Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2019-11-26 |
„Kaip nevienareikšmiai vertinu tuos griovimus. Kartais praeidamas pro dabar jau Senamiesty nugriautus pastatus pagalvodavau, kaži kokia jų išliekamoji vertė? Eiliniai namukai, be puošybos elementų, neišraiškingos architektūros, bet saugomas kaip vertingas, istorijos iššūkius atlaikęs pastatas. Jų rekonstrukcija baisiai brangi. Ir nežinau, gal jau geriau nugriovus atstatyti autentiškus. Po karo dauguma Vokietijos senamiesčių taip atstatyti buvo, vaikštai jų gatvelėmis ir sunku suvokti, jog tai naujai atstatyti. Neskubėkim smerkti. O geriau pagalvokim, kaip galėtume prisidėti savininkams rekonstruoti, jei norim statinius autentiškus išlaikyti”, – po „Atviroje Klaipėdoje” publikuoto straipsnio apie Klaipėdos apygardos teisme vykusį parengiamąjį posėdį civilinėje byloje pagal Generalinės prokuratūros ieškinį komentarą parašė Joriu pasivadinęs skaitytojas.
Jam galima būtų 100 proc. pritarti, jei ne keli „bet”.
Pirma, norėtųsi sužinoti, kiek senų pastatų Klaipėdoje buvo atstatyta pagal autentiškus senų pastatų pavyzdžius? Šių eilučių autorė mena, deja, vos vieną – buvusį „Lūjos” restoraną Herkaus Manto g.
Taip pastatas Donelaičio 12 atrodė 2006 m. Skaitytojo nuotr.
O taip jis atrodo šiandien. Martyno Vainoriaus nuotr.
Antra, liūdna konstatuoti, tačiau lietuvių mentalitetas, deja, labai ir labai skiriasi nuo vokiečių, prancūzų ar net mūsų artimų kaimynų lenkų. Žinia, jie po karo atstatė visą sugriautą Varšuvos senamiestį, kai tuo metu lietuviai vos – vos nenušlavė ir to, kas dar buvo likę iš senojo Mėmelio.
Apie tai, kad būtų buvę siekių atstatyti prie Biržos tilto buvusius gražiuosius pastatus ar senąsias miesto bažnyčias – niekam net minties nekilo.
Žinoma, dabar lengva pasiteisinti tuo, jog to nebūtų leidę SSSR vadai ir vadukai, tačiau ar kas nors bent bandė? Ir kam trukdė iki praėjusio amžiaus 9-ojo dešimtmečio Klaipėdos miesto centre išlikusi seniausia šalyje XVIII a. gaisrinė, kurią be skrupulų nugriovė daug miestui nusipelnęs architektas kartu su ne mažiau nusipelniusiu, iki šiol liaupsinamu tuometiniu miesto vadovu? Mat būtinai toje, o ne kitoje vietoje anuomet prireikė centrinio Klaipėdos viešbučio…
Bet kalba ne apie tai.
Kalba apie naujųjų dabartinių kai kurių lietuvių verslininkų, politikų, o ir eilinių žmogelių mentalitetą, kurį ne tik sovietmečiu, bet ir Nepriklausomybės pradžioje formavo (bei, deja, tebeformuoja iki šiol) panašūs valdžiažmogių ir valdininkų pavyzdžiai.
Kai Klaipėdos senamiestyje vienas po kito iki šiol griūna likę negausūs senieji paveldo pastatai, o kaltų dėl to nerandama, norisi paklausti tik vieno: ką veikia valdiškų, iš biudžeto išlaikomų atsakingų įstaigų ir įstaigėlių atstovai, nematantys to, ką mato eiliniai miesto žmonės?
Ir kodėl Lietuvoje įsivyravo ydinga praktika, jog už daugelio institucijų (paveldo, aplinkosaugos, visuomenės sveikatos centro ir kt.) neveiklumą tampa atsakinga vienintelė institucija – prokuratūra?
Klaipėdoje smirda – tesiaiškina kaltuosius prokuratūra. Klaipėdoje užterštas dirvožemis – ištirs prokuratūra. Ir t.t.
Neištirs. Nes prokuratūra, skirtingai nei minėtosios bei panašios biurokratinės kontorėlės, neturi realių svertų minėtoms problemoms spręsti (o ir jos funkcijos yra kitos), tad ji geriausiu atveju tik gali konstatuoti viešo intereso pažeidimo faktus, kuriuos šalinti turės vis tos pačios biurokratinės struktūros.
Tad kol šalyje išbujojusi biurokratinė valdininkų armija stumdo kaltę vieni nuo kitų, gudresni jų atstovai tuo metu sumaniai naudojasi įstatymų ar kolegų neveiklumo spragomis, apsirūpindami patys ir aprūpindami savo artimuosius naujais brangiais būstais miestų centruose. O kad dėl to gali tekti vieną kitą trobą šį šoną patraukti – argi tai didelė bėda?
Juoba kad ir Karaliaus Saulės dar XVII a. išsakytos sparnuotos frazės, mūsų šalelėje tapusios populiaria patarle „po manęs – nors ir tvanas”, niekas iki šiol neatšaukė…
Kuom mes skiriamės nuo vokiečių ar lenkų? O gi tuo, kad jie atstatė miestus, kuriuos patys buvo pastatę. Tuo tarpu mes Klaipėdą gavome bet nežinome ką su ja daryti. Nes ne mūsų proseneliai degė raudonas plytas, ir nekovojo už šio miesto mūrus. Todėl ir nemokame myleti šio miesto. Vargšė našlaitė Klaipėda
Labai taiklūs pastebėjimai.
Mielieji kurmiai, paskaičiuokime. Rekonstravus pagal paveldosaugos reikalavimus tokius pastatus, įrengus juose butus, kvadrato kaina būtų 3-4 tūkst. už kvadratą. Manot, Klaipėdoj už tokią sumą kas pirks? Tikrai ne. Vilniuje tokioj vietoj už tiek eilės stovėtų, čia, manau, nesulauksim. Taigi, atsakymas kodėl Senamiestyje griūvantys pastatai toliau griūva, visi kiti daugmaž apgailėtini. Bet turime tokį miestą, kokio verti esame. Mums juk ir Grubliauskas- meras nepamainomas. Tikras šeimininkas eitų su savininkais kalbėtųsi, kaip miestas padėti gali, senoji miesto dalis būtų didelis galvosopis. Spėkim, su Grubliausku taip yra? Tai va. Susimokės tie sumažintą baudą ir tai bus signalas visiems nieku gyvu nekišti pinigų į Senamiestį.
kad visi griūvantys paveldo pastatai turi konkrečius savininkus, kurie su KPD yra pasirašę sutartis dėl pastatų priežiūros, todėl dėl griūvančių paveldo pastatų valdininkus kaltinti galima tik dėl to, kad už nepriežiūrą numtė per mažas baudas arba laiku neatėmė. Jei žmogaus mentalitetas toks, kad jam tas pats – ar pastatas autentiškas, ar atstatytas naujai – tai nereikia ir pirkti tokio pastato. Tai yra brangus malonumas ir tam tikrai neužtenka tik turėti daug pinigų.
Skelbkit greičiau tų griovėjų pavardes, mieli „Atviros Klaipėdos” drąsuoliai. Baikit tuščiai postringauti
Viskas yra paskelbta, skaitykit kitus str. Nuomonės turi kiek kitokį tikslą, nei informaciniai str.
Pritariu. Norisi išlaikyti autentiškus statinius, bet jų rekonstrukcija kone keliskart brangesnė, nei naujadaras. Žinant Jo Prakilnybės Pinigo nedidelio noro užsukti į Klaipėdą, galvokim, kaip prisidėti savininkams išlaikyti pastatus autentiškus. O tu įstaigų įstaigėlių pozicija- jūs nelieskit mūsų, mes nematysim jūsų. Ir dar, Palmira. Senoji gaisrinė griuvo, galvoju, kartu su muzikos mokykla, t.y. 1981 metais.
Tikra tiesa, pataisiau – apsiskaičiavau, ačiū 🙂