32 metų Jekaterina į Klaipėdą iš Chersono atvyko praėjusių metų vasarį. Iš Ukrainos ji išvyko 2022-ųjų balandį ir metus laiko gyveno Italijoje kartu su vyru Andrejumi ir 6-mečiu sūnumi Kirilu. Atvykti į Klaipėdą šeima nusprendė po pokalbių su draugės šeima, įsikūrusia Klaipėdoje ir įsimylėjusia uostamiestį. Jis moteriai primena gimtąjį Chersoną, į kurį ji labai norėtų grįžti.

Ukrainietės šeimai karas atnešė daugybė skausmo – jos brolis žuvo nuo skeveldros, laukdamas autobuso stotelėje. Taip žuvusiųjų – daugybė Chersone.

„Prieš karą pastaruosius penkerius metus užsiiminėjau darbinės karjeros reikalais. Chersone dirbau administratore populiariame sušių bare. Tai buvo nuostabus laikas. Prasidėjo naujas mano gyvenimo etapas. Man pavyko pereiti prie normuoto darbo grafiko, kas mūsų darbe, kylant karjeros laiptais, nėra taip paprasta. Pavyko subalansuoti laiką, skiriamą šeimai ir darbui. Kaip tik prieš pat karą pavyko susitikti su visais draugais, buvo labai nuoširdūs susitikimai. Tada niekas iš mūsų nė pagalvoti negalėjome, jog galbūt matomės paskutinį kartą”, – nostalgiškais prisiminimais pokalbį pradėjo Jekaterina.

Prasidėjus karui, jos vyras buvo išvykęs dirbti į kitą šalį, ji buvo likusi viena su vaiku.

„Buvo baisu girdėti sprogimus ir sirenų kauksmą. Baisu buvo stovint eilėje galvoti, jog tuoj tuoj gali atskrieti raketa. Bet baisiausias momentas – miesto okupacija”, – tęsė ukrainietė.

Chersoną okupavus 2022-ųjų kovą, moteris net bijojo išeiti į gatvę. Mieste ėmė važinėti tankai, šarvuočiai, automobiliai su didžiulėmis Z raidėmis, kuriuose sėdėjo ginkluoti vyrai.

„Mieste ėmė apšaudyti kolonomis važiuojančias mašinas. Šaudė į namus, stovinčius pakelėj. Rusai, šturmuodami Chersoną, sugriovė didžiausią mieste buvusį pramogų centrą „Fabrikas”. Ėmė trūkti produktų, ištuštėjo parduotuvių lentynos, dingo mėsa, kaušiniai, duona, kruopos, vaisiai, daržovės, vaistai, geriamasis vanduo”, – prisiminė Jekaterina.

Į kiemą, vos už dviejų metrų nuo gyvenamojo namo atskridęs sprogmuo išdaužė moters buto langus, o dėl susprogdintos užtvankos po vandeniu atsidūrė jos sodo namelis, kurį tiesiog nuplovė. Namų neteko jos vyro močiutė. Iš kur teks paimti pinigų padarytiems nuostoliams atlyginti, jai kol kas sunku įsivaizduoti.

Bet didžiausia netektis – moters brolio iš tėvo pusės mirtis.

Vykstant vienam chaotiškam apšaudymui, sprogmuo nukrito į viešojo transporto stotelę, kurioje žmonės laukė autobuso. Ten buvo ir Jekaterinos brolis. Jo mama liko viena, neteko vienintelio savo vaiko.

Nors moteris iš Chersono išvyko prieš dvejus metus, mieste liko daug jos pažįstamų, o padėtis mieste nuo to laiko tapo dar blogesnė.

„Didžioji dalis gyventojų išvyko, bet nemažai yra ir pasilikusių. Jie bijo kelti koją iš namų, nes miestą beveik be perstojo bombarduoja. Žmonės po keliolika parų turi gyventi be elektros, vandens, šildymo. Namuose kaupiasi pelėsis. Maisto produktų kainos išaugusios. Darbo mieste trūksta, o komunalinius mokesčius vis tie reikia mokėti. Sunku suprasti, kaip ten jie išgyvena”, – kalbėjo Jekaterina.

Persikraustyti į Klaipėdą jai pavyko sėkmingai, ji jau pratęsė nuomos sutartį dar metams. Neseniai moteris baigė tikslinės reklamos mokymus ir šiuo metu ieško darbo online. Jos santykiai su lietuviais irgi puikūs.

„Man pavyko prisitaikyti. Didžiulis pliusas tas, jog čia yra daug rusakalbių. Pamilau lietuvius, tai gera tauta. Žinoma, žmonių būna įvairių, bet tai ne nuo tautybės priklauso”, – įsitikinusi ukrainietė.

Ji norėtų, kad žmonės nepamirštų Chersono ir jo aukų.

„Mūsų šeima labai nori grįžti namo, bet suprantame, jog per artimiausius penkerius metus vargu ar tai įvyks. Šiuo metu mūsų miestą bando ištrinti nuo žemės paviršiaus, nors jame dar gyvena daugybė žmonių ir jiems būtina pagalba”, – pokalbį baigė Jekaterina.