Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2020-08-18 |
Klaipėdos miesto savivaldybės I. Kanto viešosios bibliotekos Meno skyriaus galerijoje nuo rugpjūčio 18 d. galima aplankyti menininkės Tatjanos Simanaitienės personalinę akvarelės parodą „Atrastas laikas“. Parodoje eksponuojamos 2019 – 2020 metais sukurtos ir karantino laikotarpiu nulietos eksperimentinės akvarelės.
Tatjanos kūryba neapsiriboja tik akvarele – ji puikiai tapo aliejumi, įvairiomis technikomis margina tekstilę, savo meninėje raiškoje ieškodama vis naujų atlikimo technikų ir idėjų išraiškos galimybių. Ji yra aktyvi tarptautinių akvarelės plenerų dalyvė, Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos sekcijos akvarelės meistrų parodų organizatorė.
Ir šiuo metu ji paskendusi jungtinės akvarelininkų parodos organizavimo rūpesčiuose, tačiau pokalbiui apie naujausią savo parodą ir naują kūrybinį laikotarpį Tatjana laiko surado, už ką esu jai dėkinga.
„Daugelis dailininkų yra eksperimentatoriai. Aš irgi ne išimtis – esu smalsi ir vis kažko naujo ieškau”, – sako Tatjana Simanaitienė.
Kai žmonės daro ką nors netinkamo, veltui švaisto laiką, sakoma: „prarastas laikas“. Pavadinau parodą „Atrastas laikas“ todėl, kad karantino ir asmeninės izoliacijos metų supratau, kokią kryptį kūryboje turiu pasirinkti.
Ankščiau vis abejodavau, ar teisingai pasirinkau savo profesiją, ar einu savo keliu. Dabar, kai išsigrynino kryptis, kūrybai skirtas laikas įgavo kitą prasmę. Kūryba man teikia begalinį malonumą.
Daugelis dailininkų yra eksperimentatoriai. Aš irgi ne išimtis – esu smalsi ir vis kažko naujo ieškau. Parodoje greta tradicinės eksponuoju ir savo eksperimentinę akvarelę. Taip ją vadinu todėl, kad šį kartą liedama akvarelę naudojau augalinius dažiklius. Paveikdama juos įvairių metalų druskomis arba actu išgaudavau subtiliausius atspalvius. Ši technologija naudojama natūraliame tekstilės dažyme.
Mūsų protėviai natūralius dažus įvairiuose amatuose naudojo nuo neatmenamų laikų. Lietuvoje jau III-IV amžiuje tekstilė buvo dažoma labai patvariais augaliniais dažais.
Mūsų krašte auga apie 80 rūšių dažančių augalų. Man labai įdomu jų ieškoti, eksperimentuoti.
Negaliu sakyti, kad niekada nesu išbandžiusi natūralių dažiklių – prieš dvidešimt metų liejau akvareles tiesiog augalų sultimis, bet tuomet mano bandymai buvo labai nedrąsūs, jaučiau, kad trūksta ir žinių, ir patirties. Dabar, kai išmokau natūraliai išgautais dažais dažyti tekstilę, galiu drąsiau eksperimentuoti ir liedama akvarelę.
Iš esmės didelio skirtumo nėra – popierius, ant kurio lieju, yra šimtaprocentinė medvilnė. Tikiu, kad ne man vienai ateina mintys eksperimentuoti su natūraliais pigmentais.
Eiti tuo keliu, matyt, pastūmėjo gyvenimiškos patirtys. Jaunystėje esu dirbusi dailininke „Baltijos“ laivų statykloje: nitro (nitroceliulioziniais) dažais piešiau plakatus – taip reikėjo, toks buvo laikas. Patyriau žalingą dažų poveikį – niekas tada neaiškino, kokie toksiški ir žalingi organizmui gali būti dažai… Pasijutusi blogai, pradėjau ieškoti alternatyvos ir domėtis ekologiškumu – natūraliais eteriniais kvapais, natūraliais dažais ir tekstile. Man ekologija – ne mada, o viena iš svarbių išgyvenimo sąlygų.
Nesakau, kad neįtiko. Aš ir toliau naudosiu pirktinę akvarelę, tik atidžiau žvelgdama į dažų kokybę. Akvareliniai dažai yra ekologiškiausi, nes skiedžiami ne agresyviais cheminiais skiedikliais, o vandeniu. Beveik visi priedai ir konservantai akvarelėje irgi yra natūralus.
Kol kas nemoku pasigaminti tokios kokybės augalinių dažų, kuriais galėčiau lieti neprasčiau nei pirktiniais. Eksperimentuoju ir ieškau toliau. Gal viso savo gyvenimo eksperimento rezultato šiame gyvenime ir nepamatysiu, bet pati kelionė pažinimo link man yra įdomi.
Savo kūryboje niekada neskyriau ypatingo dėmesio portreto žanrui. Portretistui reikia turėti psichologo savybių. Maža išgauti panašumą, geri portretai vertinami už portretuojamo žmogaus sielos, charakterio bruožų atskleidimą. Kitaip sakant, nutapytą portretą reikia sudvasinti – būtent apie tai Oskaras Waildas rašo romane „Doriano Grėjaus portretas“.
Kai kolegos pagiria už vykusiai nulietą portretą, pajuokauju, kad pati nežinau, kaip tai gavosi. Nes tikrai nežinau, kas portretui įpučia gyvybės. Kol negaliu įminti šios mįslės, portretus tapysiu retai.
Nors labai patinka Art Nouveau (Jugendo) stilius ir po jo sekantis Art Deco, bet aš žaviuosi jais su distancija. Mes gyvename kitame laikmetyje, kitoje epochoje, atgal nebesugrįši. Dabartinis laikas diktuoja savo stilių, kuris, be abejonės, įsiaudžia ir mano kūryboje.
Požiūris į akvarelę jau keičiasi. Anksčiau dėl popieriaus neilgaamžiškumo meno kūriniai ant popieriaus buvo mažiau vertinami. Dabar, kai bet kokį kūrinį galima išsaugoti skaitmeniniame formate, fizinis kūrinio egzistavimas ne toks jau ir aktualus. Prie akvarelės populiarinimo labai prisidėjo ir informacijos sklaida. Vis dažniau visame pasaulyje rengiami įvairūs akvarelės festivaliai, bienalės, parodos, į kurias ir mes, Lietuvos akvarelininkai, esame kviečiami.
Sveikinu Tania. Labai džiaugiuosi tavo rimtais tyrinėjimais natūralių dažiklių srityje
Nuostabus žmogus, nepakartojama kūryba
Stiprybės, kantrybės ir supratingų žiūrovų!
Įdomus pokalbis apie akvarelės meną. Tatjana rado viliojančią kūrybos temą – natūralių dažų tyrimą ir sklaidą: tiek popieriuje, tiek populiarinant eksperimentines galimybes akvarelės gerbėjų tarpe.
Ačiū. Džiugu dalintis su žmonemis savo patirtimi