Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2020-03-14 |
Jei vaikščiodami tamsoje sutiksite būrį su prožektoriais lakstančių žmonių – neskubėkite išsigąsti. Tikėtina, jog nieko blogo nenutiko, o tiesiog vyksta „Encounter“ orientacinės varžybos, organizuojamos Tomo Žemgulio.
Apie tai girdite pirmą kartą? Susipažinkite su žaidimu, kuris, pasak Tomo, netgi gali sukelti priklausomybę.
„Vasarą norėčiau padaryti visos nakties žaidimą, kuris nuvestų prie kokio nors vandens telkinio, kur būtų galima praleisti naktį su palapinėmis, prie laužo”, – sako Tomas Žemgulis.
Tai orientacinis žaidimas, kuriam reikia ne tik mokėti vairuoti automobilį, bet ir pasukti galvą sprendžiant užduotis. Jeigu trumpai, tai scenarijus toks: visi žaidėjai gauna pirmą uždavinį, jį išsprendę gauna koordinates, kur turi vykti toliau. Nuvykę ten ieško paslėptų kodų. Suradę kodus, gauna kitą užduotį, o įveikę ją gauna tolimesnes koordinates ir taip iki žaidimo pabaigos. Kiekviename žaidime galvosūkiai yra skirtingi ir nesikartoja. Žaidimo vietos taip pat visada įvairios – nuo kodų ieškojimo parkuose ant apšvietimo stulpų iki tiltų atitvarų ir taip toliau.
Dalyvauti žaidime gali 2-5 žaidėjų komandos, o viskas, ko joms reikia – automobilis, prožektorius kiekvienam komandos nariui, išmanusis telefonas su internetu (pranašumas, jei turės kiekvienas žaidžiantis), atšvaitai bei paprastai languotas lapas popieriaus su rašymo priemone (kai kurioms užduotims spręsti).
Starto vieta visada paskelbiama žaidimo dieną, o pats žaidimas trunka 2-3 valandas.
„Encounter“ orientacinės varžybos prasidėjo labai seniai. Tai baltarusių sugalvota sistema, kuria jau 10 metų remiamasi ir organizuojant žaidimus Lietuvoje.
Klaipėdoje pirmąjį nuotykių žaidimą buvo pabandyta organizuoti prieš 2 metus. Tada į orientacines varžybas susirinko tik dvi komandos, todėl po to ilgą laiką vėl organizuoti niekas nebandė. Po dviejų metų pertraukos dar kartą pabandyti nusprendė mano draugas Mindaugas Juozapaitis. Prieš tai jis dalyvaudavo tuose tikruosiuose ekstremaliuose „Encounter“ žaidimuose Vilniuje, kurie, pavyzdžiui, prasidėdavo sostinėje vakare, o baigdavosi rytą pajūryje.
Tikrieji „Encounter nuotykiai“ vyksta apleistose gamyklose ar kitose apleistose vietose su specialiomis užduotimis. Nuotykiai, kurie vyksta Klaipėdoje – supaprastinta, „sulietuvinta“ žaidimo versija, skirta pramogai, o ne ekstremaliems potyriams.
Sudalyvavau pirmuose dviejuose jo žaidimuose kaip dalyvis. Po jų parašiau draugui, kad noriu ir pats pabandyti suorganizuoti. Tada susikūriau puslapį „slaptų kodų lenktynės“ ir vienas pats padariau pirmą žaidimą – ir logines užduotis, ir kodų paieškas. Po žaidynių draugas pasiūlė dirbti kartu. Dabar jis dirba prie galvosūkių, o aš rūpinuosi vietų paieškomis ir kodų slėpynėmis.
Juose parenkamos labiau apleistos vietos. Būna, kad jų metu įlendi į požeminius tunelius Vilniuje vienoje pusėje, o išlendi visai kitur. Pavyzdžiui, būna, jog bėgi per kokią nors apleistą gamyklą ir iš trečio aukšto įlūžti į pirmą. Kodų viename objekte ten būna ne 10, kaip žaidimuose Klaipėdoje, o kokie 200.
Šiauliuose vieną kartą vyko tikrasis „Encounter“ žaidimas tokioje apleistoje profesinėje mokykloje. Dalyvavę pasakojo, kad joje buvo daug nuo mokymų likusių dalykų, tai dalyviams teko susidurti ir su kiaulės galva užkonservuota stiklainyje.
Loginės užduotys yra kuriamos tiesiog iš gyvenimo. Jas daro mano draugas – jis tokias žaidynes organizuoja visoje Lietuvoje, nes jam tai pagrindinė veikla. Man, galima sakyti, tai tik papildomas hobis. Pats dirbu vairavimo instruktoriumi.
Logines užduotis jis kuria kad ir naktimis vedžiodamas šunį. Jam tiesiog šauna į galvą kažkokia mintis ir ją pasižymi. Gavęs iš jo logines užduotis, visas išsprendžiu kaip žaidėjas ir žiūriu, ar yra klaidų, galbūt, reikėtų kurią nors palengvinti. Ten, kur žaidimai rengiami pirmus kartus, stengiamės padaryti lengvesnes užduotis, kur dalyvauja labiau patyrę žaidėjai, užduotis kaip tik pasunkiname. Vietas kodų paieškai surandame tiesiog važinėdami po miestą.
Kai organizuojame žaidimus kituose miestuose, vietų ieškome dažniausiai tą pačią dieną. Žaidimo pradžiai surandi kokį nors tašką, pavyzdžiui, didesnę automobilių stovėjimo aikštelę ir žiūri, kur iš tos vietos žaidėjai galėtų važiuoti ir kiek laiko užtruks. Važiuoti nuo vieno taško iki kito ilgai neįdomu, per trumpai – irgi. Stengiesi padaryti tokius atstumus, kad važiuojant iki reikiamo objekto būtų ir šiek tiek laiko pabendrauti tarpusavyje.
Vietos, kuriose žmonės ieško kodų, būna labai įvairios: stadionai, parkai, tiltai, geležinkelio viadukai, kartais ir apleistos vietos, kad būtų įdomiau.
Šiuo metu kartu su Mindaugu organizuoju žaidimus Klaipėdoje bei Šilutėje, ką tik pabandėme daryti Mažeikiuose ir Tauragėje.
Per beveik pusmetį, kol organizuoju žaidimus, man įsimintiniausia vieta buvo apleista mokykla Kalotėje. Įspūdingas vaizdas atsivėrė ir nuo tilto virš geležinkelio, esančio netoli Statybininkų prospekto.
Esu atradęs vieną vietą, tačiau joje nuotykinių žaidimų nedarysiu, kadangi gana pavojinga. Ten galėtų vykti nebent tikrieji „Encounter“ žaidimai. Ta vieta – tai nebaigtas statyti baseinas netoli Klaipėdos. Važiuojat žvyrkeliu iš Karklės į tą apleistą senąją mokyklą Kalotėje, kairėje pusėje galima pastebėti tarsi keturis apleistus angarus. Privažiavus atsiveria didžiuliai neaptverti plotai. Nėra jokių ženklų, kad ten nebūtų galima eiti. Ant tų pastatų labai daug grafičių. Atrodo tikrai įspūdingai.
Labai daug gražių vietų atradau ir Šilutėje. Pavyzdžiui, geležinkelio tiltą per Šyšos upę.
Klaipėdą labai sunku „išjudinti”, nors uostamiesčio gyventojai dažnai sako, kad čia mažai veiklos. Susidomėjimas čia būna pasyvesnis negu mažesniuose miestuose. Ten žmonės labiau linkę dalintis rekomendacijomis. Pavyzdžiui, Mažeikiuose pirmosiose žaidynėse dalyvavo 17 komandų, o antrosiose net 23.
Jokių amžiaus ribų nėra! Žinoma, orientuojamės į dalyvius nuo 18 metų, visgi, važinėjamės automobiliais. Bendrai mūsų auditorijos amžiaus vidurkis, turbūt, nuo 20 iki 35 metų, nors kai organizavau savo pirmąjį žaidimą, vienos komandos amžiaus vidurkis buvo koks 50 metų ir jie užėmė labai aukštą vietą.
Klaipėdos žaidimuose maždaug apie 40 kilometrų. Ateityje planuojame žaidimus kelti labiau už Klaipėdos miesto ribų, todėl kilometražas turėtų padidėti. Žmonėms jau nebesinori „maltis“ tarp pastatų.
Kol kas nepastebėjome, kad koją kištų specialiai, tačiau konkurencija didelė. Iš asmeninės patirties žinau, kad dalyvauja dvi bendradarbių komandos. Jie vos tik atvažiavę į susitikimo vietą pasiteirauja, ar kiti jau atvažiavo. Jiems dar linksmiau tarpusavyje konkuruoti. Viename žaidime, stebėdamas jų rezultatus, pradėjau galvoti, ar tik vieni kitiems nepasakinėja kodų, nes varžėsi „koja kojon“. Nuvažiavau pažiūrėti, kaip jie elgiasi, ir supratau, kad vieni kitiems tikrai nepasakinėja, o atvirkščiai – netgi stengiasi kodų vietas nuslėpti.
Atidžiai stebime komandų sąžiningumą. Būtų nelogiška, jei visos komandos įveiktų užduotį per 5 minutes, o viena per minutę. Vadinasi, kažkas būtų ne taip. Tokius dalykus turime galimybę stebėti žaidimo eigoje, tą ir darome. Žiūrime, kas ir kada suveda atsakymus.
Ne. Bet yra buvę taip, kad viena komanda sekiojo kitai iš paskos pati dar nespėjusi išspręsti loginės užduoties ir sužinoti būsimos vietos koordinačių. Esame ne kartą paminėję, kad už tokį ir panašų elgesį galime skirti baudas. Kiekvienai komandai už jų poelgius galime tiek pridėti, tiek ir atimti laiko papildomai. Kol kas apsiėjome tik su įspėjimais.
Du kartus žmonės buvo minimaliai susižeidę. Ant geležinkelio tilto žmogus bėgo, nors ten bėgti visai nereikėjo, ir virto užkliuvęs, koja kliudydamas metalą. Kitas incidentas įvyko apleistoje mokykloje, kur buvome aiškiai parašę, kad į rūsį leistis ieškoti kodų nereikia. Viena mergina nusileido tiesai į rūsį ir nukrito, susitrenkė koją. Laimei, nieko rimto nenutiko.
Stengiamės, kad vietos nebūtų pavojingos. Pavyzdžiui, tame apleistame baseine, kurį minėjau, traumos vaikštant tamsoje būtų garantuotos.
Gargžduose policija buvo privažiavusi paklausti, ką čia žmonės veikia lakstydami su prožektoriais po parką (juokiasi). Mano draugui, kuris orientacines varžybas organizuoja seniau nei aš, daug kartų yra tekę susidurti su policijos klausimu „Ką čia darot?“. Tačiau kiekvieną kartą policininkams pasakius, jog vyksta orientacinės varžybos, niekam nėra užkliuvę.
Kartais vietose, ant kurių nėra ženklo „saugoma teritorija“, ima ir atvažiuoja apsauga pranešdama, kad teritorija visgi saugoma.
Organizuodami žaidynes parenkame vietas, kuriose nekliudytume viešajai tvarkai, jų neterštume užrašais. Esu važiavęs ir kodus nuvalęs ten, kur gali kristi į akis ir atrodo negražiai. Kodų nerašau vietose, kuriose jie galėtų sugadinti vaizdą.
Viskas dėl pramogos ir orientacinių varžybų populiarinimo. Man tai hobis. Būna labai malonu, kai žmonės sako, jog jiems patiko ir buvo smagu. Paskutiniame Klaipėdos žaidime, skirtame Vasario 16-ajai, buvo tik 5 komandos, tačiau kai visos tos komandos atvažiavo Lietuvos vėliavomis puoštais automobiliais, supratau, kad nenustosiu organizuoti varžybų.
Manau taip, nes man tai sukėlė (šypsosi). Į jį įtraukiu ir kitus.
Vasarą norėčiau padaryti visos nakties žaidimą, kuris nuvestų prie kokio nors vandens telkinio, kur būtų galima praleisti naktį su palapinėmis, prie laužo.
Jau paskelbėme komandų registraciją. Žaidimas vyks kovo 21-ąją.
Paskelbėte registraciją, kur?
Visa informacija skelbiama Facebook paskyroje: orientacinės Klaipėdoje 🙂
Tačiau reaguodimi į susidariusę situaciją artimiausius žaidimus atšauksime. Nuotykių ieškoti grįšime iš kart kai tik bus saugu 🙂