Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
2019-03-30 |
[vc_row][vc_column][vc_video link=”https://www.youtube.com/watch?time_continue=1418&v=3LWdjPw57Cs” align=”center”][vc_column_text]Tarp Krokų Lankos ežero, Tenenio ir Minijos upių žemupio, driekiasi viena didžiausių Lietuvoje pelkių. Senieji gyventojai ją vadino Aukštuoje Pelk. „Mala“ pamariškių kalba reiškia krantą, pakraštį.
Aukštumala yra tarptautinės svarbos pelkė, įtraukta į Ramsaro konvencijos sąrašą, taip pat į NATURA 2000 ir kitus saugomų teritorijų sąrašus. Jos turtai – galybė mažų ežerėlių.
Pirmieji gyventojai pelkės pakraščiuose kūrėsi geležies amžiuje.
Apie Aukštumalą galima daug sužinoti iš knygos „Aukštumala: praeitis, dabartis, svajonės“, kuri yra parengta pagal vokiečių botaniko Karlo Alberto Vėberio (Carl Albert Weber) medžiagą, publikuotą Berlyne 1902 m. Monografijoje mokslininkas aprašė pelkės radimosi istoriją, jos lobynus, XIX a. pamaryje gyvavusius papelkių kaimus ir pelkininkų kolonijas.
K. Vėberio pelkės tyrinėjimų medžiaga buvo pirmoji pasaulyje tokio pobūdžio mokslinė monografija. Mažosios Lietuvos paveldo tyrėjo dr. Martyno Purvino žodžiais, skaitydami šią knygą, galime aplankyti pasaulį, kurio šiandien jau nebėra. Iki šių dienų išlikę vos trečdalis buvusios pelkės, nes nuo XIX a. pabaigos joje kasamos durpės, sausinama ir įdirbama žemė.
Šiandien palei pietinį Aukštumalos pelkės pakraštį driekiasi dviračių trasa ir 1200 m pažintinis takas. Jis vingiuoja buvusia kūlgrinda – akmenimis grįstu taku, likusiu iš XVIII a., kai skersai pelkės buvo nutiestas kelias, jungiantis keletą pelkininkų kaimų. Juose tuo metu gyveno beveik 2000 gyventojų. Šiandien šių kaimų nebėra.
Botanikas K. Vėberis 1898 ir 1900 m. į Nemuno deltą atvyko Prūsijos žemės ūkio ministerijos užsakymu – tirti Aukštumalos pelkės sukultūrinimo galimybių. Jis žinojo, kad dėl žmogaus veiklos pirmykštė gamta greitai sunyksta, tačiau susitaikė su mintimi, kad Aukštumala, tuomet dar menkai pažeista, bus sukultūrinta.
Be valdžios pavesto darbo jis atliko ir savo, kaip mokslininko, priedermę.
Iš K. Vėberio monografijos žinome, jog Aukštumalos pelkė pradėjo formuotis prieš tūkstančius metų, patyrė klimato ir Baltijos jūros lygio kaitas, kilimus ir grimzdimus.
Nutirpus ledynui, dabartinėje vietoje telkšojo Baltijos ledyninis ežeras; ilgainiui jis išnyko, vėliau sausumą vėl užliejo pelkinio ežero vanduo, o šiam išnykus, dugne formavosi žemapelkės, šių vietoje – aukštapelkė, sulaukusi ir mūsų laikų.
Karlas Albertas Vėberis (Carl Albert Weber) gimė 1856 metų sausio 13 d. Vokietijoje, Špandau mieste, netoli Berlyno. 1875 m. studijavo Berlyno universitete, nuo 1876 m. – Viurcburge. 1879 m., gavęs mokslinį daktaro laipsnį, dirbo Strasbūro universitete. Nuo 1884 iki 1894 metų dėstytojavo Hoenveštedo (Hohenwestedt)) žemės ūkio institute Holšteino žemėje.
Didžiąją savo laisvalaikio dalį tyrinėjo augaliją Šlėzvigo-Holšteino pelkėse.
1894 m. K. Vėberis buvo paskirtas botaniku Prūsijos uolų bandymų stotyje Brėmene. Kitus 30 metų jis užsiėmė mokslo tyrimais. 1909 m. įgijo profesoriaus vardą. 1924 m., išėjęs į pensiją, toliau tyrinėjo pelkynus.
Pelkėtyrininkas mirė 1931 m. rugsėjo 11 d. Brėmene.
Šiuo metu išlikusi neeksploatuota Aukštumalos pelkės dalis turi saugomos teritorijos statusą.
Pasak Nemuno deltos regioninis parko ekologų, Aukštumalos pelkės dydis – apie 3000 hektarų. Iš jų 2000 ha – pramoninė zona (kasamos durpės).
Šiek tiek mažiau nei pusę draustinio teritorijos dengia aktyvios aukštapelkės – nepažeistos arba mažai pažeistos. Jos padengtos kiminų (durpinių samanų) kilimu, kuris vietomis slepia 9 metrų storio durpių sluoksnį.
Aukštumala iš paukščio skrydžio. E. Ostašenkovo (aukstumala.lt) nuotr.
Aukštumaloje yra 380 mažų pelkinių ežerokšnių, čia auga 200 rūšių augalų, glaudžiasi vietiniai bei migruojantys gyvūnai…
Neseniai Regioninio parko ir Lietuvos gamtos fondo specialistai dalyvavo ilgalaikiame, penkerius metus trukusiame, Aukštumalos pelkės gaivinimo projekte. Jis baigtas 2017 m. Buvo atlikti tam tikri gamtotvarkos darbai, reikalingi biologinei įvairovei padidinti ir pelkės ekosistemai padėti atsikurti. Ekologų žodžiais, buvo siekta draustinyje atgaivinti ir palaikyti tinkamą Europinės svarbos buveinių Aktyvių aukštapelkių būklę.
Aukštumaloje aptinkama per 200 augalų rūšių. Net 10 iš jų įrašytos į Lietuvos Raudonąją knygą. Čia yra augalų ir gyvūnų, kokių šalimais nerasime. Tai unikalios rūšys.
Sodybos ir kaimai kūrėsi ir kitų pamario aukštapelkių (Rupkalvių, Medžioklės, Berštų) pakraščiuose, grioviais nusausintuose durpynų plotuose.
Pirmieji pelkininkai Žalgirių miške įsikūrė 1861 m. ir gyveno atkirsti nuo pasaulio, nes čia nebuvo susisiekimo kelių. Tik 1872 m., greta nutiesus plentą Šilutė-Rusnė, gyvenvietė ėmė augti. 1874 m. ji gavo Bismarko kolonijos vardą. Administruota kaip valstybinis dvaras; reikalus tvarkė prievaizdas (vok. Moorvogt), rezidavęs gretimame Rupkalvių kaime. 1885 m. kolonijoje gyveno 1375, XX a. pradžioje – apie 1800, 1925 m. – 1466 žmonės. Veikė mokykla, Žalgirių valsčiaus įstaigos.
Viename iš unikalių pelkininkų kaimų, kokių nepamatysite niekur kitur Lietuvoje, žmonės gyvena iki šiol – jis yra Rupkalvių pelkėje, Žalgirių miške, netoli Atmatos (Nemuno atšaka) upės. Miškas, juosiantis pelkę, per potvynius skendi vandenyje. Čia taip pat įrengtas pažintinis takas (1860 m ilgio), jį rasite važiuodami keliu Šilutė-Rusnė, kairėje pusėje.
Pelkės schema iš K. Vėberio monografijos. (Iliustracija iš knygos „Aukštumala: praeitis, dabartis, svajonės“)
Dr. M. Purvinas, tiriantis Mažosios Lietuvos paveldą ir renkantis žinias įvairiuose, taip pat ir Vokietijos, archyvuose, teigia, jog pelkininkų daugumą sudarė lietuvininkai. Valstybės politika šiuose pelkynuose leido bežemiams tapti savarankiškais ūkininkais. Žmones viliojo galimybė savarankiškai įsikurti.
Anot tyrėjo, dar XIII a. viduryje, Kryžiuočių ordinui pradėjus krašto kolonizaciją, pelkingąsias vietoves padėjo įvaldyti atvykėliai iš Nyderlandų, pagal savo patirtį sausinę nemažus žemės plotus. Po Didžiojo maro, XVIII a., karalius Friedrichas II rašė nurodymus, kaip įdirbti krašto pelkynus, apgyvendinti juose kolonistus. 1807 m. Prūsijoje panaikinus baudžiavą, pelkynuose valdžia pardavinėjo ir nuomojo sklypus, o naujakuriai patys juos sausino. Nuo 1820 m. Aukštumaloje ir Vabaluose kūrėsi nuomininkai, sudarę sutartis su Karališkąja Prūsijos durpynų valdyba.
Aukštumalos pelkininkų kolonija pelkės pietrytiniame pakraštyje ėmė plėstis, kai XIX a. pabaigoje buvo pastatytas Traksėdžių durpių fabrikas.
1892 m. Prūsijos valdžia užsimojo įgyvendinti modernų projektą: vieną dalį pelkės paversti dirbamais laukais, o kitą skirti durpių kasybai. Pelkė pradėta sausinti grioviais, nutiesti žvyrkeliai, iškasti kanalai. Gyvenimą žmonėms palengvino ir Aukštumalos pelkės pietiniu pakraščiu nutiestas plentas Šilutė-Šyšgiriai-Ruguliai-Kintai.
Nuo 1900 m. Aukštumalos pelkę ėmė administruoti Karališkoji generalinė komisija Karaliaučiuje. Kultūrinimo darbams buvo pasitelkti bausmės laiką baigiantys kaliniai iš Graudenzo ir Vartenburgo pataisos namų, jiems buvo pastatytas barakas.
Iki Pirmojo pasaulinio karo pelkininkų kolonijas administravo valstybė ir sistemingai finansavo jų plėtrą. Buvo sukurta pagamintos žemės ūkio produkcijos realizavimo tvarka: pavyzdžiui, durpynuose užaugintos bulvės vežamos parduoti į Vakarus.
Aukštumalos aukštapelkę apjuosė didieji sausinamieji grioviai. Sausinimo kanalų ir griovių tinklas buvo bendras ir prižiūrimas pačių gyventojų.
INFORMACIJA
Kuo žmonijai svarbios pelkės?
* Pelkės svarbios mūsų išlikimui. Nebus pelkių – neliks geriamojo vandens.
* Dešimtis tūkstančių metų besiformuodamos pelkės sukaupė ir iki šiol saugo milžiniškus kiekius energijos.
* Durpėse sukaupta per augalus pasisavinta saulės energija, kiminų paklotėje – gėlo vandens atsargos.
* Be gausių gamtos išteklių, pelkės suteikia namus gausybei retų, įdomių augalų ir gyvūnų rūšių. Kai kurios rūšys – ypač retos.
[/vc_column_text][/vc_column][/vc_row][vc_row][vc_column][/vc_column][/vc_row]
Įdomus straipsnis,daugiau tokių.