Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2024-07-08 |
Klaipėdos universiteto (KU) archeologai atveria vis daugiau tik 2016-aisiais prie jūros atrasto Kukuliškių piliakalnio paslapčių.
Po šiemetinių tyrimų jau tapo aišku, kad šalia piliakalnio buvo ir įtvirtina apie 2 ha ploto gyvenvietė, išsiskirianti gintaro radinių gausa.
KU nuotr.
2016 m. šį piliakalnį surado biologas, ekologijos ir aplinkotyros mokslų daktaras Darius Stončius, o jau kitais metais čia ėmė darbuotis archeologai. Šiemet buvo jau šeštasis jų darbavimo sezonas, trukęs porą savaičių.
„Šiemet tyrimų tikslas buvo nustatyti gyvenvietės ribas ir vienoje vietoje pasižiūrėti, ar tikrai mūsų spėjimas pasitvirtina, kad ten stovėjo bronzos amžiaus pastatas. Abu tikslus pavyko įgyvendinti. Pastato tyrimai jau bus platesnių tyrimų kontekste ateityje, kol kas atidengėme tik labai mažą iš lentų padarytų grindų fragmentą. O perkasoje aptikome gyvenvietės pakraštį ir jau tiksliai žinome, kur ji baigėsi ir kaip ji atrodė, kad ji turėjo nedidelį pylimėlį ir greičiausiai buvo įtvirtinta medine tvora. Gyvenvietės struktūra nulemdavo, kaip jie gyveno. Tai rodo, kad jie savo gyvenamąją vietą saugojo ne tik nuo laukinių gyvūnų, pavyzdžiui, meškų, kurios čia tuomet gyveno ir jie jas medžiojo, bet greičiausiai ir nuo kitų bendruomenių, nes jau buvo pradėtas kaupti turtas, kuris tuo metu buvo bronza ir maistas“, – pirmadienį žurnalistams pasakojo KU Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto archeologė dr. Miglė Urbonaitė-Ubė.
Miglė Urbonaitė-Ubė rodo į perkasą, kurioje atrastos gyvenvietės ribos. Martyno Vainoriaus nuotr.
Pasak jos, šis piliakalnis ir apylinkės yra išskirtinė vieta visoje Lietuvoje, nes niekur dar nebuvo rasta tiek daug gintarų.
„Gintaras jiems buvo labai svarbus ir jūra turėjo būti kertinis faktorius jų apsigyvenimui. Dalis gintarų yra apskaldyta ir tai rodo, kad jį rinko ne tik parduoti kaip žaliavą, bet ir apdirbdavo, gali būti, kad prekiavo dirbiniais, o gal ir turėjo kokias nors dvasines praktikas. Tuo metu kūrėsi Romos imperija ir gintaro kelias jau buvo. Daugiausia duomenų, kad gintaras keliavo iš Skandinavijos, o iš mūsų Pietryčių Baltijos regiono nelabai buvo tų duomenų, nebuvo aptikta tokių gyvenviečių ir panašu, kad gintaro kiekis, jo apdirbimas gali rodyti, kad ši bendruomenė buvo gintaro kelio dalis“, – pasakojo archeologė.
Pasak jos, tai, kad čia gyvenusieji turėjo kontaktus su tolesniais kraštais, rodo ir bronzos lydymas, nes artimiausi jos telkiniai buvo Centrinėje Europoje. Taip pat – keramikos puošybos būdai, augintos kultūros – lęšiai, pupos ir žirniai. Visa tai į Kukuliškius atkeliavo arba iš Šiaurės Lenkijos, arba iš Skandinavijos.
Miglė Urbonaitė-Ubė sako, kad gyvenvietė užėmė apie du hektarus ir ji buvo tikrai didžiulė. Joje esą galėjo gyventi apie penkios šeimos, iki 50 žmonių, bet tikslaus skaičiaus pasakyti neįmanoma, nes nėra rasta kapinyno.
„Bet tie du hektarai iš karto nebuvo apgyvendinti. Tačiau po to čia daugiau negyveno niekas. Turėjo būti kažkokia priežastis, kodėl ji buvo apleista staiga ir daugiau nebesugrįžo. Tai gana retas atvejis, nes dažniausiai žmonės sugrįždavo į tas pačias vietas. Galbūt nualino ir taip nederlingą dirvožemį ir prasidėti pustymai. Dažniausiai tokios gyvenvietės būdavo 50-60 metų“, – kalbėjo archeologė.
Pasak jos, deja, bet neįmanoma nustatyti tikslaus laiko, kada čia gyveno žmonės, nes radiniai patenka į kurio nors mega ugnikalnio įsiveržimo zoną, kai į atmosferą buvo iškelta labai daug CO2 ir datavimas duota platų periodą. Tad orientacinis šios gyvenvietės egzistavo laikas yra 800-400 m. pr. Kristų.
„Čia buvo pelkė, buvo drėgna, tik piliakalnis buvo aukščiau. Jie čia viską nudegino, užsipylė 30 centimetrų niveliacinį sluoksnį iš smėlio, skiedrų, kad galėtų čia gyventi. Turėjo būti labai stipri priežastis čia apsigyventi, nes reikėjo labai didelių pastangų čia įsikurti. Tai galėjo būti gintaras. Be to, upeliai, kurie čia yra, prieš pustymus buvo daug vandiningesni ir jie susisiekė su Kalotės ežeru, o jis turėjo ištaką į Akmeną. Tai iš čia galėjai patekti į kontinentą vandens keliais“, – pasakojo pašnekovė.
Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcijos direktorius Darius Nicius sako, kad šiuo metu piliakalnis yra valstybinio miško teritorijoje.
„Urėdija čia yra įsteigusi kertinę miško buveinę, tai kaip nedidelis mini rezervatas, kur jokia ūkinė veikla nevykdoma, paliekama negyva mediena biologinei įvairovei. Kai tyrimų metu bus nustatytos tikslios ribos, bus sprendžiama dėl šios teritorijos statuso, ar išimti ir miško ir tada atsivertų galimybės tvarkyti, pritaikyti lankymui. Lauktų diskusijos. Kol kas archeologai nesiūlo kirsti medžių“, – sakė D. Nicius, pasak kurio, tokiems pokyčiams reikėtų ir Vyriausybės sprendimo.
Parašykite komentarą