Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2022-01-29 |
1947-1948 metais Klaipėdos valdžia vis dar turėjo nemažai darbo tvirtindama sovietinės ekonomikos pagrindus. Gatvėse vyko „prekyba iš privačių asmenų rankų”, prekybinės organizacijos neatveždavo iš kitų miestų pagal normas priklausančių prekių, duona buvo kepama su gausybe įvairiausių priemaišų, paslaugų teikimo srityje nebuvo vienodų kainų.
Apie visa tai – pasakojimas, parengtas pagal Klaipėdos regioniniame valstybės archyve saugomus Klaipėdos miesto Vykdomojo komiteto (VK) dokumentus.
Ilgametė įvairiausiomis savo užaugintomis gėrybėmis prekiaujančių bobulyčių vaikymo tradicija Klaipėdoje užgimė dar 1947-ųjų balandį. Tada VK uždraudė „prekybą iš privačių asmenų rankų” tam neskirtose miesto vietose. Šis sprendimas buvo priimtas siekiant „kovoti su spekuliacija ir sutvarkyti prekybą”.
Privatiems asmenis buvo uždrausta prekiauti visų rūšių prekėmis miesto gatvėse, prie kino teatrų, užkandinių, stoties „ir panašiose vietose”.
1947-ųjų spalis. Kino teatras „Kapitol” dabartinėje Herkaus Manto gatvėje – prieigose prekybininkų nematyti. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus nuotr.
Nepaisiusiems šio draudimo grėsė administracinė atsakomybė – bauda iki 100 rublių (pagal pateikiamus statistinius duomenis, 1947 m. vidutinės Sovietų sąjungos pramonės darbininko pajamos siekė 464 rublius) arba iki mėnesio trukmės auklėjamieji darbai.
Buvo numatyta, kad sprendimas pradės veikti po 15 dienų nuo jo paskelbimo ir galios metus laiko. Kaip laikomasi tokių reikalavimų turėjo kontroliuoti milicija.
Tik prasidėjus 1948-iesiems VK nutarė kreiptis į centrinę valdžią, kad mieste būtų atidarytos maisto ir pramoninių prekių urmo bazės.
Šiame sprendime buvo konstatuota, kad tuo metu Klaipėdoje buvo 16 prekybinių organizacijų, turėjusių 99 duonos, maisto, pramoninių prekių parduotuves ir 52 viešojo maitinimo įstaigas.
„Nesant maisto ir pramoninių urmo bazių visos prekybinės organizacijos turi nenutrūkstamai važinėti į skirtingus Respublikos miestus, kad gautų fondines prekes ir atvežtų jas automobiliais. Dėl tokios padėties 1947 metais trūkstant transporto ir kuro buvo atvejų, kai pavienės prekybinės organizacijos negalėjo atsivežti išskirtų prekių bei produktų ir dėl to gyventojai buvo netekę galimybės gauti jiems pagal normas priklausančių prekių. Dabartiniu metu, kai atšaukus kortelių sistemą, būtinas nenutrūkstantis maisto produktų ir pramoninių prekių tiekimas, urmo bazių steigimas Klaipėdoje prekybinėms organizacijoms tiekimui užtikrinti, yra ypač būtinas”, – rašoma VK sprendime.
Juo buvo nutarta kreiptis į LTSR Ministrų tarybą, kad ji Klaipėdoje įkurtų tokias bazes.
1948-ųjų vasario 10 d. VK priėmė sprendimą, kuriuo Klaipėdos kirpykloms nustatė „vienodą preiskurantą”.
Vyrams buvo nustatyti tokie įkainiai: barzdos skutimas be odekolono – 1,5 Rb, su odekolonu – 2,5 Rb; galvos skutimas – 2 Rb, sprando – 20 kapeikų; fasoninis plaukų kirpimas – 1,5 Rb, kirpimas mašinėle – rublis; barzdos kirpimas – rublis, ūsų – 50 kapeikų; žandenų ir antakių patvarkymas – po 20 kapeikų; odekolonas ant veido – rublis, ant galvos – 1,5 Rb; tualetinis vanduo ant veido – 50 kapeikų, ant galvos – 70; masažas su kremu – rublis; plaukų dažymas – 6 rubliai; ūsų dažymas – rublis.
Moterims skirti tarifai: plaukų kirpimas – 1,5 Rb; galvos plovimas – 2 rubliai, džiovinimas – 50 kapeikų; trumpų plaukų dažymas – 6 rubliai, ilgų – 8; sušukavimas su nedidele korekcija žirklėmis – rublis; trumpų plaukų garbiniavimas įkaitintomis žnyplėmis – 5 rubliai, ilgų – 7; „šaltas garbiniavimas” – 4 rubliai; pilnas manikiūras – trys rubliai; „pusmetinė šukuosena” – 20 rublių; antakių dažymas – trys rubliai.
Vaikams buvo skirti tik du tarifai: už įprastą kirpimą – 50 kapeikų, fasoninį – rublis.
Kirpyklas VK įpareigojo tokias kainas taikyti jau nuo vasario 15 d. ir paskelbti apie jas matomose vietose.
Kovo pradžioje kirpyklų „preiskurantas” atskirtu sprendimu buvo papildytas penkiomis pozicijomis: veido kompresas – 50 kapeikų; pudra veidui – 10 kapeikų; blakstienų dažymas – rublis; antakių tvarkymas pincetu – 50 kapeikų; briliantinas (kosmetinė priemonė) ant plaukų – rublis.
Vasario 17-ąją VK tvirtino 34 rūšių maisto produktų kainas rinkai ir kooperacinėms organizacijoms. Pastarosioms visos kainos buvo nustatytos dešimtadaliu mažesnės. Pavyzdžiui, bulvės – 70 ir 63 kapeikos, morkos – 2 rubliai ir 1,8 Rb, pienas – 3 rubliai ir 2,7 Rb ir t.t.
Kovo pradžioje VK tvirtino ir kaminų valymo paslaugos kainą – pirmame aukšte tarifas siekė 3 rublius. Kiekviename aukšte paslauga vis darėsi 50 kapeikų brangesnė. Žinia, tuo metu aukščiausias Klaipėdos pastatas buvo Žvejų gatvės septynaukštis, tad ir didžiausias tarifas – 7,5 Rb – buvo nustatytas septintame aukšte esantiems kaminams.
1946-ieji – matyti ir vis dar aukščiausiu Klaipėdos pastatu buvęs septynaukštis. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.
Atskiri tarifai nustatyti kepyklų ir pirčių (15 rublių) bei centralizuoto šildymo kaminams (10 rublių). Suodžių išdeginimo paslauga buvo įkainota 20 rublių.
O tarp 1948-ųjų birželį parengtų VK sprendimo projektų buvo ir ketinimas nustatyti vienodas batų siuvimo ir taisymo kainas bei laiko normas konkretiems darbams.
Brangiausiai – 150 rublių – buvo įkainotas chromuotos odos vyriškų ar moteriškų batų pasiuvimas. 144 rublius reikėjo atseikėti už kailines šliures. Brangiausia remonto paslauga – batų nosių pakeitimas – buvo įvertinta 137 rubliais jei naudojamos artelės medžiagos ir 116, jei klientas atneša savas.
Pagal pateikiamus statistinius duomenis, 1948 m. vidutinės Sovietų sąjungos pramonės darbininko pajamos siekė 406 rublius (nedetalizuojama, ar tai suma į rankas). Tad nauji geri batai atsiėjo daugiau nei trečdalį atlyginimo.
Tarp VK dokumentų yra ir 1948-ųjų liepos sprendimo projektas dėl duonos ir kitų kepinių kokybės, rengtas atsižvelgiant į neseniai gautą LTSR Ministrų tarybos raštą.
Sprendimo projekte buvo rašoma, kad nuo tų metų pradžios iki gegužės 10-osios vykdyto patikrinimo metu buvo nustatyti 288 kg netinkamai iškeptos juodos duonos ir 7000 vienetų kitų kepinių.
Konstatuota, kad tokia situacija susiklostė dėl to, kad Duonos kombinatas silpnai kontroliavo iš Zagotzerno gaunamų miltų kokybę. Pastarieji buvo tiekiami su priemaišomis: miežiniuose miltuose jų buvo net 37,2 proc., avižiniuose – 28,2 proc. Nepaisant to Zagotzerno visą šią produkciją buvo nurodęs, kaip neturinčią jokių priemaišų.
Kadangi Duonos kombinatas gamybos metu pridėjo dar 20 proc. priemaišų, iškeptoje duonoje jų jau buvo 57,2 ir 48,2 proc., nors leistina norma buvo tik 40 proc.
Šiais laikais kai kurie duonos kepėjai reklamuodami savo produkciją giria, kad trečdalis miltų joje yra pakeitę tuo ar anuo. Toli jiems dar iki 1948-ųjų sovietinių inovatorių…
„Nuo antrosios gegužės dekados duonos ir kitų kepinių kokybė šiek tiek pagerėjo. Skundų gaunama mažiau. Šiuo metu miežinėje duonoje yra 33 proc. priemaišų, avižinėje – 7 proc. Visgi yra skundų dėl duonoje randamų pašalinių daiktų (metalo, nuorūkų ir pan.). Tai rodo, kad Duonos gamykloje ir Duonos kombinate reikalai yra netinkami”, – rašoma dokumente.
1948-ieji. Klaipėdos duonos kombinato brigadininkas M. Prokaziuk darbo metu. Eugenijaus Šiško (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) nuotr.
VK už silpną miltų kokybės kontrolę Duonos kombinato direktoriui drg. Kolosvoui planavo pareikšti griežtą papeikimą, tačiau ranka ši vieta buvo pataisyta į siūlymą skirti tik pastabą. Taip pat buvo formuluojamas nurodymas kombinatui įsigyti duonkepystei reikalingus sijojimo įrenginius, „patikrinti kadrus”, „atlikti jų auklėjamąjį darbą”.
Miltų sertifikatų klastojimo reikalą VK buvo numačiusi perduoti aiškintis prokuratūrai, kad ji nustatytų ir patrauktų atsakomybėn tai padariusius asmenis.
Miesto sveikatos skyriaus vedėjui drg. Patlatovui VK planavo duoti nurodymą priskirti Duonos kombinatui vieną saninspektorių, kad jis kontroliuotų kepamos duonos kokybę.
„Asmeniškai įpareigoti drg. drg. Kolosovą (Duonos kombinatas), Martjanovą (Zagotzerno) ir drg. Šamovą (Malūnas) skirti didelį dėmesį miltų ir duonos kokybei ir pritaikyti visas įmanomas priemones duonos kokybei pagerinti”, – skelbė vienas iš sprendimo projekto punktų.
Miesto prekybos skyriui buvo numatyta užduotis sustiprinti duonos kokybės kontrolę parduotuvėse.
Sprendimo projektas buvo baigiamas pastabos pareiškimu Duonos kombinato direktoriui drg. Kolosovui „už netaktišką elgesį Vykdomojo komiteto posėdžio metu”.
Duonoje buvo labai daug vandens !
O kiek tais laikais kainavo bikinio zonos depiliacija?