
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
![]() | 2020-11-12 |
Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyrius nuo penktadienio, lapkričio 13 d., Parodų rūmuose pristato penktąją fotografijos šventę.
Joje eksponuojamos Aleksandro Čekmeniovo (Ukraina) „Užmiršta žemė“, Violetos Bubelytės „Monospektaklis kitaip“ ir Arūno Kulikausko „Paskutinė“ fotografijos parodos.
Kadangi ilgai ir kruopščiai rengtos šventės planus sujaukė Covid-19 pandemija ir su ja susijęs karantinas, apribojęs parodinių erdvių ir muziejų lankymą, fotografijos šventės pirmųjų parodų atidarymo ir fizinio jų lankymo šiuo metu nebus. Tačiau nuo lapkričio 18 d. ekspozicijas bus galima pamatyti virtualiai.
Vieno iš žymiausių Ukrainos šiuolaikinės fotografijos atstovų Aleksandro Čekmeniovo (Alexander Chekmenev) paroda „Pamiršta žemė“ yra pastarųjų metų Lietuvos ir Ukrainos fotomenininkų bendradarbiavimo tąsa. Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus ir Charkovo fotografijos mokyklos muziejaus (MOKSOP) bendras projektas pristato nedidelę A. Čekmeniovo darbų retrospektyvą. Parodos kuratorius Darius Vaičekauskas ir bendrakuratoris Sergiy Lebedynskyy sau kelia užduotį parodyti, kad autoriaus kūryba yra daugiau nei pokolonijinis „metraštis“. Joje aiškiai keliami socialiai angažuotos dokumentikos esmės, fotografo ir žiūrovo atsakomybės klausimai.
XX a. pabaigos Čekmeniovo darbams būdingas negailestingas konkretumas, nuverčiantis komfortabilų „oraus skurdo“ įvaizdį. Čia tai, kas „pasauliui kvaila“ ir „silpna“, priešingai Biblijos citatai, nevirsta moralizavimo medžiaga. Nepatraukli gyvenimo stichija greičiau sukelia atgrasų ar anekdotinį efektą, visiškai nereikalaujantį užuojautos.
Parodoje eksponuojamos keturios Aleksandro Čekmeniovo darbų serijos: „Black&White“ (1992–1997); „Lelijos“ (1999); „Pasas“ (1995) ir „Deleted“ (2018–2019). Autorius Lietuvoje pristatomas pirmą kartą, didžiąją dalį fotografijų parodai suteikė projekto partneris – Charkovo fotografijos mokyklos muziejus.
Pasak menotyrininkės Monikos Krikštopaitytės, Violeta Bubelytė nuo 1981 m. naudojasi dviem iškalbingiausiais instrumentais: vaizdu ir kūnu. Jos kūrybą grubiai galima būtų skelti į dvi dalis.
Šioje parodoje rodomi pastarųjų metų V. Bubelytės darbai, dauguma sukurti 2019 m. naudojant apdorotą skaitmeninę fotografiją. Visi jie atstovauja antram etapui, kuris nuo pirmojo skiriasi dar didesne laisve ir žaisme – pirmiausiai todėl, kad kūnas išlaisvintas iš jaunystės, kuriai užkraunama tiek daug pareigų: patikti, žadinti, jaudinti, žadėti.
Arūno Kulikausko „Paskutinę“ parodą derėtų vadinti apžvalgine. Autoriaus kūrybos bagažą sudaro skirtingi istoriniai, kultūriniai ir raiškos sluoksniai: nuo kūrybos pradžios sovietmečiu su skirtingu požiūriu į klasikinę fotografiją ir jos raiškos būdais iki Niujorko laikotarpio – kapitalistinio pasaulio megapolio ir J. Meko įkurtos Antologijos (Anthology Film Archives) gyvenimo poezijos, fotoobjektų dirbant su Polaroid fotografinėmis medžiagomis, pinhole fotografijos ir kamerų gaminimosi, kaimo kasdienybės fiksavimo tinklaraštinėje fotografijoje (kasdienybės – „dabar“ – fiksavimas) ar lėtojo (pvz., pusės metų trukmės ekspozicija vienam kadrui) Saulės tako fotografavimo.
„Paskutinėje“ parodoje A. Kulikauskas laisvu žvilgsniu ir forma apžvelgia savo keturių dešimčių metų trukmės kūrybos laikotarpį. Inventorizuoja gausų kūrybos archyvą, tačiau nesistengia jo skrupulingai rūšiuoti, klasifikuoti ar chronologizuoti. Greičiau jau autorius įdėmiai apžiūri, ką turi, kas išlikę – tarsi verstų šeimos fotoalbumą. Kai ką ištraukia, kas svarbu, nupučia dulkes: čia aš mažiukas, rubuilis ir pliku galu, čia jaunas, žalias ir piktas.
Fotografijos šventės parodų kuratorius – Darius Vaičekauskas.
Fotografijos šventės parodas iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Klaipėdos miesto savivaldybės administracija.
Parašykite komentarą