Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
2018-08-24 |
Tai gal paskaičiuokim, protingieji kurmiai, kaip sakė vieno seno gero multiko herojus.
Prie Sveikatos ministerijos veikia toks Nacionalinis visuomenės sveikatos centras. Jo padalinys Klaipėdoje vadinasi Klaipėdos departamentu. Jame pagal internetinės svetainės duomenis iš viso dirba 37 darbuotojai.
Prie Aplinkos ministerijos veikia toks Aplinkos apsaugos departamentas. Jo padalinyje Klaipėdoje vėlgi pagal viešai visiems prieinamus internetinius duomenis dirba 32 žmonės. Bet jis dar turi Klaipėdos miesto agentūrą, kurioje dirba 12 žmonių, ir Jūros aplinkos apsaugos agentūrą su 8 darbuotojais. Žodžiu, iš viso vien uostamiestyje pluša 52 aplinkosaugininkai.
Klaipėdos savivaldybės Miesto ūkio departamente yra toks Aplinkos kokybės skyrius. Jame viso labo darbuojasi tik trys moterys.
Ir dar yra tokia nuo nieko, regis, nepriklausoma Aplinkos apsaugos agentūra, kurios didžioji dalis sukoncentruota Vilniuje. Kiek joje darbuotojų, prisipažinsiu, pavargau skaičiuoti. Bet ji turi ir du nedidelius padalinius Klaipėdoje – Analitinės kontrolės skyrių, kuriame yra 9 darbuotojai, ir tiek pat dirbančiųjų turintį Hidrologinių tyrimų centrą.
Ar jau pagavote kampą, apie ką mes čia?
Tikrai taip – apie tą pačią smarvę beigi tą pačią oro taršą, kuo ir turėtų rūpintis (bent jau pagal pavadinimus) išvardintųjų institucijų darbuotojai. Tačiau jei turėtumėte kantrybės ir pabandytumėte jų internetinėse svetainėse pasidomėti, kuo gi iš tikrųjų šios institucijos užsiima, nustebtumėte, kokia itin siaura yra kiekvienos iš jų specializacija.
Mus supanti aplinka, vaizdžiai tariant, tarp darbščiųjų biudžetinių biurokratijos bitučių pasidalinta centimetrais ir net milimetrais. Kiekvienas turi savo centimetrais apibrėžtą veiklos lauką ir jame stropiai pluša nuo ryto iki vakaro, gink Dieve, nenukrypdamas nė per milimetrą į šoną.
Užtat kai vieni klaipėdiečiai baigia uždusti nuo nepakeliamos smarvės, kiti – nuo dulkių ir oro užterštumo, o treti – nuo visko kartu sudėjus, paaiškėja, jog mus supančios aplinkos kokybe iš tikrųjų nėra kam pasirūpinti!
Na, nepatenka gyventojai, nors tu ką, tarp tų tarpinstitucinių kontroliuojančiųjų centimetrų. Tam, pasirodo, ypač trūksta įstatymų, poįstatyminių aktų, instrukcijų, nurodymų, išaiškinimų, reglamentų ir t.t., ir pan. Žodžiu, net ir šiais visuotinės kompiuterizacijos laikais biurokratijai vis dar trūksta popierių.
Kuo labiau mažėja Lietuvos gyventojų skaičius, tuo daugiau biurokratams reikia popierių. Ir tuo daugiau Lietuvai reikia pačių biurokratų, kovą su kuriais, pamenate, paskelbusi tokia Milda Dargužaitė jau senių seniausiai išgrūsta iš valstybės tarnybos ir visų užmiršta. Kaip ir garsūs pažadai mažinti biurokratinį aparatą.
Užtat pastarojo atstovai toliau ramiai sau gyvena, skrebendami nuo ryto iki vakaro kompiuterių klavišais, skųsdamiesi nepakeliamais darbo krūviais ir mažais atlyginimais.
Ir štai šioje situacijoje ryžtingą žingsnį nusprendė žengti mūsų miesto meras, paskelbęs sukursiantis dar vieną tų visų kontroliuojančiųjų kontroliuojančią struktūrą – operatyvaus reagavimo tarpžinybinę grupę. Grupė būsianti tokia beveik kaip ir smogiamoji – reaguosianti bet kuriuo paros metu į visus kvapus, dulkes, triukšmus ir kitas negeroves.
Kas seks po tos reakcijos, kaip ta grupė čia ir dabar „pakvepins” smirdalą – pasakyti, deja, nesiimu. Gal lakstys laukais ir purkš į orą kvepiantį dezodorantą?
Nes akivaizdu, kad ir nustačiusi tikrąjį teršėją, minėtoji grupė jokių juridinių įgaliojimų neturės. Nebent jo vadovas galės dar griežčiau trinktelti kumščiu į stalą, pamokydamas visų mūsų aplinkos kokybe besirūpinančių institucijų daryti tai, ką ir taip jų darbuotojams privalu daryti – sąžiningai vykdyti savo pareigas.
Prajuokino žurnalistė kaip reikiant su tais dezodorantais! Taikliau ir neparašysi, tiesiai į dešimtuką!
Grubliauskas rimtai užsmirdo, meras – nevykėlis, nuvarė Klaipėdą iki tokio lygio, ot dudorius – gėda.