Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2020-11-03 |
Paradoksalios juvelyrikos kūrėja Karina Kazlauskaitė yra savito braižo ir išskirtinės raiškos menininkė. Savo kūryboje ji naudoja miksuotas autentiškas technikas ir renkasi neįprastas medžiagas. Karina drąsiai eksperimentuoja kurdama neįprastus juvelyrikos kūrinius bei netradicinius objektus iš įvairiausių organinių, augalinių, visceralinių medžiagų ar ready mad‘o.
Realizuodama kūrinių idėjas ji ne visada žino, kokią medžiagą ar formą pasirinks – sprendimai atsiranda intuityviai arba juos padiktuoja kūrinio sumanymas.
Jos kūrybos laukas – universalus, ir kalbėti apie ją tik kaip apie juvelyrę būtų per siaura. Karinos Kazlauskaitės kūryba apima platų meninės raiškos spektrą, tai: objektai, instaliacijos, juvelyrika, fotografija, fotobjektai.
Šiuo metu Karinos Kazlauskaitės sukurtus juvelyrikos darbus galima pamatyti metalo menui ir juvelyrikai skirtoje tarptautinėjė parodoje „METALOfonas“, Vilniuje, Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje. Čia menininkė eksponuoja du objektus – vėrinius iš ciklo „Rožytės“.
Išsamesnę Karinos kolekcijos „Rožytės“ ekspoziciją šiuo metu galima pamatyti virtualioje Klaipėdos krašto dailės galerijoje (www.biblioteka.lt/galerija), Klaipėdos m. savivaldybės I. Kanto viešosios bibliotekos tinklapyje.
„Rožytės“ sukurtos iš interneto kabelio, metalo, kiaulės žarnų, stručio odos ir kitų nenuspėjamų medžiagų. Šokiruoja ar žadina smalsumą? Ir viena, ir kita. Aplankykite virtualią parodą ir įvertinkite patys.
Mane nustebino ir sužavėjo Karinos kūrybinė drąsa ir polėkis, todėl neatsispyriau pagundai ją pakalbinti.
Nežinau ar tai gerai, kad pradinė medžiaga nebeatpažįstama, bet dėkoju už komplimentą.
Šiuolaikinė juvelyrika jau praplėtė mums įprastą standartinį jos suvokimą, kad juvelyrika – tai papuošalai iš tradicinių medžiagų: aukso, sidabro, brangiųjų akmenų. Aš savo kūryboje naudoju įvairiausias medžiagas, kurias randu savo aplinkoje arba tas, kurias padovanoja draugai.
Neįprastos medžiagos ir technikos pasirinkimą dažnai inspiruoja koks nors pasakojimas – pavyzdžiui, keletą papuošalų sukūriau prisiminusi pasakojimą apie senovėje iš kiaulės pūslės gaminamus žaislus.
Gimiau ir augau Šilutėje. Visos mano vasaros prabėgo pas senelius – Pašyšių ir Stubrių kaime. Tai ypatingas kraštas, subrandinęs savotišką, kitokią mano pasaulėžiūrą. Gal todėl mano pasirinkta kūrybos forma yra komplikuota, joje daug intymių, gyvenimiškų mano pačios, mano močiučių,
mano tėvų istorijų.
Gyvūninės kilmės visceralinės medžiagas savo kūryboje naudoju seniai. Tai susiję su mano prisiminimais apie maisto ruošimą, su mano senelių kaimo buitimi ir tokio gyvenimo kultūra. Visi tie ritualai, kuriuose dalyvaudavo močiutė, tetos, o aš buvau akyla stebėtoja – yra vienas iš mano kūrybos inspiracijos šaltinių.
O kiaulės pūslė mano juvelyrikoje atsirado iš mano tėvų vaikystės prisiminimų ir pasakojimo apie kiaulės pūslės balionėlius. Tą archajiško vaikų žaislo – barškučio idėją išplėtojau savo kūryboje.
Iš kiaulės pūslių esu sukūrusi ne vieną juvelyrikos darbą: paauksuotą kiaulės pūslių karulį, pripildytą stiklo granulių, džiovintų žirnių arba saulėgrąžų sėklų. Jis man asocijavosi su gigantiškais kabančiais lašais.
Tarptautinei „Amber Room“ parodai, vykusiai Klaipėdoje 2019 metais, esu sukūrusi keletą kūrinių su gintarais ir kiaulės žarna.
Pagal tęstinį projektą „Gamta kaip žaislas“ iš auksuotos kiaulės pūslės atsirado pergamentinės segės – „Lėktuvėliai“. Jos pirmą kartą buvo eksponuotos Norvegijoje.
Esu sukūrusi kūrinių, kuriuose atsispindi mano patirtys ir išgyvenimai kitose šalyse. Man yra tekę gyventi Brazilijoje. Iš ten parsivežiau stručio kiaušinių ir įvairių medžių sėklų. Sujungusi tolimos kultūros gamtines medžiagas su mūsų archajine margučių marginimo technika, sukūriau bakalauro ir magistro darbus.
Man įdomūs įvairūs ritualai, archajiniai žaislai, žmonių prisiminimai, kasdieninės kultūros kismai, gimimo ir mirties virsmas. Kūrinių idėjas randu mane supančioje aplinkoje, o paskui jas realizuoju savo juvelyrikos kūriniuose.
Mano kūrybinis procesas vyksta labai intuityviai, be jokių išankstinių nuostatų ar ambicijų. Kurdama aš sąmoningai negalvoju apie vertintoją ar vartotoją. Nesureikšminu ir temos, specialiai jos neieškau. Kuriu tai, kas man tuo metu yra aktualu.
Apie paradoksus… Gali būti, kad mano paradoksai atstumia, nes kažkam nepatogu arba drovu… Mano papuošalai dažnai balansuoja ant kičo ribos, tačiau darau tai sąmoningai, savo kūryboje gvildendama įvairias nepatogias ir tabu temas, provokuodama mąstyti ir priimti kitokį grožį.
Nesistengiu sekti madingomis tendencijomis, bet atsitinka, kad „ant bangos“ pataikau nesąmoningai.
Vilniaus MO muziejaus parduotuvėje yra mano sidabriniai auskarai – duonos pakuočių užsegimų atliejos su įrėžtais H2O ir O2 simboliais, kuriuos sukūriau dar 2011 metais. Šiuo metu ekologijos ir gamtosaugos temos yra itin madingos, o aš tęstiniame projekte „Gamta kaip žaislas“ specialiai nesistengdama plėtoju ekologijos temą.
Papuošalų kolekcija „Rožytės“ iš tiesų yra ypatinga, o pati idėja ir forma labai paprasta – ji kilo iš populiariosios kultūros ir iš mano asmeninės patirtes. Sukūriau kelias juvelyrikos dirbinių variacijas: iš geležies ir iš interneto kabelio UTP 25P laidų, iš geležies, stručio odos ir kiaulės
žarnos.
Interneto kabelį gavau iš bičiulio – jam kabelis tiesiog buvo nebereikalingas. Atlupusi kabelį, apsidžiaugiau: atsivėrė spalvotų laidų margumynas. Lankstūs spalvoti laideliai prikėlė mano vaikystės prisiminimus: mes kieme sukdavome spalvotus žiedelius iš elektros laidų, kurių prisirinkdavome gretimose statybvietėse. Tuomet man buvo gal kokie septyneri – aštuoneri, o tokia „kiemo“ juvelyrika buvo mėgiamas mergaičių užsiėmimas.
Man ši kolekcija ypatinga tuo, kad joje vyresni žmonės atpažįsta savo vaikystės papuošalus, išgyvena jaukias prisiminimų akimirkas ir dalinasi savo vaikystės įspūdžiais.
Į Norvegiją išvažiavau praėjus metams po magistrantūros studijų. Išvykau užsidirbti pinigų, kad galėčiau įsirengti studiją, įsigyti reikiamus įrankius. Taip atsitiko, kad įstrigau ten net septyneriems metams.
Per tą laiką neblogai susipažinau su įdomia šios šalies kultūrą. Įstojau į Norvegijos meno ir amatų asociaciją ir surengiau keletą parodų. Patirtis buvo reikšminga, nes atsidūriau totaliai kitokioje kultūroje: kitos tradicijos, kita patirtis. Iš kitos pusės, įžvelgiau daug panašumo, kai kas man ten buvo nesvetima.
Gal dėl tų kultūrinių skirtumų mano kūryba pilna paradoksų.
Pati sau kėliau įvairiausius klausimus ir ieškojau atsakymų kūryboje. Mano manymu, menas yra pati puikiausia terpė abejoti, ieškoti, klysti, patirti regėjimus ir praregėjimus.
Lietuvoje šiuolaikinė juvelyrika, mano nuomone, reprezentuojama gana siaurai. Galerijos dažniau ieško menininkų, kuriančių teisingą, publikai suvokiamą ir pripažintą meninę juvelyriką. Ir aš tai suprantu. Lietuvoje dar nėra tokios galerijos, kurioje būtų pristatomi įvairių kategorijų juvelyrikos
menininkai. Norėtųsi, kad galerijose atsirastų vietos ne tik komercinę juvelyriką kuriantiems menininkams.
Mes, nekomerciniai juvelyrai, džiaugiamės, kad Vilniuje nuo rugsėjo 30 iki gruodžio 15–osios jau penktą kartą vyksta šiuolaikinio metalo meno bienalė „METALOfonas“ , kur savo darbus eksponuoja viso pasaulio juvelyrikos meno kūrėjai. Bienalė vyksta Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje, Lietuvos nacionaliniame muziejuje, Bokšto g. 20/18, jos kuratorė – Jurgita Ludavičienė.
Tokia paroda yra gera proga skleisti informaciją apie šią nišinę juvelyriką – meno sritį, kuri Lietuvoje dar nėra tinkamai vertinama. Pasaulyje ji jau yra išsikovojusi deramą vietą vaizduojamųjų menų tarpe.
Dabar kartu su draugu kuriamės kaimo sodyboje Šiaurės Lietuvoje. Man reikia būti arčiau gamtos. O Šilutėje, Hugo Šojaus dvare, vis dar turiu studiją, kurioje kartais ką nors kuriu.
APIE AUTORĘ
Karina Kazlauskaitė (g. 1980) studijavo metalo meną Vilniaus dailės akademijoje, baigė magistro studijas ir 2016 m. įstojo į Lietuvos dailininkų sąjungą.
Nuo 2008 metų iki 2015-ųjų gyveno ir kūrė Norvegijoje, priklausė Norvegijos profesionaliųjų menų ir amatų sąjungai, surengė keletą
personalinių parodų.
K. Kazlauskaitės darbai buvo rodomi ne tik Lietuvoje bet ir Norvegijoje, Latvijoje, Ispanijoje, Brazilijoje, Amerikoje.
Tu ypatingą, ir tavo kūriniai ypatingi, linkiu įkvėpimo naujiems kūriniams, su meile mama.