Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2018-03-07 |
Trisdešimtmetis Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistas dainininkas Rokas Spalinskas žiūrovus žavi ne tik savo išskirtiniu balsu, bet ir išskirtiniu stotu (jo ūgis – 198 cm.), mąstymo branda ir charizma. Dosniai praeivius šypsena apdovanojančio R.Spalinsko pilna visur: netolimoje praeityje konkursas „Lietuvos balsas“, ką tik „Eurovizijos“ atranka su grupe „el Fuego“, gausybė spektaklių, kuriuose jis demonstruoja ne tik vokalinius, bet ir šokio sugebėjimus.
Šį kartą kalbėsime apie su trenksmu po didžiąsias Lietuvos arenas keliaujantį Brodvėjaus miuziklą „Čikaga“, kuriame klaipėdietis atlieka advokato Billy Flynn vaidmenį, ir tiesiog gyvenimą – konkurenciją tarp atlikėjų, vyrišką laimę, gerbėjus.
Asmeninio archyvo nuotr.
Billy Flynn – puikiai išmanantis savo darbą, savo srities specialistas. Ieškantis spragų įstatymuose ir jomis naudodamasis, bet kokiomis priemonėmis bando pasiekti tikslą – išteisinti savo klientą. Šaltas, gana arogantiškas, savimi pasitikintis, žinantis savo „kainą“ ir galią žmogus, kuriam iš esmės rūpi tik jis pats ir jo gerovė.
Profesorius Derek Barnes visų pirmiausia nuostabus žmogus ir pedagogas. Taip, kaip jis dirba su visais kartu ir kiekvienu atskirai, bene pati komfortiškiausia aura, kokią teko kada nors patirti.
Šis žmogus ne tik daug išmano apie vokalą, be galo stiprus kaip pedagogas, bet kartu ir psichologas. Dainavime neretai problemos slypi ne balse, ne duotybėse, bet psichologijoje. Šio puikaus žmogaus dėka „radau“ dar daugiau pasitikėjimo savimi, vidinės motyvacijos. Juk kaip miuziklo personažas Billy Flynn turi atspindėti ne tik vaidyba, bet svarbiausia – balsu. Perteikti pasitikėjimą, laisvę, užtikrintumą balsu sudėtingiau nei parodyti kūno kalba. Viename muzikiniame kūrinyje Billy Flynn tenka dainuoti už du skirtingus žmones, tai bene sunkiausia padaryti, neskaitant visų užduočių, kurias reikia atlikti scenoje. Su Derek Barnes ši kliūtis buvo lengvai išspręsta.
Miuziklas, vienas iš muzikos žanrų, kurį privalo pamatyti kiekvienas. Būtent miuziklas „Čikaga“ išties išskirtinis savo mastu. Tai, ką žmonės išvys scenoje, garantuoju, kad Lietuvos scenoje dar tikrai nėra matyta. Jums suteikiama galimybė išvysti brangiausią (pagal išlaidas) Klaipėdoje pastatytą miuziklą: nieko panašaus į tai, kas jau buvo pastatyta, ir nežinia kada vėl bus parodyta Lietuvoje… Tad praleisti tokią galimybę būtų tiesiog nedovanotina. Tokios darnos tarp scenoje dirbančių daugybės aktorių, dainininkų, šokėjų, nuostabios muzikos, šviesų žaismo bei „kraują dydžiu, vizualizacija stingdančių“ dekoracijų net man dar neteko matyti.
Nėra nė vieno vaidmens, net paties menkiausio, iš kurio aš kažko nepasimokiau ar nepasiėmiau. Kiekvienas vaidmuo mano teatrinėje veikloje daugiau ar mažiau mokė, tobulino, grūdino ir augino. Be galo didžiuojuosi ir esu labai dėkingas Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui, kuriame aš užaugau ir toliau tobulėju.
Manau, kad gyvenime viskas vyksta taip, kaip turi įvykti. Tikiu, kad gyvenimas susideda iš atsitiktinumų, akimirkų, kurios mūsų laukia… Į projektą „Lietuvos balsas“ ėjau su tikslu – parodyti, ką galiu, kad mane pastebėtų ir galimai po projekto kažką pasiūlytų. Taip ir nutiko, praėjus keliems mėnesiams sulaukiau skambučio iš grupės „el Fuego“ prodiuserio, kuris pasiūlė susitikti pokalbiui. Ir štai gegužės mėnesį bus du metai, kai aš sėkmingai įsiliejau į grupės veiklą.
Nesvarbu, koks muzikos stilius atliekamas, su kokia grupe dainuojama, vieta, žiūrovų kiekis ar amžiaus vidurkis. Darbas scenoje visada pareikalauja to paties – tiesos. Muzika turi jaudinti, pasiekti žiūrovo širdį. Visa kita tik detalės.
„Eurovizijos“ atrankiniame etape „el Fuego“ nariai dalyvavo tik todėl, jog tikėjo savo daina. Jei būtų buvę abejonių dėl stiliaus, dėl žodžių, dėl skambesio ar kitų dalykų, greičiausiai būtume ir nepasirodę. Tačiau mes ja tikėjome, žiūrovai dainą įvertino, esame jiems labai dėkingi. Ši daina dabar sėkmingai skamba radijo stotyse. Apmaudu, jog komisijai ši daina nepasirodė verta dėmesio. Mano manymu, „Eurovizija” neturi sėkmės formulės, čia kaip loterijoje: visi ieško, bando, tikisi, naudoja senas formules, kurios pasiteisino prieš metus, du ar penkis, bet jų tiesiog nėra. Linkiu didžiausios sėkmės tiems, kas šiemet atstovaus mūsų šaliai.
Be abejonės. Iki šios patirties man teko sudalyvauti keliuose šokio spektakliuose Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, bet Rogožino vaidmuo buvo vienas didžiausių iššūkių mano, kaip atlikėjo, profesijoje. Labai džiaugiuos, kad likimas man atsiuntė tokią patirtį ir galimybę. Galimybę tapti dalimi kažko išties didelio, svarbaus ir nepaprastai galingo. To jausmo, kurį patiriu spektaklio „Idiotas“ metu būdamas scenoje, neįmanoma apibūdinti. Galiu tik pasakyti, jog tokiomis akimirkomis labiausiai jaučiu, jog savo gyvenime pasirinkau teisingą kelią ir profesiją, kuri daro mane laimingą.
Miuziklas „Čikaga” , Muzikinio teatro nuotr.
Konkurencija čia egzistuoja, kaip ir visur kitur. Bet tai per maži dalykai, kuriems nenorėčiau eikvoti savo energijos. Tiesiog į tai nesigilinu…
Taip, esu laimingas, tiesiog labai laimingas. Džiaugiuosi gyvenimu, džiaugiuos tuo, ką jis atsiunčia, moku pasidžiaugti mažais dalykais, užsiimu mylima veikla, turiu mylinčią ir mylimą šeimą, puikius palaikančius draugus. O ko daugiau reikia? Sukurti savo šeimą, be abejo, kad norisi, bet, kaip ir viskam, ateis ir tam laikas.
Neįsivaizduoju. Galbūt, kaip ir valdžia ar pinigai, tiesiog aptemdo žmonėms protus ir jie pameta savo kelią. Sunku pasakyti, nes nepajutau jokių šios ligos požymių. Mano manymu, garbės tai toli gražu nedaro. Gyvenime labiausiai nemėgstu susireikšminusių žmonių.
Tokio, kaip pastebimo žmonių dėmesio, tikrai nėra. Be abejo, kadangi didžiąją dalį laiko praleidžiu Klaipėdoje, ir čia turbūt mano didžiausias indėlis kultūrinėje veikloje, daugiau atpažįstamų veidų matau čia. Lengviausia išreikšti savo nuomonę apie matytą spektaklį, klausytą koncertą – socialiniuose tinkluose, tai turbūt ši terpė ir yra ta pagrindinė, kur sulaukiu dėmesio.
Nerimu to nepavadinčiau, kai esi užtikrintas tuo, ką darai, tokio jausmo einant į sceną nėra. Tikslesnis žodis būtų „adrenalinas“… Mažas, sveikas adrenalinas, kuris primena, kad esi gyvas sutvėrimas.
Grožis labai subjektyvus dalykas, tad čia toks atviras klausimas. Žemas niekada nesijaučiau, bet kartais išties būtų labai įdomu pamatyti save iš šono, kaip mane mato kiti. Aš visada esu atviras naujoms patirtims, naujiems pasiūlymams ir idėjoms. Ypač įdomu būtų išbandyti savo jėgas kino ekranuose.
Na, nori to ar nenori, be socialinių tinklų šiais laikais neįmanoma. Nepavadinčiau savęs „super aktyviu“ socialiniuose tinkluose, ypač kai galima palyginti su tuo, ką ir kiek dažnai kelia kiti Lietuvos atlikėjai ar žinomi asmenys. Bet aš visgi riboju savo laiką ir ypač atidžiai atsirenku ką viešinu socialiniuose tinkluose.
Meluočiau, jei sakyčiau, jog apie tai negalvoju. Bet dar nesu tvirtai apsisprendęs dėl muzikinio stiliaus. Bet matyt kiekvienos muzikinės idėjos subrandinimui reikia laiko. Ši mintis bręsta jau seniai…
Neturiu vienos… Nuolat keičiasi (juokiasi).
Parašykite komentarą