Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2022-08-12 |
Mano pažintis su skulptoriumi Dmitrijumi Jefremovu prasidėjo Klaipėdos skulptūrų parke, kur stovi jo dvi granito skulptūros – „Vakaro regata“ (1977 m., iškalta pirmajame Smiltynės granito kalimo simpoziume) ir „Vasaros lietus“ (1980 m.).
Dar vienas darbas, sukurtas drauge su Violeta Skirgailaite, galima sakyti, reprezentuojantis 8-9-ojo dešimtmečių tautinės tematikos dekoratyviąją plastiką Klaipėdoje, neseniai restauruotas, puošia skverą netoli Ąžuolyno parko, Taikos prospekte – tai kompozicija „Vaidila, Aitvaras ir Bildukas“.
Violeta Skirgailaitė ir Dmitrijus Jefremovas prie maketo. Nuotrauka iš skulptorės Violetos Skirgailaitės archyvo, atiduoto Mažosios Lietuvos istorijos muziejui
Ir dar vienas to laikmečio Klaipėdos skulptūrinis akcentas, stovėjęs Mažvydo alėjoje, – kompozicija ,,Du gaideliai” (1982). Nerestauruojama medinė skulptūra per laiką sunyko.
Bernardo Aleknavičiaus (Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešoji bibliotekos archyvas) nuotr.
Dmitrijus sakydavo, kad Lietuvą jis pamilo, nors iš tiesų, tai yra tremtinys, nes buvo priverstas iškeisti savo mylimos Feodosijos pakrantę (Krymas) į Klaipėdos pajūrį, kur gyveno nuo 1964 m.
Skulptoriaus profesiją Dmitrijus įgijo Lietuvos dailės institute, jo bendrakursiai – skulptoriai Violeta Skirgailaitė, su kuria Klaipėdoje sukūrė šeimą, Romanas Kazlauskas, scenografė Sofija Kanaverskytė.
V. Skirgailaitė, D. Jefremovas ir S. Kanaverskyte 1976 m. Nuotrauka iš skulptorės Violetos Skirgailaitės archyvo, atiduoto Mažosios Lietuvos istorijos muziejui
Dmitrijaus dirbtuvių durys matosi per mano darbo kabineto langą. Tai jaukus fachverko namukas. Mes dažnai susimojuodavome, išeidavau tarstelti vieną kitą žodį. Bet tų žodžių man ir nereikėjo, nesustodamas kalbėjo Dima, tarsi jame kunkuliuotų istorijų šaltinis. Tereikėjo klausytis, ir išdrįsti atsiprašyti, kai jau reikdavo eiti.
Marinistas Edvardas Malinauskas, V. Skirgailaite ir Dmitrijus Jefremovas parodoje 1980 metais. Nuotrauka iš skulptorės Violetos Skirgailaitės archyvo, atiduoto Mažosios Lietuvos istorijos muziejui
Dmitrijus buvo idėjos žmogus. Jis mąstė pasaulį stebėdamasis, supindamas mokslines žinias su savojo gyvenimo patirtimi, prisiminimais, meninėmis formomis.
Kartais užeidavau į jo dirbtuves pabūti, pasiklausyti praėjusios epochos istorijų. Jo buveinėje, kitaip nepavadinsi jo dirbtuvių, kampe stovėjo lova, o per visą erdvę tęsėsi paviršiai, ant kurių iškilmingai rikiavosi įvairūs daiktai – darbo įrankiai, žurnalai, nuotraukos, maketai ir daug žaislinių ežiukų… Net ir prie jo lauko durų atbėgdavo ežiukų šeimyna, nes Dima jiems palikdavo pieno.
Savo kieme prie dirbtuvės skulptorius padarė namą varnėnams. 1970-1971 metai. Nuotraukos iš skulptorės Violetos Skirgailaitės archyvo, atiduoto Mažosios Lietuvos istorijos muziejui
Skulptorius pasakojo, kad nuo mažens jį lydėjo ežiukai, net kartą einant mišku, iš dangaus ant tako vienas nukrito, gal koks vanagas nešėsi snape ir paleido, svarstė jis, bandydamas racionalizuoti įvykį. Kai karo metais siautėjo badas, kaimynai įsigudrino ežiukus net valgyti, bet Dimai tai buvo baisiausias dalykas.
Iš karo istorijų ypač viena šiurpi vis iškildavo jo atmintyje – apie jo klasiokės žydės sušaudymą. Jam ta mergaitė labai patikusi, bet vaikas juk nieko negalėjo padaryti, tik ieškojo kauburiuko, kuris neseniai buvo supiltas toje vietoje, kur aidėjo šūviai.
Daugybė ryškių prisiminimų nugulė ir mano atmintyje, – Dima buvo nepakartojamas pasakotojas.
Dar vienas stebinantis dalykas, tai jo gebėjimas kurti estetinę aplinką net tokiomis sąlygomis, kai pats vos vaikščiojo, bet savo šeimos laukdavo paserviravęs stalą. O ir pats mokėjo save pakviesti prie stalo, nes gyveno vienas ir dienų dienas leisdavo skaitydamas knygas, klausydamas radijo ir mąstydamas.
Dmitrijus mokėjo džiaugtis mažais dalykais ir išlaikė vaikišką atvirumą iki pat 88-erių metų. Mano atmintyje išliks kaip žmogus, turėjęs nemirtingumo geną, nes vis tik yra tokių žmonių, kurie gyvena nieko nebijodami, net mirties. Ir jiems ant tako iš dangaus kartais kažkas nukrenta, kaip Dimai ežiukas.
Keliauk, Dmitrijau, į Ežiukų šalį, klaipėdiečiai Tave prisimins, kai sustos parke prie mergaitės, ištiesusios delniukus šiltam vasaros lietui, o gal paukščiui nutūpti, o gal ežiukui pasvajoti, jei jis turėtų sparnus… Neįmanoma? Bet juk gražu.
Ačiū.
Ačiū Sondra už publikaciją apie Dmitrijų Jefremovą.
Labai jautrus kūrėjas.
Dabar reikėtų paskubėti aplankyti Violetą Skirgailaitę….
Labai gražų ežiukai.
Ypač vaikystėje du gaideliai.
O didingiausiai Vaidilos trijulė.
Pagarba