Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2024-07-11 |
Martynas Vainorius straipsnio „Neerzinkite klaipėdiškių“ skyriuje „Komisarą apkaltino be rašytinių įrodymų“ parašė, kad knygoje „1923-ieji: Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos. Dalyviai ir jų liudijimai“ yra pateiktas 1923 m. sausio 24 d. Rytprūsių krašto kriminalinės policijos Tilžės komisariato pranešimas apie žydų tautybės klaipėdietį Javšicą. Iš šio pranešimo sužinome, kad po Klaipėdos krašto sukilimo klaipėdiečiai buvo priverstinai iškeldinami iš namų.
„[Kai kurie] Mėmelio gyventojai žydai buvo priverstinai iškeldinti į kitas gyvenamąsias vietas. Pavyzdžiui, žydų didžpirklio [Jaw]shützo, Petisné draugo namuose buvo įkurtas lietuvių biuras. Ant šio namo plevėsuoja Lietuvos vėliava“, – buvo rašoma Rytprūsių krašto kriminalinės policijos Tilžės komisariato pranešime.
Įdomu, ką vadino Tilžės kriminalinės policijos komisariate lietuvių biuru. M. Vainorius rašo, kad knygoje „Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos: Jono Budrio atsiminimai ir jų kritinė analizė“ jos sudarytojas Vasilijus Safronovas po viena iš nuotraukų detalizuoja, kad Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas 1923 m. buvo įsikūręs Frydricho Vilhelmo arba Laukininkų (dabar – Tiltų) gatvėje stovėjusiame iki šių dienų neišlikusiame Feiwelio Jawschitzo name (vietoje jo dabar pastatytas prekybos centras „Kiras“, turintis adresą Tiltų g. 16).
Tilžės kriminalinės policijos komisariate dirbantys turėtų pažymoje rašyti tikrą organizacijos pavadinimą – Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas, o ne tokį, koks jiems gražiau atrodė.
Klaipėdoje Vyriausiasis Mažosios Lietuvos Gelbėjimo komiteto posėdis įvyko 1922 m. gruodžio 22 d. Savo įsteigimą jie nutarė paviešinti paskelbdami atsišaukimą, kuris jau buvo atspausdintas vokiečių kalba, adresas nenurodytas. Kitame atsišaukime įrašyta, kad komiteto raštinės adresas Liepojos g. 5, Klaipėda. Vyriausiojo Mažosios Lietuvos Gelbėjimo komiteto visus finansinius žygius apmokėjo Amerikos lietuvis Ivaškevičius.
Vyriausias prancūzų komisaras Petisnė ir jo šalininkai negalėjo ramiai žiūrėti į tokią padėtį. Gelbėjimo komiteto nariai sužinoję, kad juos ruošiasi suimti ir nutildyti taip vadinamą „didlietuvių“ propagandą 1923m. sausio 9 d. pasitraukė į Šilutę.
Vyriasiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas iš Šilutės, iš laikinos emigracijos, grįžo jau po sėkmingo mažlietuvių ir didlietuvių organizuoto sukilimo. Pagal pateiktą V. Safronovo išaiškinimą Gelbėjimo komitetas turėjo persikelti į žydo Javšico namus.
M. Vainorius savo straipsnyje „Neerzinkite klaipėdiškių“ cituoja B. K. Balučio telegramą, kurioje parašyta apie klaipėdietį Javšicą: „Jau telegrafavau Tamstai, kad šiuo atveju, greituoju turbut nepasiseks jokių dokumentų gauti. Smetona kalbėjosi ir tarėsi šiuo reikalu su Budriu. Pasirodo, Javšico tik apytuštis butas pasiliko Klaipėdoj, o jis pats kur tai senokai išvažiavęs…“
Iš telegramos sužinome, kad verslininkas Javšicas negyveno Klaipėdoje. Įdomu kaip negyvenantį žmogų Klaipėdoje galima priverstinai iškeldinti, o po to klaipėdietį, kurio nėra mieste, įkeldinti į kitą gyvenamąją vietą?
Logiška, kad sukilėliams buvo reikalingos patalpos. Kaip tos patalpos atitekdavo? Tų įvykių liudininkė Marija Vanagaitienė prisiminimuose, kurie paviešinti knygoje „Kovos keliais“ psl. 224 rašo: „Buvo būtino reikalo įtaisyti virtuvę ir gaminti. Bet nebuvo patalpų. Tada aš, štabui sutikus, su dviem sukilėliais nuvykau į Miesto butų skyrių pas p. Randelį ir paprašiau parūpinti tokiam tai reikalui patalpas…., pamatęs lauke ginkluotus sukilėlius, buvo mandagus ir paslaugus: patalpas suteikė.“
Iš sukilimo dalyvės prisiminimų sužinome, kad sukilėliai patalpų neužiminėjo, jas suteikdavo Miesto butų skyriaus darbuotojas ponas Randelis.
Galimai pažymos tikslas buvo kiršinti lietuvius su žydais arba kita versija, kad jau po I pasaulinio karo vokiečiai nemėgo žydų ir pasitaikius galimybei, Javšicui išvykus, patalpas perdavė sukilėliams.
Klaipėdos istorikai su moksliniais vardais teigia, kad jie turi kažkokią išskirtinę teisę į Klaipėdos krašto istoriją. Mus, kurie esame kai kurių Klaipėdos krašto įvykių liudininkų palikuonys, vadina profanais. Mūsų pagrindinį istorinių žinių šaltinį – Klaipėdos krašto sukilimo liudininko Jono Vanagaičio surinktą medžiagą ir publikuotą knygoje „Kovos keliais“, prof. dr. Vygantas Vareikis vadina Kauno propaganda.
Ar Jiems, kuriems suteikta teisė formuoti istorinę atminti, profesionalu ir solidu Mažosios Lietuvos sukilėlius apkaltinti remiantis tik Rytprūsių krašto kriminalinės policijos Tilžės komisariato pranešimu?
Rubrikoje „Mums rašo“ skelbiamos skaitytojų nuomonės
Aciu uz straipsni !
P.S Kaip suprantu, … tarybinio istoriko V.Safronavo ,kad carine rusija padovanojo Lietuvai teritorija(z.r),”moksliniai darbai” !?