Naftininkus pastatė į vietą

Istorijos iš Klaipėdos archyvo, Svarbu
Avatar photoMartynas Vainorius
2024-07-13

„Atvira Klaipėda“, istorinių rašinių cikle pasakojanti apie tai, kas dėjosi uostamiestyje ankstyvuoju sovietmečiu, šįkart apžvelgia 1950-1951 m. Vykdomojo komiteto (VK) sprendimus, susijusius su įmonių valdomis.  

Prie Dangės – medienos pramonė ir kuro sandėliai 

1950-ųjų lapkritį VK nusprendė pratęsti tarpukario tradicijas, kai prie Dangės pakrančių koncentravosi medienos pramonė. Miesto valdžia nutarė 1,2 ha ploto sklypą Gluosnių skersgatvyje su čia buvusiais senais pamatais perduoti įmonei „Sojūzlestorg“, kad pastaroji galėtų pastatyti čia naują pastatą. Sprendime nurodoma, kad šis sklypas buvo šalia jau įrengto medienos sandėlio.

Fragmentas iš 1947 m. Klaipėdos miesto esamos padėties plano, paskelbto knygoje „Klaipėdos urbanistinė raida 1945-1990“. 1 pažymėtas fabriko „Gulbė“ sklypas, šalia kurio dešinėje – Fabrikų gatvė.

Medienos prekybos bazės direktoriui drg. Ginsburgui nurodė šį sklypą aptverti tvora, o naujojo pastato statybas pradėti ne vėliau kaip antrą 1951-ųjų ketvirtį.  

Pasak Klaipėdos universiteto istoriko Vasilijaus Safronovo, kairiajame Dangės krante, tuoj už tiltelio, tarpukariu buvo medienos eksporto bendrovės „William Doerksen“ sklypas. Už jo, protakos į Malūnų tvenkinį link – bendrovės „Aisik Eilberg“ lentpjūvės sklypas. 

Baigiantis 1951-ųjų birželiui VK priėmė sprendimą ir dėl kitoje Dangės pusėje buvusios teritorijos. Penkerių metų laikotarpiui apie 1,5 h ploto žemės sklypą šalia Laivogatvio, tarp fabriko „Artojas“ ir elektros stoties paskyrė šilumininkams – įmonei „Gortop“, kad ji čia galėtų laikyti kurą, atgabenamą geležinkeliu. Šiame sprendime taip pat buvo pažymėta, kas ateityje šioje vietoje bus Upių uosto valdos. 

Daugiau žemės šioje miesto dalyje gavo ir fabrikas „Gulbė“ – prie jo 1951-ųjų gruodį VK prijungė 1800 kv. m ploto sklypą, kaip kompensaciją už naikinamą Fabrikų gatvę. Pastarąją fabriko direktoriui drg. Gorjanovui buvo nurodyta įmonės sąskaita per pusmetį „perkelti“ už Gegužės 1-osios artelės ir Mėsos kombinato teritorijų bei įrengti visus inžinerinius tinklus bei šaligatvius.

„Gulbės“ vaizdas 1945-aisiais. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Kanalizacijos ir vandentiekio tinklų perkėlimu buvo nurodyta pasirūpinti tresto „Vodokanal“ direktoriui drg. Malakauskui.  

Vietoje linų – elitinės bulvės 

1950-ųjų gruodį VK, reaguodamas į tai, kad Klaipėdos rajono linų paruošimo punktas iš uostamiesčio persikelia į Gargždus, priėmė sprendimą dėl jos atlaisvinamo linų paruošų punkto, buvusio Kūlių vartų g. 6. Šias patalpas buvo nuspręsta perleisti Klaipėdos srities daržovių veislinių sėklų kontorai „Sortsemovešč“. Pastaroji pagal tų metų spalį Lietuvos TSR Ministrų tarybos nutarimą turėjo aprūpinti Klaipėdos sritį daržovių ir pašarinių šakniavaisių sėklomis bei elitinėmis bulvėmis. 

Naujas valdas po pusmečio įgavo ir Žaliojo apsodinimo trestas. 1951-ųjų gegužę VK jam paskyrė 25 ha ploto teritoriją, buvusią piečiau nuo į Smeltę vedusio geležinkelio atšakos ir besitęsusią iki pirmosios Pempininkų kaimo gatvės. Kartu į tresto balansą buvo perduoti ir visi čia buvę gyvenamieji bei ūkiniai pastatai. Tiesa, tokį sprendimą dar turėjo patvirtinti apskrities VK. 

Tresto valdytojui drg. Fiodorui Isajevui buvo nurodyta ne vėliau kaip iki trečiojo 1951-ųjų ketvirčio naująsias valdas aptverti tvora ir pradėti čia ūkininkauti. Beje, 1915 m. Krasnogrado kaime, Krasno-Bakovskio rajone, Gorkovsko srityje, valstiečių šeimoje gimęs rusas Fiodoras Aleksandrovičius į šias pareigas buvo paskirtas nuo 1950-ųjų rugsėjo, bet tokį sprendimą VK buvo priėmęs atgaline data – 1951 m. vasario 23 d.   

Miestietiškos statybos į Pempininkų kaimą atkeliavo 7-ojo dešimtmečio pradžioje, kai čia iškilo Namų statybos kombinatas.

Centras atšaukė sprendimą dėl naftininkų 

Tarp buvusių slaptų 1951-ųjų VK dokumentų yra ir LTSR Ministrų tarybos tų metų rugpjūtį priimtas sprendimas dėl Klaipėdos naftos bazės.  

Pirmosios uosto naftos talpyklos Melnragėje buvo pastatytos dar 1926-aisiais, iki jų buvo nutiestos trys geležinkelio atšakos. Ši uosto dalis imta vadinti Žibalo sandėliais („Petroelum Tankanlagen”). 1939-ųjų pradžioje „Shell” čia turėjo 11 rezervuarų, o „Lietūkis” – aštuonis. 

„Lenmorprojekt” 1945-ųjų gale atliktos uosto apžiūros akte buvo rašoma: „Naftos bazė. Krantinė – 660 m, visa teritorija 58 000 kv. metrų. Priverstas geležinkelis – normalaus pločio. Laivams švartuoti – 4 estakados. Karo veiksmų 3 sugriautos. 1945 m. pastatyta viena nauja. Taigi šiandien yra 2 estakados laivams švartuoti; į abi nutiesti įpylimo ir išpylimo iš laivų vamzdžiai. Naftos produktams laikyti likęs vienas sveikas rezervuaras ir 11 dengtų sandėlių, bendro 830 kv. m ploto. Visi kiti rezervuarai susprogdinti, dar yra duobė skystajam kurui laikyti”. 

1946 m. birželio viduryje VK buvo priėmęs sprendimą šiaurinę prekybos uosto teritorijos dalį, kur jau tarpukariu veikė naftos uostas, perduoti kuriamai Klaipėdos naftos bazei. Kartu su šiuo sprendimu namas Burių g. (tuometinis kelias į Melnragę) 19 buvo perduotas naftos bazei, kad ji čia įsirengtų tarnybines patalpas.

Klaipėdos regioniniame valstybės archyve saugomas 1946 m. Klaipėdos naftos bazės planas. Martyno Vainoriaus nuotr.

1946 m. rugpjūčio pabaigoje VK kreipėsi į Lietuvos TSR ministrų tarybą su prašymu padėti iš šios teritorijos iškrapštyti Pietinės Baltijos rajono karinio jūrų laivyno kariškius. 

„Pietinės Baltijos karinio jūrų laivyno rajono dalis 1945 metais be leidimo ir sutikimo, ignoruodama Miesto tarybą užėmė Respublikinę naftos bazę, esančią šiaurinėje Kuršių marių dalyje. Dėl to Klaipėdos krašto pramonė ir žemės ūkis yra atsidūrę nepakenčiamoje padėtyje, nes kuras tiekiamas iš už 180 km esančių naftos bazių”, – rašoma nutarime. 

Bet atrodo, kad kariškiai buvo gerokai įtakingesni nei naftininkai ar Klaipėdos VK. Minėtajame 1951-ųjų rugpjūčio LTSR Ministrų tarybos nutarime rašoma, jog 1946 m. VK sprendimas paskirti Klaipėdos naftos bazei teritoriją atšaukiamas kaip prieštaraujantis dar 1945 m. rugpjūtį priimtam SSRS Liaudies komisarų tarybos sprendimui. Beje, pastarasis turėjęs numerį 11752-рс, iki šiol Rusijos valstybės federalinio archyvo puslapyje yra neviešinamas – skelbiamas tądien priimtas sprendimas Nr. 11750-р, o kitas po jo jau turi numerį 11754-р. 

Sprendimas dėl Klaipėdos naftos bazės pertvarkymo buvo priimtas 1956-aisiais, po to, kai Sovietų sąjunga ėmė didinti eksportui skirtos naftos produkcijos gamybą ir remiantis 1956-1957 m. patvirtintais planais į Šiaurės Vakarų Europą jie turėjo būti gabenami laivais iš naujų Ventspilyje ir Klaipėdoje įrengtų naftos perpylimo bazių. 

Straipsnis parengtas įgyvendinant Medijų rėmimo fondo remiamą projektą „Savaitgaliai su senąja Klaipėda“

Žymos: | | | | | | | | | | |

Komentarai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. IP adresas bus rodomas viešai. Būtini laukeliai pažymėti * ženklu.

Pranešti apie klaidą

Please enable JavaScript in your browser to complete this form.

PANAŠŪS STRAIPSNIAI

Istorijos iš Klaipėdos archyvo, Svarbu

Valdžios sprendimuose – ir neįmenamos mįslės  (1)

„Atviros Klaipėda“, remdamasi Vykdomojo komiteto (VK) dokumentais, dabar saugomais Klaipėdos regioniniame valstybės archyve, toliau pasakoja, kaip 1952-aisiais Klaipėdos valdžia laimino ...
2025-05-01
Skaityti daugiau

Klaipėdos/Mažosios Lietuvos istorija, Svarbu

Klaipėdos krašte - veikimas prieš Lietuvos pastangas 

Remdamasi Lietuvos centriniame valstybės archyve dabar saugomais dokumentais ir kitais šaltiniais „Atvira Klaipėda“ toliau pasakoja, kas dėjosi Klaipėdoje prieš šimtą ...
2025-04-27
Skaityti daugiau

Istorijos iš Klaipėdos archyvo, Svarbu

Kuršių nerijoje – naftos bazė 

1952-aisiais Klaipėdos valdžia laimino ir įvairių to meto įmonių planus bei plėtrą, keitusią miesto veidą. Vieni iš šių planų tapo ...
2025-04-26
Skaityti daugiau



Pin It on Pinterest

undefined
undefined
Loading
Share This