Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2024-12-17 |
Ilgą laiką mus mokė įvairūs specialistai, kad partijos yra skirtingos. Vienos kairiosios, kitos dešiniosios. Tiesa, kur ta ar kita pusė, vis kildavo ginčai, bet takoskyrą vis dar rasdavo. Tiesa, buvo ir tokių, kurios aiškino, kad jos nei kairė, nei dešinė – jos centro. Gal ir būtų įmanoma, jei ne praktika, kur šios partijos ir partijėlės taip ir nesurasdavo tikros vietos.
Dabar situacija pasikeitė gana ryškiai, gal ne tiek Lietuvoje, kiek kitur pasaulyje. Radosi tokios, kai sunku nustatyti, kur link kreipia viena ar kita politinė sąjunga. Jei tai mažutė, tai dar gali atstovauti nedidelei grupei, pavyzdžiui, žemdirbiams, bet jei didelė ir labai stambi, tai jau tenka įtikti kartais visai priešingoms stovykloms.
Dar didesnę sumaištį sukelia istorija. Kažin kada komunistai vis kovodavo už darbininkų teises. Dabar su tais darbininkais nelabai gerai. Iš vienos pusės nelabai aišku, kas tai yra, o iš antros – jų (tradicinių) skaičius tampa gana mažas ir vien jų balsais rinkimų nelaimėsi. Vadinasi, reikia išplėsti palaikančių rinkėjų ratą, o tai ir reiškia, jog tenka pritraukti skirtingas grupes.
Aprašyti dalykai palaipsniui plinta pasaulyje, štai jei pažiūrėsime į demokratų partiją JAV, tai joje yra itin kairių politikų ir gana nuosaikių dešiniųjų. Vadovybei nuolatos tenka ieškoti būdų, kaip išsaugoti tiek partijos, tiek ir jos rinkėjų vienybę. Nepatenkintieji iš politikų gali sukurti naują darinį (partiją ar sąjunga), o rinkėjai gali eiti su kitomis jėgomis.
Kalbant apie partijas ar įvairias sąjungas būtina pabrėžti, jog dažnokai jos randasi vieniems rinkimams. Keletas ambicingų asmenybių gali prisikalbinti savo draugų bei pažįstamų ir siekti nugalėti tiek vietos, tiek ir valstybiniuose rinkimuose. Retai kam tai pavyksta, bet tai demokratijos sūkurėliai. Pas mus ši sistema gana jauna, tai bandyti – ne griekas.
Didesnės reikšmės dalykas yra pats politikas. Nors neteisingai sakoma, kad poetais gimstama, politikais tik tampama. Pagrįstas būtų klausimas, o kokiomis savybėmis jis turi pasižymėti. Atsakymas paprastas – turi norėti juo būti. Toliau jau gali būti visko: nuo nepagrįstų ambicijų iki teorinio pasiruošimo. Daugelis į šią sritį patenka tarsi netyčia, todėl ilgiau ir nepasilieka. Bet politika yra stiprus narkotikas, mačiau ne kartą, kai mažai jai tinkantis žmogus vis nori, nori ir nori. Nepatenka su viena partija, tai eina į kitą ar net kuria savąją.
Politikoje, kaip ir gamtoje vyksta natūrali atranka, kai iš pertekliaus atmetami nereikalingi ir išgyvena tik tinkantys. Tiesa, tinkantys rinkėjams. Asmuo, sugebantis prisitaikyti politinėje sistemoje, gali joje išlikti gana ilgai. Ne veltui kai kuriose šalyse randame ištisas politikų kartas. Neaiškinsiu dėl kurių priežasčių jie išlieka, nes tai visai kitas klausimas.
Noras nuolatos būti politikoje yra neužgesinamas. Daugeliui tai naudinga tiek turtine, tiek psichine prasme. Asmens reikšmingumas yra ir savęs įvertinimo matas. Nemalonu būti niekam nereikalingam net jei tau virš septyniasdešimt. Gali vadovauti JAV, Rusijai ar Iranui.
Bet nenukrypkime nuo temos. Dabarties politinėje sistemoje ėmė daugintis žmonės, kuriems išlikimas joje tapo gyvenimo prasme. Sunku Petro Gražulio rinkėjams įvardinti, ką šis „ilgalaikis“ politikas padarė Lietuvai ar net Klaipėdos rajonui. Man nepavyko to sužinoti. Noriu žinoti, ar jis gina dirbančių žmonių teises, ar ne. Gal jam rūpi mokesčių mažinimas? Gal jis rūpinosi tautinės kultūros auginimu? Noriu pabrėžti, kad tai tik pavyzdys, smulkus, bet ryškus. Ne tik Lietuvoje randasi žmonių, kurie sako tai, ko nori rinkėjai. Vieniems viena, kitiems kita, tretiems dar ir daug pažada. Ne veltui politologai ironiškai iškėlė lozungą: „Politikai, nebūkite šykštūs – žadėkite viską“.
Kodėl radosi tokių politikų, yra aišku, žmogus be įsitikinimų gali kalbėti viską. Kalbėti – taip, daryti – ne.
O aš autoriui galėčiau pasakyti, ką gero Lietuvai per savo kadencijas padarė Gražulis. Jis seimūnams nuolat primindavo krikščionišką moralę, trukdydamas liberaliam amoralumui įsišėlti Seime. Tuo jis užsitraukė didžią visų liberalų neapykantą, ir galų gale bendromis jų pastangomis buvo sudorotas. Už ką? Už musės nubaidymą nuo kolegos balsavimo pultelio. Beje, liberalais vadinu ne tik Gentvilo draugiją, bet – pagal darbus, o ne žodžius – ir konservatorius, ir socialdemokratus, ir Skvernelio būrelį.
Žinoma, tuojau prikišit paties Gražulio suklupimus. Šventieji, ir tie triskart per dieną nusidėdavo, o Gražulis nebuvo ir turbūt nebus šventasis. Savo nuodėmių jis neneigė ir jų gailėdavosi. Tačiau visa jo veikla, o ypač krikščioniškų – mūsų civilizacijos pamatinių – vertybių skelbimas ir gynimas, atperka visas jo žmogiškas silpnybes.
protingas straipsnis