Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2024-12-14 |
Tarp 1951-ųjų Klaipėdos miesto valdžios rūpesčių buvo ir sportas. Apie tai liudija Vykdomojo komiteto (VK) dokumentai, dabar saugomi Klaipėdos regioniniame valstybės archyve, pagal kuriuos ir rengiamas šis rašinių ciklas.
VK, 1951-ųjų balandį išklausęs Fizinės kultūros ir sporto komiteto bei sporto draugijų „Žalgiris“ ir „Spartakas“ veiklą tikrinusios komisijos, kuriai vadovavo drg. Žąsytis, ataskaitą, konstatavo, jog „pramonės augimas, kolūkių statybos pergalė, kultūros pakilimas, miesto dirbančiųjų politinio aktyvumo augimas sudaro palankias sąlygas žymiai platesniam masiniam fizinės kultūros judėjimui ir sportui mieste“.
„Vykdydamos SSKP (b) Centro komiteto nurodymą vystyti fizinė kultūrą ir didinti sovietinių sportininkų meistriškumą miesto partinės ir visuomeninės organizacijos daro viską, kad mieste išplėstų ir padidintų fizinės kultūros judėjimą, grūdino ir stiprino dirbančiuosius visada būti pasiruošusius taikiam darbui ir socialistinės tėvynės gynybai. Vis daugiau ir daugiau jaunimo ir vyresnių gyventojų susidomi fizine kultūra ir sportu. Mieste įrengta daug sporto aikštelių, vykstančios respublikinės, apskrities ir miesto lenktynės sporto srityje parodė, jog sportinis-fizkultūrinis judėjimas tarp miesto dirbančiųjų išaugo ir sustiprėjo. Praėjusiais metais mieste buvo įkurta eilė naujų sportinių kolektyvų. Viršytas pasirengimo planas kompleksui „Pasiruošęs darbui ir SSRS gynybai“, – pasiekimus vardijo VK, ir kaip buvo įprasta tiems laikams, perėjo prie nustatytų trūkumų, nes mieste vis dar nebuvo „pilnai išnaudojamos tos didžiulės galimybės plėtoti sportinį judėjimą, kurias sudarė partija ir Vyriausybė“.
Beje, minėtąjį kompleksą prabėgus šiek tiek daugiau nei trims dešimtmečiams apdainavo legendinė grupė „Antis“.
Pirmiausia VK pagrūmojo Fizinės kultūros ir sporto komitetui, kad jis savo darbe remiasi ne masinėmis fizinės kultūros organizacijomis, o tik pavieniais sportininkais ir minėtųjų organizacijų tinkamai nekontroliavo.
Anot miesto valdžios, Gostorg (200 sportininkų), Duonos kombinato (80 sportininkų), „Trinyčių“ fabriko (176 sportininkai), gamyklos „Artojas“ (50 sportininkų) ir kt. sportinės organizacijos egzistavo tik popieriuose.
„Savanoriškų sportinių organizacijų ir daugelio žemesnių kolektyvų darbas vykdomas silpnai, sportinių-techninių sportininkų pasiekimų lygis vis dar žemas“, – kardinaliai priešingą išvadą aukščiau sprendime išdėstytoms pagyroms padarė VK, kartu konstatavęs, kad minėtų organizacijų instruktoriai iš viso nerengė kursų.
Miesto valdžia taip pat pripažino, kad gerinant sportinį darbą prastai buvo išnaudojami specialistai, treneriai, visuomeniniai instruktoriai. Akcentuota, kad prie minėtojo komiteto iš vos nebuvo dviračių sporto, imtynių, plaukimo trenerių sekcijų.
„Fizinės kultūros ir sporto komitetas, taip pat sportinė draugija „Žalgiris“ silpnai kovoja už kokybišką dirbančiųjų fizinį lavinimą, geresnį fizinio lavinimo specialistų darbą. Visiškai nerengiamos metodologinės konferencijos, mokomieji trenerių susirinkimai, nestudijuojama geriausių trenerių ir Sovietų sąjungos čempionų rekordininkų patirtis. Paskaitos specialiomis sportinėmis temomis sportininkams ir miesto dirbantiesiems iš viso neorganizuojamos. Sporto aikštelės yra purvinos ir apleistos. „Žalgirio“ Taryba nesusirenka spręsti klausimų. Blogai organizuojamas Vandens sporto mokyklos darbas“, – dėstė VK, lyg užmiršęs pagyrūnišką savo sprendimo preambulę ir, aišku, nurodė šalinti visus šiuos trūkumus bei pareiškė įspėjimą minėtojo komiteto pirmininkui drg. Mockevičiui, o „Žalgirio“ pirmininkui drg. Lenkovičiui – griežtą papeikimą bei kreipėsi į šios organizacijos respublikinę tarybą prašydamas apsvarstyti, ar pastarasis gali toliau eiti tokias pareigas.
Drg. Mickevičiui VK nurodė per porą savaičių parengti priemones, kaip bus plėtojamos lyderiaujančios sporto šakos, pirmiausiai – gimnastika, krepšinis, futbolas, lengvoji atletika, boksas, vandens sportas.
Galbūt toks miesto valdžios rūstavimas sujudino ir sporto sąjungą „Spartakas“, kuri minėtajame sprendime išvengė konkrečių sankcijų. Ši organizacija praėjus keletui mėnesiui kreipėsi į VK prašydama jai perleisti dviračių ir motociklų treką. Pastarasis prie dabartinės Kretingos gatvės buvo atidarytas 1933 m. spalį.
Dėl šio objekto dar 1948-ųjų balandžio pradžioje į VK pirmininką buvo kreipęsis Klaipėdos miesto kūno kultūros ir sporto komiteto pirmininkas Mečislovas Žukauskas bei prašė šiam komitetui išskirti 4,75 ha ploto Klaipėdos mototreko teritoriją.
„Trekas mums reikalingas pravedimui respublikinių moto varžybų”, – tada rašė M. Žukauskas, pridėdamas treko planą.
Matyt, komitetas nieko doro taip ir nenuveikė, nes VK 1951-ųjų rugsėjo 14 d. nusprendė treką su jam priklausančių sklypu perleisti „Spartakui“ ir nurodė jam per mėnesį parengti šio objekto atstatymo darbų projektą ir imtis juos įgyvendinti.
Visgi tikriausiai ir „Spartakas“ nesugebėjo susitvarkyti su šiuo treku. Kretingos gatvėje, name šalia tuometinio Specialaus sanitarinio mašinų autoūkio nuo 1956 metų gyvenusios klaipėdietės seserys Vanda Grinkevičienė ir Milda Vainorienė „Atvirai Klaipėdai“ yra pasakojusios, jog šis objektas tuo metu buvo apleistas.
„Trekas tada labiau priminė stadioną, tik kad kraštai buvo betonuoti. Buvo jau apleistas. Aplink visur buvo krūmai, pelkynai, prūdai. Ir jie baisiai smirdėdavo, gal kas dar po karo ten buvo nuskendęs. Būdamos vaikais eidavome į treką pažaisti, paišdykauti“, – pasakojo V. Grinkevičienė, uostamiestyje gyvenusi nuo 7 metų amžiaus.
„Paprastas asfaltas ir tvora, o aplink pelkės ir pievos, bruzgynai. Eidavome į treką su kamuoliu žaisti. Ten būdavo užuovėja, viduje – veja. Kiti vaikai su dviračiais čia atvažiuodavo“, – sakė dviem metais už seserį jaunesnė M. Vainorienė.
1969 m. rugsėjį P. Ražas „Tarybinėje Klaipėdoje“ paskelbtoje publikacijoje „Koks treko likimas?“ rašė apie apverktiną šio objekto padėtį.
„Prieš karą, kai Klaipėdoje buvo tik apie 40.000 gyventojų, miesto sportinės organizacijos sugebėjo pastatyti dviračių treką, kapitalinį įrenginį dviračių sportui vystyti. Dabar, kai uostamiestyje 140 000 gyventojų, ir jaunimo bei sportininkų atitinkamai daugiau, šis statinys eina niekais, paliktas likimo valiai. Vakarinė jo siena virto griuvėsių krūva, vidinėje treko aikštėje bala, kurioje beveik ištisus metus tyvuliuoja vanduo, kurkia varlės. Net betonas užžėlė žole. O į ką pavirto treko aplinka? Vietoj puikaus parko, kadaise buvusio Klaipėdos puošmena, liko šlapias alksnynas ir šiukšlynas. Negalima ramia širdimi į tai žiūrėti. Argi uostamiestyje nėra dviračių sporto mėgėjų? Jei Klaipėdai trekas nereikalingas, tai nejaugi respublikos sportininkams jo irgi nereikia?“ – rašė P. Ražas.
Treką miesto valdžiai pavyko rekonstruoti tik 1979-aiaisias.
Straipsnis parengtas įgyvendinant Medijų rėmimo fondo remiamą projektą „Savaitgaliai su senąja Klaipėda“
Parašykite komentarą