Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2019-04-22 |
Žurnalistė ir gidė Kristina Sadauskienė savęs nebijo vadinti „Klaipėdos naujakure“, kadangi yra kilusi iš Klovainių miestelio Pakruojo rajone, mokyklą lankė Šiauliuose, o čia atvyko tik studijų metais. Visgi toji naujakurė apie Klaipėdą parašė jau antrąją knygą.
2017 m. pasirodė „Klaipėda – neužšąlantis kultūros uostas“, o visai neseniai išleista knyga „Klaipėda. Alternatyvus miesto gidas“. Tačiau rašytojams būdingo sentimentalumo Kristina nesivaiko, o ir save labiau vadina praktike nei rašytoja.
„Aš pati kiekvienais metais vis kitam Klaipėdos rajonui pajuntu kažkokią nepaaiškinamą trauką”, – sako Kristina Sadauskienė. Pauliaus Sadausko nuotr.
Kalbant apie svajones, tai pirmoji mano svajonė buvo tapti paštininke. Taip pat norėjau gyventi viena ir labai daug keliauti. Knygos planuose nebuvo. Tik pradėjus mokytis aukštesnėse klasėse mano mokytojai buvo įsitikinę, kad kada nors rašysiu knygas.
Pati prie knygų rašymo priėjau labai natūraliai. Nebuvo tokio kalno, į kurį turėjau įkopti. Ir štai vieną dieną žiūriu, kad jau net porą knygų esu parašiusi. Kadangi nė viena iš mano knygų nėra grožinės literatūros, tai labai atsargiai vadinu jas knygomis. Man, kaip skaitytojai, rašytojas yra intelekto galiūnas, kuris teikia visai kitokį turinį.
Visai neseniai skaičiau Alain de Botton knygą „The Art of Travel“, kurioje autorius rašė, kad į kai kuriuos dalykus mes visai nekreiptume dėmesio, jei kas nors nepasakytų, jog jie yra ypatingi. Jei nepasakytų, kad, pavyzdžiui, šis mėlynos spalvos atspalvis yra vertas žiūrėjimo į jį. Kalbėdamas apie tai, omeny jis turėjo Vincento van Gogo darbus, kurie dabar sutraukia didžiulius turistų srautus į vietas, kuriose buvo tapyti jo peizažai. Taigi, jeigu kas nors apie Klaipėdą parašytų įspūdingų grožinės literatūrinių kūrinių, tai būtų labai puiku. Tačiau pati labiau esu praktikė.
Kad ir kaip būtų keista, nemažai kolegų žurnalistų dažnai prisipažįsta, kad yra intravertai. Iš pirmo žvilgsnio atrodo kontraversiška – žurnalistas-intravertas. Juo labiau, kai dar esu ir gidė. Juk tokiame darbe esu nuolat apsupta žmonių. Tačiau tai yra tik darbas ir jei leistum sau būti vien intravertu – apaugtum kerpėmis. (juokiasi – aut.past.)
Taip, balansas tarp vienatvės ir buvimo tarp žmonių – yra. Nors vienatvė gali būti ir teigiama, ir neigiama, bet neigiamos aš nejaučiu. O vienatvę juk galima pajusti ir žmonių minioje.
Kristinos Sadauskienės nuotr.
Kelis metus iš eilės važiuodavau į Vilniaus knygų mugę darbo reikalais – iš jos vis parsiveždavau kokį reportažą. Kai važiavau vienais metais, buvau ką tik pabaigusi gidų kursus Klaipėdoje, todėl itin domėjausi turizmu. Taip sutapo, kad tais metais „Knygų mugėje“ apie Vilnių buvo išleista 13-16 naujų knygų. Tos knygos buvo kviečiančios į Vilnių žiūrėti pačiais įvairiausiais rakursais. Apie Klaipėdą tais metais buvo išleista tik Vasilijaus Achunovo monografija. Pagalvojau: „O kuo mes prastesni, kodėl kažko neparašius?“ Klaipėda visgi Lietuvoje mažiau pažįstama, nes nutolusi nuo pagrindinių Lietuvos centrų Kauno ir Vilniaus. Kita vertus, besikalbant su Vilniuje gyvenančiais draugais suprantu, kad jie labai myli Klaipėdą. Pastaraisiais metais pradėjo čia važiuoti ir miestą atrasti. Tada kilo labai daug minčių ir nusprendžiau, kad reikėtų ne istorinės knygos, o knygos tiesiog smalsiam žmogui, norinčiam pažinti miestą. Reikėjo knygos, kuri būtų skirta ne tik miesto svečiams, bet ir jo gyventojams. Klaipėdoje nėra daug dinastijų, čia gyvenančių po kelias kartas. Visi atsikraustė po Antrojo pasaulinio karo, todėl miesto populiacija pakankamai jauna ir daug ko apie miestą nežinanti.
Yra tokių, kurie žiauriai gerai pažįsta. Ypatingai vyresnės kartos. Jie galėtų papasakoti, kur kuri karvė ganėsi, taip pat žino kone visų namų istorijas, nes prieš jų akis šis miestas augo. Juk Klaipėda buvo nerealiai greitai užaugęs miestas!
Kita vertus, yra tokių, kurie atvažiavo čia dirbti, studijuoti arba augo čia, tačiau augdami matė savo kiemą, turėjo kažkokį maršrutą, o daugiau ir nekilo noro pasidaryti. Visokių žmonių yra. Tačiau net ir tie, kurie, atrodo, labai gerai pažįsta miestą, niekada negali teigti, kad žino viską. Net ir aš neteigiu, kad pažįstu Klaipėdą 100 procentų.
Be abejonės.
Jau nemažai metų gyvenu Klaipėdoje ir joje gidauju, tad esu susipažinusi su jos istorija ir fundamentalių faktų, kuriuos tektų atrasti gal ir nebuvo. Tačiau atradau naujų žiūrėjimo į miestą perspektyvų. Tarkim, geologas pasakojo apie smėlį, iš kur jis čia atsirado, kokio amžiaus jis yra. Papasakojo, kad skirtinguose paplūdimiuose yra skirtinga smėlio sandara, kad vienur jūros dugnas vienoks, o kitur kitoks. Sužinojau apie tai, kaip formuojasi jūros bangos ir kad jos turi skirtingus vardus (tipus).
Tokie sužinoti faktai tiesiog yra kitokie požiūrio į miestą kampai. Kai į miestą pažiūri kitu kampu, jis tarsi atsiveria naujai. Netgi ir tokia vieta kaip Smiltynė, kurioje persikėlę iki jūros vietiniai galėtų nueiti užsimerkę.
Kaip tik vakar susitikau kolegą, gidą iš Vilniaus, tai jis sakė, kad šį gidą reikėjo pavadinti ne „alternatyviu“, o „vieninteliu“. (juokiasi – aut.past.). Tačiau alternatyvumas yra tame, kad šis miesto gidas, išlaikydamas tradicinę miesto gidų struktūrą (istorija, lankytini objektai, maršrutai, žemėlapis), siūlo į miestą pažiūrėti kitu kampu, per specialistų pasakojimus.
Kiekvienas knygos tekstas sukurtas per kokį nors asmenį. Dažnai sakoma, kad Klaipėdoje nėra žmonių, tai norėjosi parodyti, kad čia tų žmonių yra. Ir nepaprastai įdomių. Kas kitas gali geriau papasakoti apie vietą, jei ne žmonės, kurie tą vietą stebi kone per padidinamąjį stiklą. Kiekvienas iš pašnekovų kalbėdamas apie Klaipėdą turi savo požiūrio tašką, tai ir stengiausi iš kiekvieno savo pašnekovo ištraukti tas gijas. Rašyti apie Klaipėdą jo akimis.
Keletas dalykų buvo. Bet kokį tekstą parašius po kelių mėnesių pažiūriu ir galvoju, kad kažką galėjau daryti kitaip, o kažko visai nedaryti. Tas pats ir su šia knyga. Rašydama kai ką pasvarsčiusi atmečiau. Buvo keletas žmonių, su kuriais pakalbėjom, bet tekstai iš tų pokalbių negimė ir neatsidūrė knygoje. Bet kokiu atveju, manau, kad tie žmonės prisidėjo prie knygos atsiradimo.
Nežinau, kas man yra… Kai ją gavau, leidėjas džiaugėsi, siūlė su ja nusifotografuoti, o man tas džiaugsmas buvo toks: „Na, padariau, tai padariau.“ Galbūt todėl, kad ją atidaviau rudenį ir iki išleidimo jau gyvenau visai kitais dalykais.
(Juokiasi – aut. past.) Iš tikrųjų viskas labai pragmatiška. Viskas buvo susiję su darbu. Vasaromis dirbu su turistais. Kaip kelionių vadovė lydėjau dviratininkus per Baltijos šalis. Ir tuo pat metu turėjau labai intensyviai rašyti. Tai ir būdavo, kad visą dieną minu dviratį, galvoje ošia vėjas, išlydžiu turistus, o tada atsisėdu ir rašau. Su savimi nuolat turėjau tąsytis kompiuterį ir ieškoti akimirkų, kad galėčiau ramiai padirbėti. Net ir tada, kai labiau norėdavau tiesiog ištiesti kojas. Tai didelės romantikos tokiame rašyme nebuvo.
Mūzų nesigainioju ir jos manęs ne. Nežinau, ar tikiu tokiu dalyku. Galbūt tai reikėtų palikti pradedantiesiems poetams…
Pastebėjau, kad man pačiai, kai tik pasikalbu su žmogumi, sukyla didžiulis pirminis entuziazmas dėl to, kiek daug aš ką tik sužinojau. Tada grįžtu, visiems draugams papasakoju, kaip buvo „wow“ (nežinau, kaip jiems nenusibostu) ir pradedu dirbti prie teksto. Kartais krapštai ir neišeina, o po to ima ir pasirašo. Nežinau, ar tai galima vadinti įkvėpimu.
Kartais smegenys pervargsta, bet tada reikia kažką kitą paveikti. Gal ir gerai, kad skirtingomis veiklomis užsiimu ir nesėdžiu užsidariusi prie kompiuterio. Paminu dviratį ir atsiblokuoja viskas. Toje knygoje „The Art of Travel“, kurią minėjau prieš tai, skaičiau, kad keliauti traukiniu, lėktuvu – yra labai gerai, nes kai kurioms didelėms mintims reikia didelių kelionių. O naujoms mintims – naujų vietų. Veikiant kažką kitą galva pailsi ir net per daug nesistengiant viskas sukrenta į savo vietas.
Ne tik. Labai mėgstu gamtą, tai mane gana dažnai galima sutikti miške. Taip pat prie jūros. Turiu gerą kompanioną, tokį nemažą šunį, tai mes su juo ir vaikštinėjame.
Į Klaipėdą atvažiavau studijuoti žurnalistikos, pastudijavau, o tada išvažiavau studijuoti semiotikos magistro į Vilnių. Ten buvo labai karšta vasara, pamenu, stovėjau Pamėnkalnio stotelėje ir galvojau: „Tas betono kvapas, taip tvanku, nu ką aš čia veikiu…. Taigi būčiau Klaipėdoje, ten visa laiką gi ošia vėjas“. Taip sutapo, kad Klaipėdoje gavau dar ir darbo pasiūlymą, tai po studijų grįžau. Grįžusi susipažinau ir su savo vyru Pauliumi.
Dabar jau galvoju, kad vėl norėčiau kur nors kitur pagyventi. Manau, kad labai sveika neužsisėdėti vienoje vietoje. Net jei keletą mėnesių pasėdi vien Klaipėdoje ir niekur neišvažiuoji, tai po to nuvažiavus į Vilnių galvoji: „Oo… kaip čia viskas kitaip, žmonės visai kitokie…“. Reikia kuo daugiau judėti, tada ir į savo vietą pradedi kitaip žiūrėti.
Labai dažnai pirmi klausimi būna: „O tai kur mes čia dabar esame? Ar čia Rusija? Ar čia kažkoks Rusijos rajonas? Kokia kalba čia kalbama?“. Štai kaip mus mato pasaulis. (juokiasi – aut. past.). Žinoma, būna tokių, kurie labai gerai viską žino, taip pat ir politinę situaciją.
Prisimenu interviu su vienu škotų poezijos bibliotekos atstovu, kuris palygino Škotiją ir Lietuvą. Jis sakė, kad mažos šalys turi „mažylių kompleksą“. Labai susireikšmina ir įsivaizduoja, kad yra dideli ir svarbūs, o iš tiesų yra svarbūs tik sau patiems. Tai reikia to komplekso kažkaip kratytis – mažiau šaukti, kokie esam dideli ir plačiau atmerkti akis bei apsidairyti aplinkui. Pasirodo, nesam tokie jau labai gerai matomi.
Turistų reakcija priklauso dar ir nuo to, ar jie turi kokių nors giminystės ryšių su Klaipėda, pavyzdžiui, seneliai po Antrojo pasaulinio karo gyveno čia. Tokie žmonės jaučia nostalgiją. Tiems, kurie domisi inžinerija, Kruizinių laivų terminale akį patraukia elingas.
Bet visi vėliau pripažįsta, kad atvykus iš užsienio Klaipėdoje būtinas gidas, nes tik per pasakojimą apie miesto istoriją galima suprasti jo grožį. Žmonėms, atvykstantiems iš didesnių miestų, pavyzdžiui, tokių kaip Sankt Peterburgas, Klaipėda gali pasirodyti esketiška ir paprasta.
Kita vertus, Klaipėda vis labiau populiarėjantis kelionės tikslas iš toli atvykstantiems turistams. Visai kaip ir miestai kitose Baltijos šalyse. Juk tos stereotipiškai populiarios vietos, tokios, kaip Paryžius ar Barselona, į kurias visi veržiasi, jau visiškai ištyrinėtos, įvertintos ir sureitinguotos. Lieka tik „užsidėti varnelę“, kad ten buvai. Tos vietos yra persisotinusios turistų ir ten nuvykę keliautojai neberanda atradimo džiaugsmo, kurio taip norisi. Kaip kažką atrasti vietoje, kuri jau yra visiškai atrasta? Apps‘ai (mobiliosios programėlės – aut. past.), kelionių vadovai ten viską įvertinę žvaigždutėmis ir pasako, kur verta eiti, o kur ne. Atvykdami į Baltijos šalis vis dažniau žmonės sako atrandantys tą senąją Europą, kurios tikėjosi važiuodami į tradiciškai lankomas senosios Europos šalis. Tokius atsiliepimus galima išgirsti iš Naujosios Zelandijos ir Australijos piliečių. Jie atvažiuoja čia kažką menkai žinodami, žinodami tik tiek, kad čia yra kažkokios postsovietinės šalys, galvodami, kad gal net trečiojo pasaulio šalys, o apžiūrinėdami miestą pajunta tikrą atradimo džiaugsmą.
Praėjusiais metais viena turistė iš Amerikos sakė, kad labai bijojo leistis į kelionę, nes nežinojo, kas čia gali nutikti. Tačiau po to neslėpė įspūdžio: „Taigi čia vakarai! Koks lygis! Kokia gamta!“ Ir mūsų žmonės, kurie vis dar nepavargę nuo turistų, atvykstantiesiems palieka labai gerą įspūdį.
Aš knygas dažniausiai skaitau namuose. Mano draugai juokauja, kad mano namai – poilsio oazė pavargusiam vilniečiui. Būna tų, kurie atvažiuoja ir skaito knygas.
Aš pati kiekvienais metais vis kitam Klaipėdos rajonui pajuntu kažkokią nepaaiškinamą trauką. Vienais metais visus draugus vežiausi į vadinamąjį „Šanchajų“ (Smeltės rajonas – aut. past.). Vasaros vakarais ten būdavo rožinio arba violetinio dangaus pastelė, kartais pasitaikydavo įspūdingi debesys, aplinkui laivų siluetai, tyla, vandens kvapas ir svečiai žiūri išsižioję. Po kelių tokių vizitų jie sakė: „O, tai Klaipėdoje yra daugiau nei vien senamiestis“.
Labai dažnai žmonės, atvažiavę į Klaipėdą, pavaikšto po senamiestį ir tuo apsiriboja. Nenueina į naujamiestį, kurio žavesys visai kitoks – kitokie gabaritai, daugiau žalumos, kitokia laikmečio dvasia.
Priklauso nuo to, kaip atvykčiau. Ar atplaukčiau, ar atskrisčiau ir t.t. Apskritai miestiečiams rekomenduoju praskristi virš Klaipėdos, o tiems, kas drąsūs, ir iššokti parašiutu, nes tada pamatai visai kitokį miesto vaizdą ir supranti jo gabaritus.
Kai įvažiavau į Klaipėdą pirmąjį kartą atvykusi studijuoti, buvo vasara ir nepaprastai graži diena. Miestas atrodė žalias. Pamenu medžių lapų mirgėjimą ir tai, koks jis skirtingas nuo autobusų stoties važiuojant 8 numerio autobusu iki paskutinės stotelės. Klaipėda atrodė laimingas miestas ir nors buvau viena, žinojau, kad šiame mieste viskas bus gerai.
Parašykite komentarą