Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
2018-09-17 |
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro Pastatyminės dalies vedėjas Robertas Petraitis tarsi teatro magas, kuris privalo žinoti viską apie kūrėjų darbo „virtuvę“ bei galėti įgyvendinti kartais net sunkiai nusakomas menininkų kūrybines vizijas.
Nustebsite sužinoję, kad R.Petraičiui tik 24-eri metai. Jis, greičiausiai, jauniausias Pastatyminės dalies vedėjas šalyje su jam patikėtomis pareigomis puikiai susitvarko jau daugiau nei metus bei vadovauja 32-ejų, daugiausiai už jį vyresnių, darbuotojų kolektyvui.
Prieš pradėdamas dirbti Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, planavau keisti gyvenamąją vietą – išsikelti į Kauną, tęsti studijas. Tuo metu neturėjau darbo ir pamačiau pranešimą socialiniuose tinkluose, jog Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras ieško šviesų operatoriaus. Turėjau apšvietėjo darbo patirties, tad nusprendžiau išbandyti save teatre.
Esu iš tų žmonių, kuriems visada kažko negana, norėjosi naujų iššūkių. Tad dirbdamas teatre apšvietėju, kolegės paragintas nusprendžiau kandidatuoti į Pastatyminės dalies vedėjus. Mane palaikė bei rekomendavo ir buvęs Pastatyminės dalies vedėjas, tad taip netikėtai galiu sakyti: „Voila, aš – čia!“ (juokiasi).
Būna situacijų, kai atrodo, jog esi atsakingas už viską (juokiasi). Man pavesta rūpintis spektaklių pastatymų įgyvendinimu, t.y. padedu įgyvendinti režisierių, scenografų, kostiumų dailininkų, šviesų dailininkų – idėjas, norus, iškeltus reikalavimus. Dirbame tam, kad žiūrovas išvystų įdomų spektaklį. Vadovas be komandos negali laimėti „mūšio“: tam turiu šaunią Pastatyminės dalies komandą. Mūsų skyriuje dirba net 32 darbuotojai: scenos montuotojai, apšvietėjai, garso ir vaizdo operatoriai, aprengėjos, rekvizitininkės, grimo dailininkės, dailininkai – butaforai, siuvėjos (patys siuvame ir net gaminame kostiumus), stalius (gaminame dekoracijas). Daugelis mūsų Pastatyminės dalies kolektyvo darbuotojų teatre dirba ne vienerius metus, yra gerai susipažinę su darbo specifika. Džiaugiuosi, kad jų patirtis padeda tiek man ieškant geriausio sprendimo, tiek visiems kartu siekiant geriausio rezultato – kuriant spektaklius.
Didžiausi iššūkiai būna statant naujus spektaklius. Gamybos procesas reikalauja atidumo ir teisingų sprendimų ieškojimo. Spektaklio pastatymas gali užtrukti nuo mėnesio iki keturių: priklausomai nuo dydžio, atlikėjų skaičiaus ir erdvės, kurioje bus rodoma (nuo to priklauso dekoro dydis, ilgiau gali trukti dekoro gamyba). Laikas skirtas spektaklio pasiruošimui nepriklauso nuo žanro. Svarbu kokią viziją nori įgyvendinti režisierius ir jo komanda.
Taip. Dūmai arba „rūko mašina“ naudojama beveik visuose spektakliuose, norint pateikti gražesnį šviesų vaizdą. Garsai, imituojantys šūvius, ar pirotechnika taip pat naudojami, bet tai būna retai.
Nieko nėra neįmanoma. Dar neteko susidurti su tokia užduotimi, kurios nebūtų galima įgyvendinti. Aišku, visada reikia atsižvelgti į tai, kur mes rodysime spektaklį, kiek kartų planuojame tai daryti ir panašiai. Nuo to priklauso, kiek galime investuoti į spektaklio pastatymą. Teatro techninė bazė nėra ypatingai didelė, tad rodydami spektaklius arenose ar didesnėse koncertų salėse negalime pasikliauti vien savo turima technika, tenka įrangą nuomoti ar skolintis iš kitų teatrų kolegų. Visi laukiame nesulaukiame teatro rekonstrukcijos pabaigos, tada tikimės papildyti teatro techninę bazę, o tai leis įgyvendinti dar didesnius kūrėjų norus.
Rodant seniau pastatytus spektaklius, mes parenkame atitinkamą erdvę. Statant naujus spektaklius, kartu su scenografais deriname dekoracijas, kad jos būtų lankščios, susidėtų iš daug detalių ir būtų galima pastatyti tiek mažoje, tiek didelėje salėje.
Tenka įdėti daug pastangų, kad kartu su kolegomis tinkamai suplanuotume ir pasiskirstytume darbus. Kartais statyti dekoracijas, apšviesti spektaklius, daryti kitus darbus kolegoms padedu ir pats. Pasitaiko, kad ir miegui nelieka laiko, bet tai vienetiniai atvejai. Dažniausiai viskas pasiskirto sklandžiai ir laiko pakanka viskam.
Kas sakė, kad nepaliekam? (juokiasi) Visko būna: kartais atrodo, kad ir dešimt kartų apžiūrėjai sceną, lyg ir nieko nepalikai, o kitą dieną sulauki skambučio apie tai, kad kažkas rado mūsų paliktų daiktų. Tokių atvejų pasitaiko ne daugiau nei kartą per metus ar du.
Taip. Technika toks dalykas: kad ir nauja, bet nežinai, kada gali pavesti. Džiaugiamės, kad jei ir pasitaiko nesklandumų, tai pavyksta išspręsti greitai, žiūrovui to nepastebėjus arba žiūrovas tiesiog nesupranta, kad turėjo būti kitaip…
Tai priklauso nuo spektaklių kūrėjų užmanymų: jei reikia natūralių gėlių – bus natūralios, jei dirbtinių – dirbtinės… Mes esame vykdytojai….
Mano darbas ne toks, kad reikia jaudintis prieš spektaklį (juokiasi). Aš jaudinuosi spektaklio statymo metu. Kai pamatau, kad į spektaklį renkasi žiūrovai, o kolektyvas su nekantrumu bei jauduliu laukia, kada prasidės spektaklis, suprantu, kad mano darbas beveik baigtas ir viskas pavyko (juokiasi).
Visko būna. Būna, kad tenka mašinoje vežiotis pagalvę ir tik radus laisvo laiko prigulti nusnausti. Prieš premjeras visada tenka daug laiko praleisti darbe, kol sudedami galutiniai taškai. Bet laiko sau visada lieka. Toks jau darbas, kai kiti ilsisi – mes dirbame, kai kiti dirba – ilsimės mes (juokiasi).
Mano mėgstamiausi žanrai – baletas ir miuziklai. Mėgstamiausias pastatymas (kurio pastatyme dar nedirbau teatre) tai miuziklas „Boni ir Klaidas“ bei šiemet pastatytas baletas „Graikas Zorba“.
Sportas ir kelionės. Taip pailsiu nuo darbų ir paruošiu protą naujoms artėjančios užduotims.
Parašykite komentarą