Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
2024-05-15 |
Klaipėdoje nepilnai dešimtmetį gyvenančios ir kuriančios Dianos Monkevičiūtės-Rakauskienės veikloje įdirbis imponuoja: grafika, keramika, iliustracijos ir … dailės terapija.
Manau, šiuolaikinis menas tapo daugialypis ir įvairiapusis. O tai atspindi visuomenę, kurioje pabrėžiamas asmenybės individualumas, tad kiekvienas kūrėjas įgavo didžiulę vertybę – laisvę tiesiog kurti. Tirpsta riba tarp savamokslės saviraiškos ir profesionaliojo meno. Vis daugiau žmonių, visiškai nesusijusių su menu, išdrįsta kurti ir tame atranda ramybę, atsipalaidavimą, džiaugsmą. Visgi dailės terapija, prieš beveik šimtmetį pradėjusi formuotis Anglijoje, yra ganėtinai naujas reiškinys Lietuvoje. Galbūt dėl to ji neretai painiojama ir kartais tapatinama su dailės būreliais, tačiau pamirštama jos terapinė funkcija. Žinoma, ne visada ir dailės terapija yra orientuota vien tik į problemų sprendimą, kartais jos metu taip pat siekiama tiesiog atsipalaiduoti, „nudrenuoti” susikaupusias emocijas, giliau pažinti save. Man subrendusi visuomenė atspindi visas dailės teprapijos siekiamybes – visų pirma, yra kūrybiška, tolerantiška, taiki, atvira savęs pažinimui bei gebanti priimti save galbūt kartais ir netobulą.
Išties, meno terapija, integruodama dailės, medicinos, psichologijos, psichoterapijos, specialiojo ugdymo ir socialinio darbo aspektus, apjungė mokslą ir meną. Sutinku, jog menas visomis savo formomis yra sveika. Kūryba turi prigimtinį terapinį aspektą, tačiau ji pati savaime netampa dailės terapija. Dailės terapijos sesijų metu kūriniai atskleidžiami per gana apibrėžtas medicinines metodikas, analizuojami pasitelkiant tam tikras taisykles. Tai ir skiria dailės terapiją nuo meno sveikatai. Be to, paradoksalu, bet dailės terapijoje visiškai nereikia turėti jokių meninių gebėjimų.
Jau stodama į magistro studijas žinojau, kad baigiamojo darbo tiriamųjų grupę rinksiuosi šeimas. Visgi susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, liko tik jos dalis – paaugliai. Pradžioje šiek tiek gąsdinę savo gynybiškumu, mane jie taip įtraukė į savo pasaulį, jog su nekantrumu laukdavau dailės terapijos sesijų.
Lig šiolei manau, kad tai viena įdomiausių bei labiausiai skatinančių tobulėti grupių. Taigi, mano magistrinio darbo tema „Paauglių, sergančių cukriniu diabetu, psichoemocinės būklės kaita taikant dailės terapiją“. Apibendrinus ir įvertinus atlikto tyrimo rezultatus paaiškėjo, jog dailės terapija, kaip intervencija, buvo paveiki paauglių psichoemocinei būklei. Tiek Beko depresijos skalės, tiek emocijų stebėjimo protokolo, kurį sudariau remiantis Roberto Plutchiko emocijų ratu, tiek kūrinių formaliųjų elementų, tokių kaip spalva, kompozicija, linija, erdvės užpildymas, nustatyti teigiami tiriamųjų psichoemocinės būklės pokyčiai. Be to, džiaugiuosi, kad nenutolau ir nuo pirminio studijų tikslo – šeimos terapijos, tad ir praktikos metu ir iki šiol vesdama terapiją jaučiu didžiulę prasmę būdama tarpininke, padedančia šeimos nariams išgirsti vieniems kitus, įsivardinti poreikius, išmokti bendradarbiauti.
Kiekvienas kūrinys yra atspindys to, kas esu dabar. Nelabai mėgstu dalyvauti parodose, nes tai, ką kuriu, išplaukia iš gilaus vidaus, tai, kas nebetelpa manyje, tarsi išsilieja kūriniuose. Tad eksponuodama paveikslus jaučiuosi nuoga prieš žiūrovą. Išties, ne visada drąsu parodyti savo vidų, nors ir žinau, kad kiekvienas žiūrovas greičiausiai turės savą kūrinio interpretaciją. Ir jo žvilgsnis į kūrinį bus ne apie mane, o apie jį patį. Šis, sakyčiau, autoportretinis kūrinys „Sugrįžimas“ man tarsi pabudimas iš kūrybinio sąstingio. Šerkšnu padengta ankstyvo pavasario augmenija fone – tai, kas pradėjo augti ir liko sustingę. Tai teliko kažkur praeityje. O dabartyje – mergina ištirpusio šerkšno vandenyje besiplaikstančiais plaukais, atsiduodanti gyvenimo tėkmei. Rankose ji apkabinusi žąsį – bendrystės simbolį, kas atskleidžia apie svarbą ir mano norą dalintis žiniomis, sukaupta patirtimi. Be to, ši žąsis byloja ir apie pabudimą, juk jos vienos pirmųjų sugrįžta pavasarį!
Visiškai sutikčiau, jog šis kūrinys gimė iš saviterapijos poreikio ir, manau, bus nuolat kintantis bei primenantis man pačiai apie laisvę kurti. Pastebiu, jog pabaigusi dailės terapijos studijas, ėmiau labiau analizuoti savo kūrinius. Studijų metu susiformavęs įprotis reflektuoti, neretai atskleidžia daugiau negu tuo metu jau žinojau apie save. Taigi ir kurdama, ir dailės terapijoje būdama dalyve leidžiu sau tiesiog būti, o kūrybiniame procese stengiuosi kuo labiau „atjungti“ protą ir jau tik žvelgiant į piešinį įsisąmoninti, apie ką jis man kalba. Priešingai, pati vesdama dailės terapijos sesijas siekiu kuo labiau atsiriboti nuo asmeninės patirties ir jausmų, kuriuos man kelia dalyvio kūrinys.
Ornamentika man lig šiol itin svarbi. Ir kurti ją – tai lyg žaisti smagų žaidimą, dėliojant mažas kaladėles, ieškant ritmikos, spalvų derinių. Pagrindinis kūrybos įkvėpimo šaltinis ir liko gamta, o Klaipėdos urbanistinis peizažas papildė ornamentus geometrinėmis, griežtesnėmis formomis. Pastaruoju metu vis sugrįžtu prie keramikos ir pastebiu, kad būtent lipdant labiausiai išryškėja Baltijos jūros tematika.
Paskutinysis mano nulipdytas indas įkvėptas pajūryje rastų kriauklių fosilijų vaizdų ir skirtas sudėti jūros stikliukams. Taigi, apsigyvenus Klaipėdoje, kūriniai pasipildė naujais motyvais, tačiau stilistiškai nėra pasikeitę, juose man svarbiausia ir liko ornamento, dėmės bei linijos dermė.
Klaipėdoje gyvenu jau beveik dešimtmetį, tad siekis susipažinti su vietine menininkų bendruomene tiek anksčiau, tiek dabar skatino ieškoti. Taip atradau KKKC skelbimą, kuriame buvo ieškoma edukatorių renginiui, tuo pačiu sužinojau ir apie kvietimą teikti paraišką meno rezidentūrai. Rezidentūros metai buvo ir mano dailės terapijos magistrantūros studijų baigiamieji metai, tad įtampos, o ir užimto nestigo.
Dėl to šiek tiek gailiuosi, nes išties pilnai nespėjau įgyvendinti užsibrėžtų tikslų. Džiaugiuosi, kad edukacijų metu nemažai žmonių supažindinau su grafika. Mane pačią grafika žavi tuo, kad ji kaip dinamiška chemijos laboratorija su begalybe meninės raiškos galimybių. Labai tikiuosi, edukacijų dalyvius irgi užkrėčiau noru gilintis į šią meno sritį. Na, o dailės terapiją pasitelkiant grafikos technikas jau vedu savo studijoje.
Kiekvienais metais be galo laukiu pavasario. Tai toks metas, kai tarsi galiu atsipūsti nuo šalčio, lietaus ir su palengvėjimu stebėti besikeičiančią gamtą. Matyt, man pačiai irgi yra svarbu keistis, tobulėti, tad šis gamtos pabudimas taip pat įkvepia augti ir šį pakylėjimo jausmą norisi išsaugoti kuo ilgiau. Tad šį gegužės 18-os šeštadienį KKKC vesiu grafikos dirbtuvės „Pavasari, sustok!“. Jų metu, pasitelkdami dvi grafikos technikas – lino raižinį bei monotipiją, popieriaus lape bandysime kūrybiškai užfiksuoti įstabią pavasarinę gamtą. Monotipijos technika spausime įvairiausias žoleles, gėles, lapelius ir visą tai papildysime lino raižinio atspaudu. Jį galės raižyti patys dalyviai arba spausti jau pagamintas klišes. Galiausiai labiausiai patikusį atspaudą pasiliksime kaip paveikslą, na, o iš likusių – išrinkę įdomiausią detalę – sukursime įsegamą ženkliuką. Sudalyvavę šiose grafikos dirbtuvėse dalelę besibaigiančio pavasario parsineš į savo namus, o gal segėdami turės visada šalia?
Na, kai žmogus ateina į meno edukaciją ar dailės terapiją, visų pirma į jį žvelgiu kaip į tabula rasa atmesdama lytį, išvaizdą, išsilavinimą ar profesiją. Pastebiu, kad skirtingas žmonių grupes jungia tie patys dalykai – žingeidumas, savirealizacijos noras, kūrybos džiaugsmas. Negaliu išskirti nė vienų, todėl visų laukiu su vienodu smalsumu, pagarba, siekiu bendradarbiauti ir sukurti saugią aplinką atsiskleisti.
Kūrybos namai Dia, manyčiau, labiau naujo etapo pradžia … manęs kaip edukatorės, dailės terapeutės, tačiau ne kūrėjos. Kiek save pamenu, tiek piešiu, lipdau, raižau, tad kūryba neatsiejama dalis manęs, neturinti nei pradžios, nei pabaigos. Idėjų chaosas nuolat kunkuliuoja mano galvoje. Ir taip, tam tikrais gyvenimo etapais tos idėjos lieka nerealizuotos, sugula į eskizų knygą, tampa nebeaktualios, tačiau visada išlieka poreikis kurti.
Mokant kitus, jaučiu didelę baimę jų neįsprausti į taisyklių rėmus. Dažnai noras sukurti „teisingai“, „gražiai“ užkerta kelią vaizduotei, nutolina nuo pirminio kūrinio užmanymo, neleidžia mėgautis pačiu procesu. Siekiu besimokantiems parodyti, kad kartais tai, kas atrodo klaidos, pavyzdžiui, nepilnai atsispaudusi lino raižinio klišė, tampa postūmiu ieškoti bei dažnai priveda prie netikėtų ir džiugių paveikslo kompozicijos, spalvų sprendimų. Visuomet jaučiu ir atsakomybę padėti atrasti savitą meninę raišką. Tad mano kaip edukatorės vaidmuo kūrybos procese būti šalia ir padėti perprasti meno technikas, išmokti jas derinti tam, kad šie dalykai leistų laisvai perkelti idėją į realų pavidalą. Ir mano studijos tikslas tapti jaukia vieta, kur ne tik aš, bet ir atėję galėtų išlieti savo mintis, įgyvendinti idėjas.