Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
2019-01-09 |
Sausio 12 d., šeštadienį, 11, 12 ir 13 val. Klaipėdos dramos teatre patiems mažiausiems uostamiesčio žiūrovams – kūdikiams ir jų tėveliams – bus parodyta spektaklio „Debesų žaidynės” premjera.
Pateikiame pokalbį su spektaklio režisiere, šokio teatro „Judesio erdvė“ choreografe Laura Geraščenko.
Šis šokio teatras buvo užregistruotas 2017 metų lapkričio mėnesį. O šiaip šia veikla užsiimame jau nuo 2014-ųjų metų. Viskas prasidėjo nuo darbo su vaikais. Kaip pati sakau, jei nebūčiau jų visų paleidusi, tai šiandien šokio teatrą sudarytų apie šimtas narių. Aišku, buvo ir tokių periodų, kai sakydavau, jog aukoju save šešiasdešimčiai kitų vaikų, o mano pačios trys mamos nemato… Tai buvo tikrai sudėtingas laikotarpis, kai sveikata pradėjo blogėti ir visa veikla dėl šių priežasčių taip pat pradėjo stoti.
„Debesų žaidynės”
Visada turėjau svajonę pastatyti spektaklį, kuriame šoktų ir vaidintų vaikai vaikams. Tai buvo kaip nuosavas kūdikis, išleistas į pasaulį. Tikslas buvo, jog profesionalūs šokėjai vaikai šoktų kitiems vaikams. Prieš du metus ši svajonė išsipildė, buvo sukurtas spektaklis „Mergaitė su degtukais“.
Visuomet norisi kalbėt apie švelnumą. Manau, jog tai matosi ir jaučiasi kūdikių spektakliuose. Dažnai žmonės, atėję į spektaklį, užduoda sau klausimą, kodėl jie čia atėjo?
Nes šiuolaikinis menas ir teatras yra kupinas tamsos, problemų… Nesakau, jog nereikia apie tai kalbėt, bet norisi, jog žmogus iš spektaklio išeitų su viltimi. Todėl siekiu, kad šokio teatras „Judesio erdvė“ kalbėtų būtent apie tą šviesą, kurios mums visiems taip trūksta.
Spektaklis „Debesų gaudyklė“ buvo mano magistrinis darbas. Ir mokslinį tyrimą dariau konkrečiai apie šokio spektaklių įtaką kūdikių emociniam ir fiziniam vystymuisi. Tačiau dar prieš baigiant studijas turėjau svajonę kurti kūdikiams. Tuo metu Lietuvoje jau buvo tokių teatrų, kurie statė spektaklius mažiesiems. Tačiau Klaipėdos krašte mes buvome pirmieji, pradėję pildyti būtent šokio spektaklių kūdikiams nišą. Galiausiai ir mano pačios patirtys trijų nėštumų metu paskatino kurti būtent patiems mažiausiems. Vidus šaukėsi tą artumą perteikti kūryboje.
Pirmas atsakymas, kuris šauna į galvą, tai kad nesunku nei kiek. Gal nebent pats kūrybinis procesas, ypač statant paskutinį spektaklį. Kadangi šio projekto komandą sudaro du aktoriai ir du šokėjai, truputį sudėtinga buvo stebėti jų tarpusavio sutarimą. Aktoriai lyg ir norėtų vienaip judėti, šokėjai – kitaip. Reikėjo išgirsti abi puses, pripažinti abiejų teisumą ir tuo pačiu atrasti bendrą sąlyčio tašką. Nes aš visada sakiau ir sakysiu, jog teatras man yra ne tik šokis ir vaidyba, bet tuo pačiu ir opera, dainos bei kaukės. Todėl savo kuriamuose spektakliuose noriu apjungti ir tekstą, ir judesį. Šis spektaklis atskleidė, kaip stipriai aktoriai ir šokėjai papildo vieni kitus. Man labai patinka šitaip dirbti.
Daugiausia visada yra teigiamų atsiliepimų. Ypatingai Kauno publika laukia spektaklių kūdikiams. Nors prieš ten vykdami turėjome šiokių tokių baimių, nežinojome, kaip būsime priimti, tačiau sutiko mus be galo šiltai. Uostamiestyje, deja, tokio populiarumo dar nesulaukėme.
Aš labai sąmoningai negalvoju apie tai. Žinoma, gal ji ir jaučiasi, juk dažnai tenka sulaukti atgarsių ir iš aplinkos, bet esu sau pasakiusi, jog darau tai, kas man ateina į širdį ir einu tuo keliu. Tiesiog klausausi savęs. Niekada nekėliau sau tikslo daryti kažką geriau už kitus. Galiausiai, jei įsileisčiau tokias mintis, tada, aišku, ateitų ir nereikalingos baimės.
Rugpjūčio pabaigoje buvome išvykę į „Fringe“ festivalį Švedijoje ir Suomijoje. Jau po pirmosios registracijos į festivalį mūsų spektaklis buvo atrinktas į geriausiųjų penketuką. Todėl mums nereikėjo rūpintis jokiu savo teatro viešinimu ten, viskas buvo padaryta už mus. Iš visų 150 spektaklių mūsiškis buvo ypatingai gerai įvertintas ir apdovanotas kaip spektaklis, pasiekęs naują publiką. Manome, jog kaip pirmą kartą išvykusiems, labai gerai sekėsi.
Be abejo, tuo viskas nesibaigė. Ir toliau ieškome ryšių su užsienio teatrais, komunikuojame ir planuojame ateities gastroles.
Šeimos palaikymas man labai svarbus. Į savo pastatytus spektaklius dažnai pasikviečiu savo vyrą su vaikais. Aišku, maniškiai jau nebėra tokie maži, bet vis tiek labai norisi, kad ir jie pamatytų mano darbus. Anksčiau būdavo taip, kad nuvežu vaikus į darželį, pamojuoju jiems, ir susitinkam tik kitą rytą. Tai čia buvo tas sunkusis etapas, kai jau pati jaučiausi labai prastai tiek emociškai, tiek fiziškai. Šiuo metu esu gerokai susimažinusi darbų krūvį, kad vakarus galėčiau leisti su šeima. Ir, be abejo, stengiuosi nedirbti savaitgaliais.
„Debesų žaidynės”
Kuriame trilogiją: pirmoji dalis buvo „Debesų gaudyklė“, antroji – „Debesų žaidynės“, o trečia dalis, kuri netrukus turėtų pasirodyti, bus skirta vaikams nuo 2 iki 3 metukų. Turime nemažai idėjų pasirodysiančiam spektakliui, tačiau visą tai dar paliekame paslaptyje.
Taip pat vasario mėnesį planuojame pristatyti šokio spektaklio premjerą suaugusiems. Žinoma, bus kviečiamos ir šeimos, bet tai nebebus skirta kūdikiams. Tačiau nei pavadinimo, nei temos dar irgi nenorime atskleisti.
Beje, esu labai dėkinga visai savo komandai. Aš, kaip choreografė-režisierė, galiu visko prisigalvoti, bet jei neturėčiau šalia žmonių, padedančių įgyvendinti visas idėjas, tai taip niekas ir neįvyktų. Noriu padėkoti savo kolegei, „dešiniajai rankai“ Elingai Serapinaitei už tai, kad visada kartu dalijamės idėjomis, priimame sprendimus, ji nuramina, kai jaučiu, jog pačiai darosi sunku. Taip pat labai ačiū aktoriams Kamilei Andriuškaitei, Jonui Viršilui, choreografui ir šokėjui Dariui Beruliui, kurie priima mane tokią, kokia esu, ir nesibaimina kartu dirbti. Visad renkuosi žmones, su kuriais pajuntu vidinį ryšį, todėl labai džiaugiuosi, galėdama bendradarbiauti su kompozitoriumi Kristijonu Lučinsku. Dėkoju mūsų šviesų dailininkui Mantvydui Poškui už vienas kito supratimą ir girdėjimą be žodžių. Be galo džiaugiuosi scenografės Angelinos Furmaniuk-Savickienės darbais.
O labiausiai už viską esu dėkinga savo vyrui, kuris visuomet palaikė ir palaiko mano idėjas, rūpinasi mūsų vaikais, kol manęs nėra namuose. Mano vyras ir šeima yra pagrindinis ramstis viso to, ką šiandien darau.
Parašykite komentarą