Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2020-01-27 |
[vc_row][vc_column][vc_column_text]Antuano de Sent Egziuperi „Mažajame prince“ rašoma, kad „suaugusieji niekad patys nieko nesupranta ir tai varginantis dalykas vaikams amžiais jiems viską aiškinti“. Vaikystė, kuri ilgus amžius buvo siejama su paikyste, silpnumu ir nereikšmingumu, šiais laikais pradėta vertinti kaip bene svarbiausias žmogaus gyvenimo etapas, kuriame saugojamas tikrosios išminties lobynas. Šį suvokimą atspindi ir nuo sausio 24 d. iki vasario 23 d. KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2) eksponuojama Tomos Šlimaitės kūrybos paroda „Nežemiški vaikai“.
Rosanos Lukauskaitės nuotr.
Parodoje eksponuojami du koliažų ciklai – „Vaikai iš Marso ar…“ ir „Šimtmečio vaikai“, sukurti 2015–2019 m. laikotarpiu. Abu ciklus vienija pagrindiniai vaikų, vaikystės ir praeities leitmotyvai.
Iškart įžengus į parodinę erdvę žiūrovą pasitinka „jundančios fotografijos“ – parodą papildantis Algimanto Šližausko dokumentinis filmas, kuriame trumpi pagrindinių veikėjų – jo dukros ir sūnaus – nekalti kasdieniai vaikystės epizodai sujungiami į vientisą seriją. Šie 1964–1966 metų vaikystės epizodai nufilmuoti tarybiniais laikais, bet dėl savo tyro paprastumo atrodo universalūs, nepririšti prie konkretaus laiko, o ant sienos užrašytas Alfonso Maldonio eilėraštis „Kaip žaidžia vaikai“ (1964) nuteikia maloniam ilgesio jausmui.
Žinome, kad mūsų prisiminimai gali būti netikslūs – pamirštame, iškraipome, praleidžiame ir pridedame, suliejame. Mes taip pat žinome, kad kai kurie asmeniniai prisiminimai per ilgą laiką labiau išryškėja, o kiti visai nublanksta. Kaip galime atsižvelgti į šį neatitikimą? Jei galvojame apie save nuosekliai laikui bėgant (kaip tai daro daugelis žmonių) prisimename savo buvusį „aš“ panašesnį į dabartinį „aš“. Esame šališki savo pačių atminties atžvilgiu, o fotografija padeda išlaikyti atminimo ženklus gyvus.
Menininkė Toma Šlimaitė spalvingų koliažų cikle „Šimtmečio vaikai“ (2018–2019) pasitelkia 1958–1988 m. laikotarpio asmeninio ir artimųjų albumų nuotraukas, kuriose gausu tuometinės sovietinės buities artefaktų, į kuriuos dėl saugesnės laiko distancijos galime pradėti žiūrėti kaip nostalgiškus praeities daiktus. Nupūtę istorijos ir politikos talką, galime sau leisti turėti sentimentalų vintažo atgimimą.
Serijoje „Vaikai iš Marso ar…“ (2015–2017) dailininkė vaikus regi kaip nepaprastas būtybes, galbūt ateivius iš kitos planetos, savo nepaprastumą ir nuoširdumą maskuojančius vadinamuoju „vaikišku” naivumu.
Tai tarsi išauga iš tendencijos, prasidėjusios septyniasdešimtųjų ir aštuoniasdešimtųjų kine bei literatūroje, kai galėjo atrodyti, kad tiesos monopolis priklausė tik paaugliams ir vaikams. Tai bylojo apie poslinkį visuomenėje. Tokių filmų kaip „Ateivis“ (1982), knygų kaip Selindžerio „Rugiuose prie bedugnės“, „9 apsakymai“ dėmesio centre buvo būtent vaikas ir jo pasaulio suvokimas, artimas dzeno mąstymui, kuris XX a. viduryje buvo tarsi priešnuodis pernelyg suvešėjusiam racionalizmui, pragmatizmui ir materializmui. Bet tai nebuvo skirta vaikiškajai publikai – tokie kūriniai turėjo pažadinti suaugusiųjų „vidinį vaiką“.
Populiariojoje psichologijoje ir psichoanalizėje dar K. G. Jungo iškelta vidinio vaiko samprata reiškia asmens vaikiškąjį aspektą, apimantį tai, ko žmogus išmoko prieš subręsdamas. Vidinis vaikas dažnai įsivaizduojamas kaip mūsų tikrasis „aš“, dar nesugadintas visuomenės. Jo siekimas – kontakto su mūsų esybės vidiniais klodais paieškos. Vaikai, dar neseniai atvykę į žemę, ką tik peržengę slekstį tarp būties ir nebūties, atrodo kaip tie, kurie mums gali papasakoti, kas slypi už jos ribų.
Aplankius parodą apima švelnus pavydas praeities kartoms, kurios nors ir būdavo fotografuojamos tik kelis kartus per metus, vis dėlto išsaugojo nemažą fotografinį palikimą – atrodo, šiandien fiksuodami kiekvieną savo akimirką mes kartu ir nebesaugojame, nebespausdiname fotografijų, kurios įkalintos skaitmeniniame formate, dažnai netyčia prarandamos. Tačiau fiksuoti visai nebūtina vien objektyvais, kartais užtenka tiesiog gerai įsižiūrėti, suprasti, atjausti ir mokytis iš vaikų.
Rosanos Lukauskaitės nuotr.
[/vc_column_text][/vc_column][/vc_row][vc_row][vc_column][vc_gallery interval=”3″ images=”120930,120931,120932,120933,120934,120935,120936,120937,120938,120939,120940,120941,120942″ img_size=”large”][/vc_column][/vc_row]
Parašykite komentarą