Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
2022-12-15 |
Šiomis dienomis feisbuko platybėse klaidžioja dar 2019 metais rašytas Sigito Parulskio tekstas, ypač aktualiai skambantis šiomis dienomis, artėjant mūsų dienų apokalipsės – rusofašistų karo prieš Ukrainą – metinėms.
Dalį rašytojo teksto galite rasti Rusijos informacinio karo paskyroje, pacituosiu tik, mano akimis, esminę jo ištrauką: „Yra tokia K. Marxo mintis apie rusus, išsakyta laiške F.Engelsui: „Aš nepasitikiu jokiu rusu. Kur tik prasiskverbia koks nors rusas – pats pragaras apsiverčia aukštyn kojom.“ Tiesą sakant, iki šiol Rusija gyvena pagal kalėjimo principus – „vierchas“ visus nepatenkintus paverčia „gaidžiais“, tai yra pasodina arba tiesiog užverčia, t.y. pašalina. Suknistas apsivertęs pragaras”.
Pritardama įžvalgioms S. Parulskio teksto mintims, nesutinku tik su vienu jo apibendrinančiu sakiniu: „Ir nėra jokio sprendimo, vienintelis kelias laukti, kol išmirs visi, kurie apsinuodiję tuo rusišku nuodu”.
Deja, bet, mano supratimu, jie niekada neišmirs.
Pažįstu kone perpus už save jaunesnių lietuvių, kurie net jei atvirai ir nedrįsta prisipažinti palaikantys Rusiją kare su Ukraina, tai daro netiesiogiai, veidmainiškai „filosofuodami” esantys apskritai prieš karą, už taiką ir grožį.
Deja, bet kare nėra ir negali būti pustonių, tariamo saugaus vidurio – tu arba besąlygiškai stoji į aukos pusę, arba esi užpuoliko sąjungininkas.
O pastarųjų, ko gero, daugiausia rastume tarp tų, kurie iki šiol vis dar kliedi sovietmečiu.
Įdomiausia, jog tarp jų toli gražu ne visi yra 60-mečiai ar vyresni, kaip neretai bandoma įteigti. Atvirkščiai – tarp savo bendraamžių ir vyresnių pažįstu daugybę, kurie sovietmetį, kaip ir aš, prisimena kaip vieną besitęsiantį košmarą, kurio nė už ką nenorėtų pakartoti.
Yra nemažai tokių ir tarp gerokai jaunesnių, kurie iš esmės jau sovietmečio beveik ir nematė, tačiau kurių tėvai prie ruso buvo kolūkių pirmininkai ar kiti pripuolę prie lovio partinukai.
Kitaip tariant, ne amžius lemia žmogaus požiūrį į sovietmetį, baisųjį karą Ukrainoje ir propaguojamą naratyvą apie „geruosius” rusus, jų neva nepakartojamą pasaulinio lygio kultūrą, taikos siekimą ir kitus per sovietmetį mums bandytus įteigti stereotipus.
Pasigilinus labiau į tokių „taikos propaguotojų” ar tiesioginių rašistų palaikytojų geneologinį medį, paaiškėtų, jog greičiausiai jų tėvai ar seneliai jei ne patys pokariu buvo stribai, tai jiems tyliai pritarė, partizanus vadindami banditais, arba buvo tarp to meto „komunizmo” kūrėjų, sugebėdavusių save ir savo giminę aprūpinti visuotiniu deficitu, vaizduojant, jog taip pat sočiai ir laimingai sovietų lageryje gyvena ir visa likusi „liaudis”.
Tokiose šeimose naratyvas „prie ruso buvo geriau” iki šiol yra perduodamas iš kartos kartą, yra įaugęs į giminės DNR ir nors joje vargu rastume kokį nors specifinį „ideologinį” geną, giminių užstalės kalbos, tėvų ir senelių prisiminimai, jų subjektyvus istorijos vertinimas anų galvelėse yra suformavęs iškreiptą pasaulio suvokimą, kuris balta paverčia juoda ir atvirkščiai.
Panašiai, kaip tų rašistų motinėlių siunčiami prakeiksmai Ukrainos „fašistams”, nužudžiusiems jų „choroševa malčika Vaniu”, tarsi ne Vania ir jo sėbrai, pasiųsti „gerojo” caro-tėvelio, įsiveržė į kaimyninę šalį, joje žudo, prievartauja ir plėšikauja, o ukrainiečiai užpuolė „nekaltus” rusus.
Ir kol toks skilęs pasaulis, iškreipiantis elementarias gėrio-blogio, tiesos-melo, juoda-balta sampratas egzistuos tarp žmonių, (tarp lietuvių – taip pat), tol tikėtis, jog, pasak S. Parulskio, mūsų šaly „išmirs apsinuodiję rusiškuoju nuodu”, yra naivu….
Parašykite komentarą