Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
2021-07-30 |
„Leisdami vaikui daryti užduotis pagal gebėjimus, jo asmeninį tempą, skatinsime jį didžiuotis savo pasiekimais, stiprės jo atsakomybės jausmas“, – sako Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos psichologė Jūratė Marcinkevičienė. Psichologė atkreipia tėvų dėmesį, kad lavinant vaiko atsakomybės jausmą, ne pro šalį įsivertinti ir save pačius: kaip mes elgiamės ir ar visada savo atžalai esame gerasis pavyzdys.
Tarnyba pateikia pokalbį su psichologe apie tai, kokie yra vaiko atsakomybės ugdymo principai bei kaip atsakingą atžalą norintiems užauginti tėvams elgtis skirtingais vaiko raidos etapais.
Sakyčiau, kad šis terminas pakankamai platus. Jis apima gebėjimą laikytis žodžio bei susitarimų, vykdyti savo įsipareigojimus, būti patikimu, būti prisidedančiu šeimos, bendruomenės ir visuomenės nariu. Trumpiau tariant, atsakingas žmogus geba priimti sprendimus, suvokia jų pasekmes ir supranta, kad yra atsakingas už savo elgesį.
Akcentuočiau, kad atsakomybė yra viena iš žmogaus vidinių stiprybių. Todėl vaikui atsakomybės suvokimas itin svarbus tam, kad susigaudytų savo jausmuose. Gebėjimas prisiimti atsakomybę suteikia jam drąsos bei pasitikėjimo savimi.
Tenka patirti, kad tėvai tikisi, jog vaiko atsakingumas nuo mažens formuosis savaime, o užaugęs jis taps atsakingu žmogumi. Bet norint pasiekti šio tikslo, būtinas suaugusiųjų įsitraukimas, ugdanti ir tobulėti skatinanti aplinka, o sektinas pavyzdys – viena svarbiausių sąlygų.
Labiausiai vaiko elgesiui paveiki yra soacialinė aplinka, o pokyčiai vyksta palaipsniui, per vaiko įgyjamas žinias, per patirtį.
Visada sakau, kad vaikai geriausiai mokosi ne ausimis, bet akimis. Todėl siekdami vaiką išmokyti tam tikrų dalykų, visų pirmiausia turime rodyti asmeninį pavyzdį. Vaikas mokosi iš savo tėvų, stebi juos ir jų elgesį atspindi. Tad kreipiant dėmesį į atsakomybės jausmo lavinimą, ne pro šalį įsivertinti save pačius: kaip mes elgiamės, ar visada savo atžalai esame gerasis pavyzdys? Pagalvokime, ar tikrai vykdome savo įsipareigojimus, neatidėliojame pažadų, darbą pabaigiame iki galo, nevėluojame ir pan. Aktualus klausimas, ar laikomės paprasčiausių susitarimų su savo vaiku, ar, kartais, stokodami kantrybės, neatliekame darbų už jį?
Leisdami vaikui daryti užduotis pagal gebėjimus, jo asmeninį tempą, skatinsime jį didžiuotis savo pasiekimais, stiprės jo atsakomybės jausmas. Taip pat būtina vaikui akcentuoti jo pastangas bei pažangą: šiandien susitvarkei savo kambarį be atskiro paraginimo, puikiai padirbėjai, didžiuojuosi tavimi. Vaiko atliktų darbų pastebėjimas ir pastangų įvertinimas didina jo motyvaciją.
Be kita ko, neužmirškime, kad mokomasi ne tik iš teigiamų, bet ir neigiamų patirčių.
Paprastas pavyzdys: mama prašo sūnų ar dukrą ką nors padaryti čia ir dabar. Vaikas nenori, turi tam priežasčių: gal ne iš karto užduotį atliks, gal dėl tam tikrų aplinkybių nenorės ar negalės ir pan. Tai tada mūsų reakcija gali būti dvejopa: eisime į konfliktą ir reikalausime paklusti, o gal bandysime išklausyti vaiką ir suprasti jo pasirinkimą.
Pirmuoju atveju savo elgesiu siektume tik paklusnumo. Bet pagrindinis tikslas turi būti ne aklą paklusnumą laimėti, o išgirsti vaiką, jo argumentus, kalbėtis, kurti, puoselėtį ryšį ir taip ugdyti atsakomybę už savo elgesį. Noras, kad vaikas reaguotų į mūsų prašymus, pastabas ar užduotis ir neabejotų mūsų autoritetu – tai labai suprantami ir svarbūs tikslai, jų pasiekiama palaipsniui.
Jei būsime nuoseklūs ir linkę pažangą pastebėti, laikysimės susitarimų, laikui bėgant vaikas atliks užduotį savo iniciatyva, o ne todėl, kad paprašėte – išsiugdys atsakingas požiūris.
Vaiko atsakomybė formuojama jau nuo mažens, leidžiant save suvokti per patyrimus. Niekada nėra per anksti.
Nuo mažens vaikas turi būti pratinamas pats atlikti tam tikras užduotis: pavalgyti, apsirengti, pasidėti savo daiktus į vietą ir t.t. Tačiau skatinčiau tėvelius įvertinti individualius vaiko pajėgumus. Blogiausia, ką galime padaryti, tai atlikti užduotis už savo vaiką, nors ir pačių geriausių ketinimų vedini. Juk pasitaiko, kad tėvai ruošia už vaiką namų darbus tam, kad šis gautų geresnį pažymį. Tokia „pagalba“ žalinga.
Vaikui augant, natūralu, atsakomybės kinta, jų daugėja. Paaugliai geba daugiau prisidėti prie namų ruošos, gaminti maistą, nupirkti reikalingus produktus ir pan. Taip pat verta apsvarstyti jaunuolio galimybes įsitraukti į visuomeninę veiklą. Būdamas tam tikros bendruomenės dalimi, jaunuolis geriau suvokia savo įsipareigojimų vertę, atsakomybę prieš kitus. Jei pamirš atlikti jam paskirtas užduotis, greičiausiai jausis nejaukiai, nuvils bičiulius, tokios natūralios elgesio pasekmės ugdo.
Parašykite komentarą