Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2019-11-03 |
„Atvira Klaipėda“ padedant Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos valdomam unikaliam AdM archyvui toliau keliauja laiku rodydama, kaip per pastarąjį šimtmetį pasikeitė mūsų miestas.
Šį kartą susipažinsime su Laukininkų (Friedricho Wilhelmo), vėliau Pergalės (dabar – Tiltų gatvėje) stovėjusia Reformatų bažnyčia, kurios itališko stiliaus bokštas praturtindavo šios gatvės perspektyvą.
Reformatų bažnyčia (dešinėje) tuometiniame Friedricho priemiestyje pirmąsyk iškilo XVIII amžiuje. Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.
Anot Johano Zembrickio, pirmieji reformatų pėdsakai Klaipėdoje atsirado švedų okupacijos metu (1629–1635 m.), dar prieš tai čia buvo apsigyvenę pavieniai škotų pirkliai reformatai.
1667 m. bendruomenė gavo krašto valdžios privilegiją pirkti privatų namą ir jame įsirengti maldos namus, pasikviesti kunigą. Bet jis ilgai netrukus, per 1678 m. gaisrą, sudegė.
Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.
Kurį laiką reformatai glaudėsi pilies (garnizono) bažnyčioje, kol 1681 m. liepos 12 d. priešais lietuvių bažnyčios sklypą buvo padėtas kertinis akmuo. Bažnyčios statybomis, kurios baigėsi 1683 m., rūpinosi kunigas Paulius Andreas Jurskis, kilęs iš Didžiosios Lietuvos, o prieš atvykimą į Klaipėdą dirbęs Karaliaučiaus reformatų mokykloje mokytoju. Anot J. Zembritckio, reformatų bažnyčia buvo pirmieji maldos namai, pastatyti po minėtojo gaisro. Jie buvo „papuošti mažu bokšteliu”.
Reformatų bažnyčios bokštas puikiai matėsi ir nuo Jono kalnelio pusės. Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.
Pasak Jono Tatorio, 1725 m. netoli bažnyčios (bastiono vidinėje dalyje, prie Grįžgatvio gatvės) reformatai įsteigė savo kapines. 1730 m. minimas bažnyčios remontas.
Per Septynerių metų karą (1756–1763 metais) rusų artilerijos sviediniai bažnyčią apgriovė. 1767 m. naujos bažnyčios ir klebonijos statybai paremti buvo leista visuotinė bažnyčių ir namų rinkliava visuose Prūsijos kraštuose, išskyrus Vestfaliją, taip pat rinkliava užsienyje.
„Į visus Klaipėdon atplaukiančių laivų kapitonus mokesčių įstaigoje buvo kreipiamasi „atviru prašymu” šiek tiek duoti bažnyčios statybai. Pirklys Johannas Simpsonas jaunesnysis padovanojo 1359 florinų vekselį išieškoti kartu su ketverių metų sumokėtinais procentais. Karalius Friedrichas Didysis statybai padovanojo 2553 talerius”, – rašė J. Zembritskis.
Senosios bažnyčios būklė vis blogėjo, kol galiausiai, anot J. Zembrickio, 1775 m., ketvirtą sekmadienį po Velykų, ją teko uždaryti. Tada reformatai meldėsi miesto bažnyčioje.
Išliko tik dalis Bažnyčių gatvės, šalia kurios stovėjo ir Reformatų, ir Jokūbo maldos namai. Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Renaldo Kulikausko nuotr.
Senosios vietoje ir nupirktame šalia jos buvusiame sklype reformatai ėmė statyti naują bažnyčią, tačiau statybos vyko gana komplikuotai. 1775 m. lapkričio 13 d. buvo padėtas kertinis akmuo. Po dvejų metų buvo pastatytos sienos ir stogas, bet pradėjo trūkti pinigų tolesniems statybos darbams.
„Buvo pasiūlyta nuo įplaukiančių laivų imant kiek didesnį mokestį, surinkti fondą, tačiau pasipriešinus anglų konsulams Byresui, o vėliau Jamesui Doumui bei anglų pasiuntiniui Berlyne, kurie atvirai baiminosi, kad tai pakenks Didžiosios Britanijos prekybai, tai nebuvo padaryta, taigi bažnyčios statyba visiškai sustojo. Tik 1794 m. atsirado galimybė tęsti bažnyčios statybos darbus. Bažnyčios statyba kainavo apie 100 000 florinų, tuo tarpu jau 1770 m. baigta klebonija kainavo apie 40 000 florinų”, – rašė J. Zembrickis
Naujoji bažnyčia buvo dengta mansardiniu stogu, būdingu Klaipėdos barokui, jos išorinės sienos buvo netinkuotos. 1835 m. bažnyčioje pastatyti Šervaičio (Scherweit) firmos iš Karaliaučiaus vargonai.
Ši bažnyčia, kaip ir priešais buvusi Jokūbo bei netoli stovėjusi miesto (šv. Jono pirmtakė), sudegė per didįjį gaisrą, 1854 m. spalio 4-osios vakare kilusį pirklio W. Muttray fachverkiniame sandėlyje (dabartinė Klaipėdos jūrų krovinių kompanijos teritorija), kuriame buvo laikomos kanapės ir lajus.
Anot J. Zembrickio, ilgiausiai užtruko būtent reformatų bažnyčios atstatymas. Tik 1859 m. pradžioje iždas davė tam pagal sąmatą reikalingą 30 000 talerių sumą ir statyba prasidėjo.
Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.
Pasak J. Tatorio, bažnyčia buvo atstatyta pagal žymiojo Prūsijos architekto Frydricho Augusto Stülerio (1800-1865) projektą. Statyboms buvo panaudota dalis senojo mūro.
„Autorius pastatui suteikė itališkojo romaninio stiliaus bruožų, kurie iš dalies priminė Veronos, Modenos bažnyčias. Bažnyčios fasadą puošė neoromanikai būdingas arkatūrinis karnizas bei romanikoje ir gotikoje populiarus apvalus langas frontone – vadinamoji rožė. Šalia pagrindinio bažnyčios tūrio stovėjo bokštas-varpinė (Italijoje tokia varpinė buvo vadinama kampanile). Klaipėdos reformatų bažnyčios keturkampis bokštas priminė Parmos katedros bokštą. Jis buvo iš trijų skirtingų dalių. Cokolinė dalis — masyvi, sunki, virš jos esantis tūris visai kitoks: padalytas lizenų, pabrėžta vertikalių ekspresija. Į šį tūrį rėmėsi aštuoniakampio plano piramidinis stogas. Stogo apačia buvo siauresnė negu bokštas, todėl, kaip ir Jono bažnyčioje, liko vietos apžvalgos aikštelei. Šis bokštas taip pat buvo orientyras laivams: jo piešinys pasitaiko jūrų žemėlapiuose. Bokšte kabėjo trys varpai ir laikrodis. Vengiant monotonijos fasaduose buvo derinamos tinkuotos ir natūralių plytų plokštumos. Abiejų pastatų kampus ryškino piliastrai, viršuje peraugantys į smailius bokštelius”, – rašė J. Tatoris.
Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.
Bažnyčia pašventinta 1861 m. rugpjūčio 25 dieną. Iki tol bendruomenė meldėsi Aukštesniosios mergaičių mokyklos salėje.
Anot J. Tatorio, bažnyčios vidus buvo paprastas, tačiau yra buvę vertingų liturginių indų (minima sidabrinė taurė, kurios dangtis buvęs papuoštas liūto motyvu).
Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.
„Bažnyčios statiniai, ypač bokštas, praturtino Tiltų gatvės perspektyvą, sudarė kompozicinę atsvarą priešais stovinčiai lietuvių bažnyčiai”, – rašė J. Tatoris.
Istorikas profesorius Vasilijus Safronovas knygoje „Klaipėda 1945-1965″ rašė, kad nemažų nuostolių miestui padarė 1944 m. spalio 10-23 d. triskart vykę SSRS pajėgų bandymai paimti Klaipėdą šturmu. Miestas buvo ne tik bombarduojamas iš oro, bet ir apšaudomas toliašaudės artilerijos, dislokuotos prie vadinamojo Klaipėdos gynybinio žiedo. Tarp nukentėjusių miesto rajonų buvo ir dalis tarp Frydricho miesto turgaus bei tvirtovės griovių, buvo apgriautos kelios mokyklos ir bažnyčios, tarp kurių galėjo būti ir reformatų maldos namai.
Išliko tik dalis Bažnyčių gatvės, šalia kurios stovėjo ir Reformatų, ir Jokūbo maldos namai. Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Renaldo Kulikausko nuotr.
Architektas Petras Lapė, 1945 m. sausio 29 d. atvykęs į Klaipėdą iš Šilutės ir taip tapęs vienu pirmuoju civilių gyventojų po vietinių evakuacijos, 1992 m. rašė, kad „Reformatų bažnyčios bokštas gulėjo skersai Laukininkų (Tiltų) gatvės, o prie bažnyčios prisiglaudę gyvenamieji namai liko visi sveiki (dabar šioje vietoje stovi gyvenamasis namas su sporto prekių parduotuve)”.
1988 m. sausį „Tarybinėje Klaipėdoje“ paskelbtame straipsnyje Vladimiras Travuškinas rašė, kad jam buvusio 4-osios smogiamosios SSRS armijos dalininkas Vasilijus Bondareka pasakojo, jog priartėjus prie Klaipėdos jam buvo įsakyta nupiešti prieigų panoramą.
Reformatų bažnyčios bokštas puikiai matėsi ir nuo piliavietės. Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.
„Iš armijos vado stebėjimo punkto nupiešiau panoramą. Pilko dangaus fone ryškėjo smailėjantys daugybės bažnyčių bokštai. Po to, kai pateikiau panoramą, generolas leitenantas P. Malyševas įsakė artilerijai sunaikinti tų bažnyčių bokštus, nes jie buvo naudojami kaip stebėjimo punktai“, – straipsnyje cituotas V. Bondarenka.
Anot V. Safronovo, jei šis pasakojimas tikras, jį reikėtų datuoti 1945 m. sausiu, nes tik tuomet Klaipėdą apsupę daliniai buvo perduoti gen. leit. Piotro Malyševo vadovaujamai smogiamajai armijai.
V. Safronovo teigimu, bažnyčios griuvėsių likvidavimas nebuvo kaip nors fiksuotas – pirmaisiais pokario metais vietinėje spaudoje pasirodydavo publikacijų, kuriose minimi valomi mieste griuvėsiai, bet jose labai retai minimi konkretūs ardomi pastatai.
Reformatų bažnyčios bokštas matėsi ir iš dabartinės Vytauto gatvės.Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir „Oro grupės” nuotr.
„Man žinomi kai kurie kartografiniai šaltiniai. 1947 metų pradžioje Katalikų ir Lietuvių (Jokūbo) bažnyčių pastatai dar yra pažymėti kaip apgriauti, buvo likę šių pastatų sienos ir konstrukcijos, o Reformatų, Anglikonų ir Šv. Jono bažnyčių vietose parodyti tik buvusių statinių kontūrai – žymima kaip sunaikinti namai. Šv. Jono, katalikų ir reformatų bažnyčių apdegusiose sienos po karo riogsojo dar bent dešimtmetį, o jų teritorijos buvo išvalytos tik 6-ojo dešimtmečio viduryje rengiant sklypus naujoms statyboms“, – sakė V. Safronovas.
Reformatų bažnyčios ir šalia jos buvusio Klaipėdos krašto direktorijos (nuo 1936 m. – K. Donelaičio pradinės mokyklos) pastato vietoje dabar stovi keturių aukštų daugiabutis su komercinės paskirties patalpomis. Registrų centro dokumentuose rašoma, kad šis 49 butų, 4312,84 kv. m bendro ploto, iš kurio 1820,19 kv. m sudaro gyvenamasis, namas statytas 1960 m.
Pirmame plane – Klaipėdos krašto direktorijos (nuo 1936 m. – K. Donelaičio pradinės mokyklos) pastatas. Už jo – Reformatų bažnyčios bokštas. Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.
Klaipėdos regioniniame valstybės archyve saugomoje Klaipėdos miesto valstybinės architektūros-statybos inspekcijos leidimų statybos darbams vykdyti registracijos knygoje „Atviros Klaipėdos” žurnalistui nepavyko aptikti įrašo, liudijančio apie tokio leidimo išdavimą daugiabučiui adresu Pergalės g. 19. Yra tik įrašas rusų kalba, jog 1957 m. liepos 8 d. išduotas leidimas statyti 44 butų keturių aukštų namą Pergalės g. 23 ir 25. Sąmatinė vertė – 4,131 mln. rublių. Pramonės banko finansuotas statybas planuota užbaigti 1958 m. paskutinį ketvirtį.
Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.
1959 m. balandžio 7 d. „Tarybinė Klaipėda” pirmame puslapyje skelbė: „Įkurtuvės – laiku, numatytu grafike!”
„Ne vienas, turbūt, celiuliozės – popieriaus kombinato darbininkas, inžinierius, technikas ar tarnautojas, besitikintis gauti butą naujame name Pergalės gatvėje, praeidamas pro šį keturaukštį ties knygynu, mintyse vis klausia: ,,Kada?“Ar leis jiems statybininkai įsikurti metų pradžioje paskelbtame grafike numatytu laiku? Statybos valdybos Nr. 14 vadovai ir darbų vykdytojas drg. Murašovas tvirtina, kad nebus pažeistas šio gyvenamojo namo atidavimo naudoti terminas. Atseit, celiuliozės, popieriaus ir kartono gamintojai galės čia Gegužės Pirmosios švenčių dienomis kelti įkurtuves. Ir tai yra realus dalykas: užbaigti šio namo apdailą per tris savaites tikrai galima. Juo labiau, jeigu bus dirbama pirmųjų šių metų mėnesių tempais. Reikia pažymėti, kad, turbūt, dar ne viename per keletą pastarųjų metų pastatytų mūsų mieste namų nebuvo tiek daug atlikta apdailos darbų per trejetą žiemos mėnesių, kaip šiame. Per pirmą ketvirtį čia atlikta savo jėgomis apdailos darbų už 340 tūkstančių rublių. Daugumoje butų, ypač toje dalyje, kur darbuojasi drg. Stonkaus brigados vaikinai, sienų dažymas jau baigtas. Pradedamos dažyti grindys. Visiškai sumontuotas centrinio apšildymo, vandentiekio ir kanalizacijos tinklas”, – rašė laikraštis.
Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Renaldo Kulikausko nuotr.
Apie „neseniai atšvęstas” įkurtuves šiame daugiabutyje „Tarybinė Klaipėda” pranešė tų metų spalio 27 d. išspausdinta nuotrauka. Jos prierašas dar skelbė, kad čia įsikūrė „daugelis žvejų, o taip pat miesto įstaigų bei darbininkų bei tarnautojų šeimų”.
Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.
Klaipėdos valstybinės statybos inspekcijos ataskaitoje taip pat rašoma, jog per 1959 m. „buvo priimti pastatai, kuriuose be gyvenamojo ploto yra įruoštos arba ruošiamos prekybos arba visuomeninio maitinimo patalpos, kaip batų parduotuvė ir gastronomas Pergalės gatvėje”.
Klaipėdos miesto savivaldybės biudžeto lėšomis iš dalies finansuojamas kultūros ar meno srities projektas „Kelionė laiku Klaipėdos gatvėse“.
O dabar teturim nevykėlio dudoriaus beveidę Klaipėdą. Nu nieko optimizmo ir tas šuva nudvės. Tada gal Klaipėda sužibės gražiausios spalvom.
Dėkui autoriui Martynui Vainoriui už labai puikų , net įstoriškai vertingą rašinį , tuolab pačią tematiką … Šitokie darbai verti ne tik perskaičius , bet , dar gi verta juos rinkti , kaupti praeitim besidomintiems ir tyrinėtojams irgi visuomeninikams …