Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
2021-02-05 |
2020-aisiais, Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos 70-mečio proga, buvo išleista ilgamečio jos direktoriaus, rašytojo Juozo Šikšnelio knyga „Septyni dešimtmečiai kaitos ir pastovumo”, kurioje pasakojama šios miestui itin svarbios įstaigos istorija.
„Atvira Klaipėda” nuo šio šeštadienio kas savaitę supažindins savo skaitytojus su J. Šikšnelio, bibliotekoje jau dirbančio beveik pusę amžiaus, surinktais istoriniais faktais ir bibliotekos gyvenimo įdomybėmis.
„Parašyti įstaigos, kurios šaknys siekia XX a. pirmojo šimtmečio vidurį, istoriją iš pirmo žvilgsnio yra tas pats, kas įsimylėti iš pirmo žvilgsnio – paprasta, aišku, lengva. Bet juk neįsigilinus ir jūrą perbristi lengva. Pabandyk ir įsitikinsi. Taigi bibliotekos, kurios pradžia 1950 m., istorija. Iš ko ji susideda? Iš archyvinių dokumentų. Ačiū Dievui, per tuos 70 metų nesiautė karai, gaisrai, revoliucijos, tiesa, revoliucija vyko, bet buvusios santvarkos pėdsakus naikinome tik išorėje – iki archyvinių dokumentų nepriėjome. Nebent KGB archyvus, kuriuos, anot liudininkų, vežė ir nešė maišais. Bet čia tarp kito. Toliau istorijai daug medžiagos galima tikėtis viešojoje erdvėje – žiniasklaidoje, kituose šaltiniuose. Na, ir gyvų amžininkų paliudijimų nereikėtų išbraukti. Kaip sekėsi šių eilučių autoriui? Įvairiai, neminint kelių keistų ir netikėtų atradimų.
Pirmiausia apie dokumentus, saugomus archyvuose. Naudojausi Klaipėdos regioninio valstybinio bei bibliotekos archyvų fondais. Ir čia manęs laukė staigmenos. Kaip senas knygų žiurkė žinojau apie, pavyzdžiui, Negyvosios jūros rankraščius, datuojamus III amžiumi prieš Kristų, kuriuos galima skaityti, o čia prieš mane – nepilnų septyniasdešimt metų senumo visiškai išblukę dokumentai! Tai pokario metų regioniniame archyve saugomos vykdomojo komiteto bylos. Pateisinama, nes tuometinė valdžia neturėjo iš kur pasirinkti: nei normalaus popieriaus, nei normalių rašomųjų mašinėlių. Sprendimai ir posėdžių protokolai buvo spausdinami ant vokiškų blankų ir netgi kitų dokumentų pusių ar ant papirosinio bei vyniojamojo popieriaus. Jau neminint apie aptiktas faktines klaidas dokumentuose, bet apie tai vėliau tekste. Bibliotekos archyve dar gražiau: visiškai išblukusių dokumentų aptikau 1997 m. byloje. Tai daugiausia teletaipo arba fakso juostos. Šiuolaikiniai žmonės nelabai jau prisimena tokias tuomet modernias ryšio priemones. Žiniasklaidos pranešimuose irgi taikėsi aptikti akivaizdžių nesutapimų. O ką kalbėti apie amžininkų prisiminimus! Irgi visko buvo. Išvada – aklai tikėti negali niekuo: nei archyviniais dokumentais, nei žiniasklaidos pranešimais, nei amžininkų liudijimais. Juk klysti žmogiška”, – knygos pratarmėje rašo J. Šikšnelis.
Autorius pabrėžia, kad rašydamas knygą nesiruošė pasipuikuoti šlovingais puslapiais, kaip dabar įprasta, įrodinėjant, jog anoje epochoje, kai buvome priversti garbinti netikrus dievus bei pranašus, bibliotekininkai puoselėjo nepriklausomybės ir laisvės bei demokratijos idėjas.
„Ne, to nebandysime daryti, nekeisime istorijos rašalo spalvos, nekeisime apšvietimo ir neperrašysime istorijos. Nesunku tai daryti, juk net archyvuose raštai blunka, tad ką reiškia pakeisti akcentus? Bet tebūnie viskas kaip buvo. Buvo sovietmetis, nors lietuviškiau skambėtų tarybmetis, buvome pašaukti vykdyti vienų tikslų – prisidėti prie komunistinio visuomenės formavimo. Vieni vykdė iš pareigos, kiti iš prievolės, bet niekas per daug nesistengė, todėl dabar galime girtis, kad nors maža dalele mes, bibliotekininkai, prisidėjom prie komunizmo žlugimo. Bet tai juokais. Tarybmečiu biblioteka, kad ir kaip buvo verčiama, nė akimirkai netapo komunistinių idėjų skleidimo forpostu. <…> Jeigu būtų galima, tai vaizdžiai kalbant, atiduodavome duoklę raudonajam slibinui, bet patyliukais, per daug nesiafišuodami, darėme savo: paslapčia kaupėme ikikarinės literatūros fondą, šalia ideologinio užtaiso renginių organizavome tautinę savimonę žadinančius, kitaip sakant, netikrų pranašų bei dievų raštų niekada nekėlėme į lentynų priekį, jie visada buvo statomi pagal abėcėlę. Kaip žinia, jų pavardžių pirmosios raidės buvo abėcėlės viduryje: E, L, M, S.”, – rašo J. Šikšnelis, akcentuodamas, kad institucijos istorija – ne vien sausa statistika.
„Rašydamas šią istoriją galvojau apie tave, mielas skaitytojau, kuris nori su mumis, bibliotekininkais, nueiti tą neilgą septynių dešimtmečių kelią, pajusti tai, ką jutome mes, ir pamatyti, kaip ir kodėl keitėsi bibliotekos veidas, kol tapo toks, koks yra dabar – šviesus ir patrauklus. Viliuosi, kad šis mano triūsas atlieps jūsų lūkesčius”, – rašo autorius.
Per 48 valandas susigrąžink savo buvusįjį su veiksmingu Reunion meilės burtu. Kunigas Adu padėjo man susigrąžinti žmoną savo meilės burtu po mūsų skyrybų. Dabar labai džiaugiuosi, kad ją susigrąžinau. kreipkitės pagalbos į ADU adresu ([email protected])
Įdomu. Ačiū Jums už darbą ir meilę Klaipėdai, meilę savo šeimai!