Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2024-07-07 |
„Atvira Klaipėda“ Medijų rėmimo fondo suteiktos paramos dėka gali pratęsti ir pasakojimus apie tarpukario Klaipėdą, parengtus pagal Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomus dokumentus.
Pirmajame iš jų – apie įvykius, besirutuliojusius pirmojo didžiulio išbandymo Lietuvos valdžiai Klaipėdos krašte išvakarėse.
Premjeras nurodė daryti nuolaidas
1923-iųjų kovo pabaigoje į Paryžių derėtis dėl sąlygų, kuriomis Lietuva galės valdyti jai jau perduotą Klaipėdos kraštą, išvykęs premjeras Ernestas Galvanauskas balandžio 6-ąją iš Prancūzijos sostinės siuntė šifruotą telegramą finansų, prekybos ir pramonės ministrui nuo Vytautui Petruliui, kurioje nurodė „ypatiškai ištirti visus nesusipratimus muitų srityj Klaipėdoje“.
„Prusų tarifus imdami taikinkite Klaipėdos taisykles ir sistemą ypač erzina plombavimas ir banderolės. Dabokite neerzinti klaipėdiškių lig bus išdirbta bendra muitų ėmimo sistema, tuo tarpu darykite visų palengvinimų kontroliodami dažnai asmeniškai vietoje pasitariant su užinteresuotaisiais“, – dėstė premjeras.
Komisarą apkaltino be rašytinių įrodymų
Iš balandžio 6-ąją „griežtai konfidencialioje“ telegramoje E. Galvanauskui išdėstytų Užsienio reikalų ministerijos Vakarų ir Politikos departamentų direktoriaus Broniaus Kazio Balučio minčių tampa aišku, kad Lietuvos premjeras pokalbio su Prancūzijos ministrų kabineto vadovu, irgi ėjusiu ir užsienio reikalų ministro pareigas, Raymond Poincaré metu mestelėjo ir pareiškimą apie buvusio Klaipėdos krašto vyriausiojo komisaro Gabriel Jean Petisné materialinį suinteresuotumą, nors neturėjo tai pagrindžiančių dokumentų.
Žinia, apie tai, kad G. J. Petisné ne tik vadovavo kraštui sąjungininkų vardu, bet tuo pačiu dar ir buvo įsisukęs daryti verslą, Lietuvos valdžiai jau ne kartą buvo sakę jos atstovai Klaipėdos krašte.
Dar 1922-ųjų vasarį tuometinis Lietuvos atstovas Klaipėdos krašte Jonas Žilius savo pranešime aprašė ir savo pokalbius su grafu Aleksandru Tiškevičiumi, Klaipėdoje „reprezentavusiu Lietuvos Laivų bendrovę”. Pastarasis Lietuvos atstovą informavo, kad Klaipėdos krašto vyr. komisaras G. J. Petisné ir jo „kompanija” veltui gavo „akcijų celiuliozo, alkoholio, gintaro ir kitose Klaipėdos dirbtuvėse, taipgi turi intereso ir kituose gešeftuose, dėl to ir nori čia pasilikti da penkiems metams, paskui kaip bus, jiems nėr galvoj”.
1923-iųjų vasarį tokiais teiginiais su E. Galvanausku dalinosi ir jo prie „sukilėlių valdžios” Juozas Purickis, ir Lietuvos vyriausybės atstovas prie Ypatingosios komisijos Antanas Smetona.
„Daugiausia intriguoja komisijos narys anglas, kuris kaip daugelis įtaria daręs drauge su Petisne didelį biznį Klaipėdos krašte“, – buvo cituojamas A. Smetona vienoje telefonogramoje.
„Jisai gi laiko savo rankose ir dabartinę Komisiją juo labiaus kad tos Komisijos du nariu, konsulai Fry ir Aloisi yra su juo ankštai surištu bendru bizniu“, – apie G. J. Petisné rašė J. Purickis.
Minėtoje B. K. Balučio telegramoje yra atskiras skyrius, pavadintas „Del Petisne biznių Klaipėdoj“.
„Jau telegrafavau Tamstai, kad šiuo atveju, greituoju turbut nepasiseks jokių dokumentų gauti. Smetona kalbėjosi ir tarėsi šiuo reikalu su Budriu. Pasirodo, Javšico tik apytuštis butas pasiliko Klaipėdoj, o jis pats kur tai senokai išvažiavęs ir žinoma, tokių dalykų nepaliko. Manoma, kad jeigu Krause (Prekybos rūmų prezidentas Joseph Kraus – M. V.) tikrai „lojalus”, tai jeigu norėtų, galėtų suteikti Jums visą medžiagą, nes jis be abejones, viską žino. Smetonos nuomone, nors visi Klaipėdoj žino ir kalba apie Petisnės biznius Klaipėdoj, bet dokumentai galės išplaukti tik vėliau. Tamsta atsimenat, kad dar sausio mėnesyj mes telegrafavom ir rašėm Žiliui, kad visus dokumentus tuo reikalu surinktų, vienok ligi šiam laikui jis nieko negalėjo gauti. Tokioj padėtyj Tamstų pareiškimas p-ui Poincarė įvardijant Petisnė asmeniai buvo neatsargus ir šiuo momentu, turbut, nereikalingas musų politikai. Taip mes čia manom“, – rašė Užsienio reikalų ministerijos Vakarų ir Politikos departamentų vadovas.
Jo telegramoje paminėtas Javšicas buvo aprašomas ir 1923 m. sausio 24 d. Rytprūsių krašto kriminalinės policijos Tilžės komisariato pranešime, publikuotame knygoje „1923-ieji: Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos. Dalyviai ir jų liudijimai“.
„[Kai kurie] Mėmelio gyventojai žydai buvo priverstinai iškeldinti į kitas gyvenamąsias vietas. Pavyzdžiui, žydų didžpirklio [Jaw]shützo, Petisné draugo, namuose buvo įkurtas lietuvių biuras. Ant šio namo plevėsuoja Lietuvos vėliava“, – buvo rašoma šiame pranešime.
Minėtosios knygos sudarytojai rašo, kad nėra aišku, kuris Jawschitz čia turėtas omenyje, nes Klaipėdoje tuo metu veikė medienos prekybos įmonės „Faiwel Jawschitz“ ir „Gerbrüder Jawschitz“ bei kredito bendrovė „Jawschitz&Sommer“. Medienos verslininkas Faiwelis buvo bankininko Isaako tėvas.
Knygoje „Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos: Jono Budrio atsiminimai ir jų kritinė analizė“ jos sudarytojas Vasilijus Safronovas po viena iš nuotraukų detalizuoja, kad Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas 1923 m. buvo įsikūręs Frydricho Vilhelmo arba Laukininkų (dabar – Tiltų) gatvėje stovėjusiame iki šių dienų neišlikusiame Feiwelio Jawschitzo name (vietoje jo dabar pastatytas prekybos centras „Kiras“, turintis adresą Tiltų g. 16).
Sukrėtimo išvakarėse – sutrikęs ryšys
Tuo metu pačioje Klaipėdoje jau brendo pirmasis itin rimtas išbandymas Lietuvos valdžiai. Apie tai liudija buvusio sukilimo karinės operacijos vado Jono Polovinsko-Budrio balandžio 6-osios vakarą Generalinio kariuomenės štabo budinčiam karininkui perduota telefonograma (gauta 22 val.). Ją J. Polovinskas-Budrys prašė persiųsti vidaus reikalų ir susisiekimo ministrams bei A. Smetonai.
„17 1/2 val. sustreikavo pašto – telegrafo – ir telefono įstaigos. Manimi suorganizuotas aptarnavimas telefono ir telegrafo stočių iš 7-to pulko ir vietinių lietuvių. Susisiekimo Ministerį prašau komandiruoti gerą mechaniką apžiūrėjimui ir aptarnavimui telegrafo stoties“, – rašė A. Smetonos padėjėju ir pavaduotoju tuo metu buvęs J. Polovinskas-Budrys.
Straipsnis parengtas įgyvendinant Medijų rėmimo fondo remiamą projektą „Savaitgaliai su senąja Klaipėda“
Kas gali paneigti, kad Tilžės kriminalinės policijos komisariato informatorius pamatė ant žydo Javšhutso namo pakabintą Lietuvos vėliavą ir nusprendė, jog čia veikia Lietuvis biuras?. Kas gali paneigti, kad žydas verslininkas, iškeldamas
vėliavą, sveikino naują valdžią. Gali būti ir kitos priežastys. Gal tikrai buvo įsikūręs Lietuvos biuras. Čia ir yra istorikų darbas su pirminiu šaltiniu, tai Tilžės kriminalinės policijos komisariato informacija. Šitiek surinko istorinės medžiagos ir tegalėjo parašyti, kad 1923 m. Klaipėdoje gyveno su tokia pavarde trys žydų šeimos. Tai pusė skusta, pusė lupta informacija. Ar galima tikėti ne įvykių dalyvio, bet kažkokiu Tilžės informatoriumi. Tokią informaciją būtina tikrinti. Tikiuosi, kad Jūsų laikraštis tai padarys.
Vyriausybės igaliotiniu dirbo Žilius. Iš jo biuro buvo išsiųsta telefonograma. Pašte dirbo lietuviai, nes anksčiau dirbę , streikavo. Tai kokiu adresu ir ką veikė Lietuvos biuras žydo Javšutso namuose?
V. Sofronovas savo knygoje skelbia apie 1923 m. sausio 24 d. Rytprūsių krašto kriminalinės policijos Tilžės komisariato pranešimą„[Kai kurie] Mėmelio gyventojai žydai buvo priverstinai iškeldinti į kitas gyvenamąsias vietas. Pavyzdžiui, žydų didžpirklio [Jaw]shützo, Petisné draugo, namuose buvo įkurtas lietuvių biuras. Ant šio namo plevėsuoja Lietuvos vėliava“, – buvo rašoma šiam pranešime. Pagal pateiktą medžiagą lietuviai sukilėliai turėjo biurą. Tai koks to biuro adresas. Tam ir yra istorikai, kurie turi pateikti lietuvių biuro adresą, ir kad tai vieno iš trijų gyvenusių Javšutso namai. Dabar tik informuoja, jog buvo net trys verslą darantys žydai su tokia pat pavarde ir nežinome kokio žydo namuose buvo įkurtas lietuvių biuras. Kas čia per informacija, kuri vadinasi puse skusta, pusė lupta.
Virginija, kaip tik perskaičiau Jono Budrio atsikinimų knygoje informaciją apie tai ir papildžiau tekstą.
Sustreikavo vietiniai pašto ir telegrafo darbuotojai, t.y. neišėjo į darbą. Sukilimo vadas pakeitė lietuviais ir paprašė atsiųsti gerų specialistų. Ar nurodytas adresas iš kur siuntė telegramą? Jis turėjo siųsti iš pašto, kuriame jau dirbo lietuviai. Tai kur buvo įsikūręs lietuvių biuras? Kokiu adresu veikė Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas?
Padariau klaidą – tai buvo ne telegrama, o telefonograma. „Paduota iš Aukštojo Lietuvos Vyriausybės įgaliotinio kanceliarijos”.
Įdomūs faktai. dėkui redakcijai.