Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2021-04-27 |
Klaipėdos dramos teatro aktorius Jonas Baranauskas tikina, kad tapti aktoriumi paauglystėje nesvajojo. Režisūros specialybę įgijęs Klaipėdos universiteto Menų akademijoje, J. Baranauskas juokauja, kad profesija pasisuko kita linkme dar studijų metais. „Visi aplink režisuoja, o Jonas pas visus vaidina“, – šmaikštauja aktorius.
Jonas Baranauskas spektaklyje „Petro Ohėjaus kankinystė“. Klaipėdos dramos teatro nuotr.
J. Baranauskas save realizuoja ne tik teatro scenoje, bet ir filmavimo aikštelėje. Daugumai televizijos serialų bei kino mėgėjų aktorius pažįstamas kaip vienas iš serialo „Rimti reikalai“ personažų arba filmo „Pasmerkti 3” aktorių.
Kalbėdamas apie praleistus metus pandemijos suvaržymuose, J. Baranauskas neslepia, kad buvo kilusios abejonės dėl profesijos svarbos, tačiau tikina, kad dabartinė pauzė yra svarbi tam, kad vėliau būtų galima grįžti į darbus su didesne jėga.
Viskas. Kodėl esu teatre – nežinia, klausimas. Negaliu pilnai atsakyti į tai. Čia galbūt aukštesnės jėgos mane nukreipė šia linkme, bet kiekvienas – teatras, kinas, televizija – turi savo niuansų, paslapčių, savybių.
Man kinas visuomet atrodė artimesnis, filmus galiu žiūrėti nuo ryto iki vakaro ir negraužti savęs, kad praleidau visą dieną veltui, nes man tai sąlyginis mokymosi procesas. Kaip aktorius, negaliu jų žiūrėti kaip paprastas žiūrovas, vis tiek atkreipiu dėmesį: aha, čia tas ir tas, va čia negerai, čia tą padarė, čia taip ir panašiai. Tas pats ir teatre, atrodo, kad visuomet dirbi, žiūri, stebi. Visada vertinu tuos momentus, kuomet pažiūrėjęs spektaklį ar filmą pagaunu save ir suprantu, kad aš tiesiog pažiūrėjau juos, negalvodamas per daug apie užkulisius. Tada džiaugiuosi už puikią režisūrą, kolegas.
Bet grįžtant prie klausimo, tai visur yra įdomu. Visur, kur tau pačiam yra įdomu. Tad man kol kas visur įdomu, nenorėčiau išskirti labiau vieno. Prisiminus Vytautą Šapranauską, jis būdavo ir televizijoje, ir kine, bet jis visgi visąlaik buvo teatro žmogus. Tas pamatinis dalykas, vis tiek bus teatras, tai ar tu būsi televizijoje, ar kine, ta „mama“ visada bus teatras.
Pamenu, kad man buvo be galo sunku apsispręsti ir pasirašyti šiai avantiūrai, važiuoti iš savo gimto ir didesnio miesto Kauno į Klaipėdą, grįžti atgal į studijų laikų miestą. Iš profesinės pusės man atrodė, kad tai bus lyg žingsnis į priekį, nes Klaipėdos dramos teatras suburia nemažai Lietuvos ir pasaulio garsių bei profesionalių režisierių.
Tas pirmasis pasirodymas, jei gerai prisimenu, buvo Dariaus Rabašausko režisuotas spektaklis „Petro Ohėjaus kankinystė“. Žinoma, tą vidinį pasididžiavimą jaučiau, kad naujas teatras, didžioji scena, buvo tikrai džiugesio. Tuo labiau, kad kiekvieno miesto teatras turi atskirą savo žiūrovą, žavesį, skirtingas sales su individualia akustika, net tas pats scenos dydis, atrodo, daro įtaką pačio vaidybai. Atvykus į Klaipėdą, tuos metus aš priėmiau kaip mokymosi procesą, nes vis tiek esu jaunas ir tas augimas būtinas.
Tad, tas pirmasis spektaklis… Tikrai jaučiausi toks pakylėtas tomis akimirkomis. Nukėlei nostalgiškai mane atgal (šypsosi).
Man atrodo, kad bet kas gali būti bet kuo ir bet kada, jeigu tik labai to nori. Aišku, čia prasideda ir tai, ar turi gebėjimų, ar neturi, reikiamų konkrečiai sričiai. Iš tiesų, sunku atsakyti, nes susideda labai daug momentų – ir psichologinių, ir charakteristikos, ir dar daug ko. Atrodo, kad iš primityviosios pusės galėtum sakyti, kad ne, negali būti. Bet aš noriu tikėti, kad jeigu tikrai to nori, degi tuo, ką darai, svajoji, tada tikrai gali.
Ar gali bet kas būti aktoriumi? Tai taip, gali, bet ar tu dirbsi teatre – klausimas (juokiasi). Aš kartais ir pats, būna, jaučiuosi mužiku prieš kitą, kuris ir apsiskaitęs, ir įdomus, ir, atrodo, tikrai galėtų dirbti teatre, būti geru aktoriumi, bet kažkodėl žmogus ir bando, ir nori eiti tuo keliu, bet tiesiog nesigauna. Čia toks keistas dalykas, ir apie save pagalvojus, ar aš dvyliktoje klasėje, gavęs pasiūlymą būti aktoriumi, sutikčiau, tai paklausčiau – kuo tokiu? Tikrai ne. Bet vėl, čia gal kažkokios teatro dvasios, mūzos, pamatė, sako: „O, Jonas Baranauskas“, ėmė ir įmetė mane čia.
Klausi apie regos ir klausos negalias? Jei man reiktų iš dviejų variantų pasirinkti ar negirdėti, ar nematyti, taip? Šiai minutei intuityviai norisi sakyti, kad nematyti, galbūt.
Garsais.
Garsais, kvapu (nutyla). Kodėl pasirinkau garsą? Vėlgi, jeigu tu nematai nuo gimimo, čia sunku įsivaizduoti, bet jeigu netikėtai netekai regos, manau, kad pagal garsą tu labai daug ką gali įsivaizduoti, nors taip pat ir per vaizdą tu labai daug gali ką išgirsti. Čia tas tą veda. Bet, pavyzdžiui, mes darome spektaklius ir akliesiems, ir kurtiesiems.
Man įsiminė patirtis, kai turėjome vaidinti spektaklį akliesiems. Prieš jam prasidedant, mes, aktoriai, kurie vaidinome spektaklyje, išsirikiavome ant scenos, žiūrovai galėjo mus liesti, čiupinėti, įsivaizduoti mūsų kūno bei veido formas, rūbus, mes kalbėjome ir taip padėjome sukurti mūsų įvaizdžių vaizdinius.
Bet irgi čia turbūt vienos formulės, kaip galėčiau nupasakoti teatrą aklajam, nėra, nes yra daugybė priemonių ir galimybių, vienos teisingos negali būti. Tačiau tie kvapai, lietimas, pabuvimas scenoje, erdvės jutimas, garsų skambesys, galbūt taip.
Esu taip sakęs? (juokiasi). Dėl ko juokiuosi, tai po paskutiniojo interviu, pamenu, mama paskambino ir sako: „Nu va, jau kažkaip ir galima skaityti, ką kalbi. Dabar jau rimčiau, nebe blevyzgos“. Tai dėl tos frazės apie pauzę turbūt panašiai ir buvo (juokiasi).
Pauzė gyvenime, faktas, ji tikrai reikalinga. Ta tyla, ta paslaptis, tas klaustukas. Man ji sudėtinga, jeigu kalbant grynai apie teatrinę, bet ir gyvenime taip pat. Mėgstu bėgti, lėkti, daryti, kartais nutrūktgalviškai net nesustojus, neapmąsčius. Tai taip, ji yra reikalinga.
Mes dabar turime labai neblogą pauzę gyvenime. Čia ją galima lyginti tarsi su meditacija, kai yra tam tikras sustojimas dienoje, gyvenime. Sustoję pamatome platesnį ratą savo aplinkos, daugiau užfiksuojame tų akimirkų. Tad tiek teatre, tiek gyvenime, manau, tos pauzės reikalingos ne tam, kad atitrūktum nuo kažko ar pabėgtum, ne, tos pauzės yra tam, kad sustotume, pamatytume, kas yra iš tikrųjų, ir tuomet su didesniu pagreičiu galėtume pajudėti į priekį.
Labai privertė permąstyti daug ką: kur tu esi, ką tu darai, ar išvis ši specialybė, ką tu darai ir ką neši gyvenime, yra reikalinga žmonėms. Pradėjau abejoti. Neseniai su kolega kalbėjomės, tai kažkam išvis atrodo nebereikalinga, nebenori to, pavirto teatras į fikciją, kam ji tokia. Vis tiek mūsų aktorių darbas, bendravimas yra paremtas socialiniu ratu, akis į akį kontaktu. O kai tą prarandi, atrodo, kad gal tada išvis to nebereikia? Net nežinau.
Ten ne aš (juokiasi). Aš galiu papasakoti apie jį, turiu gerų istorijų. Prieš keletą gerų metų, kiek žinau, jis norėjo išleisti savo poezijos knygeles, todėl rašydavo į teatro vadovybę laiškus, ar gali paremti bei padėti jas išleisti.
Ir aš atsimenu – ateinu į Kauno dramos teatrą, lipu į antrą aukštą, o ten visi direktorių, vadybos kabinetai, prasilenkiu su teatro generaliniu direktoriumi Egidijumi Stanciku, o jis man sako: „Palauk, palauk, Jonai, ar tu baigsi čia savo tuos laiškus siuntinėti“, aš pasimečiau ir nebesuprantu, nei kokius laiškus, nei apie ką. Po to vėl sako: „Tai dėl poezijos knygutės.“ Aš išvis nieko nebesupratau, perklausiau, na, ir tik vėliau sužinojau, kad egzistuoja kitas Jonas Baranauskas.
Ne kartą yra tekę panašiose situacijose susidurti, vėliau kolegos ir tyčiotis pradėjo, klausdavo, kada išleisiu tas poezijos knygutes, o aš sakydavau, kad nieko nežinau ir gali eit kakot (juokiasi). Tai va tokios ir istorijos (šypsosi).
Parašykite komentarą