Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2023-01-28 |
Nuo 2022-ųjų rugsėjo 21-osios, kai Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas paskelbė „dalinę mobilizaciją”, iš Rusijos išvyko apie 700 tūkst. žmonių. Tokius skaičius pateikia „Forbes”, nors Kremlius tai pavadino žurnalistine antimi. Bėgančiųjų nuo karo populiariausia kryptimi tapo Sakartvelas ir Kazachstanas, tuo metu į Europos Sąjungos šalis išvyko nedaug rusų.
Į Lietuvą, Latviją ir Estiją pavyko patekti tiems, kurie ir anksčiau jau iš dalies buvo privilegijuotieji, t.y. vyrai, vedę Baltijos šalių pilietes, arba turintieji leidimus čia gyventi.
„Atvirai Klaipėdai” pavyko pakalbinti vieną iš tokių vyrų, atsidūrusių Lietuvoje, kurio vardo dėl jo saugumo atskleisti negalime. Mūsų pašnekovas atvyko iš gimtojo Kaliningrado, į kelionę su žmona ir dviem vaikais susiruošęs per keletą valandų.
Situacija yra baisi ir tragiška. Kalbėti, jog kažkam tai gali pasirodyti nepakankamai siaubinga, yra nekorektiška.
Reikia suvokti, jog be pabėgimo nuo šaukimo, yra ir kitų motyvų. Žmonės išvyksta jau seniai, tik keičiasi šių srautų apimtys. Vienas draugas, kuris su šeima išvyko dar prieš prasidedant kariniams veiksmams, prisipažino išsigandęs dar 2008-aisiais vykusių įvykių ir išvykti planavo jau seniai.
Kai kas išvyko sudėtingu paskutiniojo praėjusio šimtmečio dešimtmečio laikotarpiu, kai kas – pirmosios ar antrosios Putino kadencijos metu, po Gruzijos karo, po 2014-ųjų, po 2022-ųjų vasario ir kt.
Paskelbta mobilizacija paskatino pabėgti tuos, kurie jau seniai svajojo ar planavo išvykti iš šalies. Susidūrus su realia rizika, jog daugeliui metų gali būti uždarytos sienos, teko veikti čia ir dabar.
Žinoma, reali galimybė sulaukti šaukimo ir atsidurti arba apkasuose, arba kalėjime paskatino pajudėti ir tuos, kurie anksčiau išvykti neplanavo.
O ar mobilizacija iš tiesų yra dalinė, teko pasitikėti Rusijos valdžios garbės žodžiu, tais pačiais, kurie kartu su žiniasklaida prieš tai keletą mėnesių aktyviai neigė tokios mobilizacijos galimybę.
Šias abejones vėliau patvirtino daugybė istorijų. Kariniai komisariatai ne visada elgėsi taip, kaip žadėjo televizorius.
Nereikia pamiršti ir tų, kurie iš tikrųjų pateko į kariuomenės akiratį. Tokie žmonės dažniausiai žino, kas ir kaip vyksta realybėje, ir jų noras tame nedalyvauti suprantamas.
Be to, tų dienų retorika apie galimą branduolinę grėsmę irgi nepridėjo optimizmo. Daugelis sau pasidarė išvadą, jog tai gali būti ne paskutinė mobilizacijos banga.
Mano supratimu, Lietuvą pasirinko tie, kuriuos pasirinko pati Lietuva, uždariusi sienas. Tai turintieji giminių ar pagal šeiminę padėtį. Adaptacija vyksta sunkiai, pagrindinis barjeras – kalba. Negalima užsidaryti tik rusakalbių aplinkoje.
Prarasti savo namus yra didžiulis stresas šeimai. Kol kas dar iki galo neįsisąmoninome, kas iš tiesų įvyko. Mokykloje su vaikais dirba psichologai, jie jau po truputį adaptuojasi, susirado draugų. Aš Raudonajame Kryžiuje užsirašiau į lietuvių kalbos kursus.
Kol kas aš dar per mažai bendrauju su Lietuvos gyventojais, kad suprasčiau jų požiūrį į tai, kas vyksta. Atvykusieji, su kuriais man tenka susidurti, yra atviri, taikūs, europietiškų pažiūrų žmonės. Jie greičiau dalyvavo „kenkėjiškoje veikloje” namuose, Rusijoje, kai dar tikėjo, jog kažką galima pakeisti į gerą.
Negalima užsidaryti rusakalbėje aplinkoje, mokykitės kalbos, studijuokite kultūrą, po truputį integruokitės.
Ieškau darbo rinkodaros srityje.
Kol neįsivyraus taika.
Be susižavėjimo, žinoma. Vyresnioji karta liguistai reaguoja į kardinalius pokyčius. Jiems sunku suprasti situacijos sudėtingumą, juos baugina neaiškios perspektyvos.
Nerimas dėl rytdienos dingo, bet dėl ateities vis dar neramu.
Rusijoje turi pasikeisti valdžia.
Karas baigsis taika ir gėrio pergale. Kada ir kaip – niekas pasakyti negali. Bet suprantu, jog jis gali tęstis dar ne vienerius metus.
Palinkėčiau Pašnekovui sėkmės adaptuotis, mokytis kalbos. Palinkėčiau, kad visi , jam gyvenant čia, pas mus, būtų geranoriški. Ir kad jis pats spinduliuotų tuo geranoriškumu. Kadangi jis ir taip jau gyveno ne savo tėvynėje( „trofejinėje” , po karo „gautoje” Rytų Prūsijoje), jam šalis ne tiek labai ir svarbi.