 1989-1990 metų misijos Prancūzijoje, man pirmajam po Kovo 11-osios buvo pasiūlyta diplomatinė tarnyba užsienyje – Estijos Respublikoje (nuo 1990 m. birželio 4 d.). Taigi, minėto F. Mitterrand vizito į Baltijos šalis metu Vilniuje buvau priimtas į Prancūzijos prezidento lėktuvą, o kitą dieną oficialiai pristatytas kaip diplomatinio korpuso Estijoje atstovas.
Prancūzijos nacionalinės šventės proga tenka palinkėti prancūzams, Prancūzijos Respublikos piliečių daugumai sėkmės įgyvendinant trečią šimtmetį skaičiuojančios demokratijos siekius, nepaisant pastarojo meto sudėtingų peripetijų.