Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2024-05-04 |
Jaunųjų filologų konkursą pavadinti jaunu galime tik sąlyginai: juk 56-as! Juk prasidėjo slogios stagnacijos laikais, baimindamas švietimo funkcionierius, bet džiugindamas laisvo bendravimo pasiilgusius mokinius ir mokytojus. Jei šiemet būtumėte atidžiai apžvelgę Palangos senosios gimnazijos salę, kurioje rinkosi konkurso dalyvės bei dalyviai, pastebėtumėte, kad suaugusių žmonių kur kas daugiau, nei jaunimo: vis dažniau mokytojos ir mokytojai konkursui savo ugdytinius ruošia dviese. Tačiau jaunatviška saviraiška tebelieka pagrindiniu konkurso akcentu, o komisijos nariai tebenori atrasti jaunųjų filologų darbuose tai, kas filologijos pasaulyje dar nematyta, ko nebūta.
Palangos senosios gimnazijos mokytoja Jūratė Galinauskienė ir jos mokinė, JFK laureatė, dabar VU filosofijos studentė, Mūza Svetickaitė. Organizatorių nuotr.
Mes, komisijos nariai bei narės, didžiąją permainą pajutome ne poezijos ar prozos sekcijose, ne publicistikos bei eseistikos… Labiausiai nustebino vertimai, visų pirma – kalbų įvairove. Po daugybės metų sulaukta vertimo iš latvių kalbos!!! Trys šauktukai čia ne veltui. Dėl man nesuprantamų priežasčių, kaimynų kalbos gimnazijose nei mokėmės, nei mokomės, štai kodėl toks brangus šis debiutas. Asmeninė pažintis su bendraamže latve įkvėpė Kretingos pranciškonų gimnazijos abiturientą Sidą Čepelevą imtis latvių kalbos. Pasak komisijos narės, latvistės Aistės Brusokaitės, Sidui pavyko išversti tai, ką ji pati laikė neišverčiama: Imanto Zieduonio poeziją.
Džiugu minėti, kad apdovanojimus už literatūrinius vertimus iš ukrainiečių kalbos pelnė Erik Gucu iš Kėdainių šviesiosios gimnazijos bei Mila Suodaitė iš Palangos senosios gimnazijos. Savaip nustebino Kretingos pranciškonų gimnazijos abiturientas Tomas Valiūnas, ne kartą JFK apdovanotas už prancūzų ir vokiečių kalbų vertimus, o šiemet nutaręs gilintis į lenkų literatūrą.
Akivaizdu, kad konkursą pasiekia vis daugiau vertimų iš vokiečių kalbos, bet prancūzų sekcija – neįtikėtina – kol kas neauga. Anglų kalbos hegemonija neatsitraukia ir dar negreitai atsitrauks. Kol kas tik spėlioti galime, kurios kalbos mokinius ims dominti po metų, trejų, juo labiau – dešimties, dvidešimties.
Ir poezijos, ir prozos sekcijose viskas lyg ir tradiciška: komisijos nariai tiesiog skandinami gausia poezijos kiekybe ir neapsakomo ilgio romanais, yra nustebinami talento blyksniais, o retsykiais – deja, deja – jaunųjų dalyvių nenoru įsiklausyti į kolegiškus svarstymus ir patarimus.
Man belieka priminti, kad tradiciškai šiame konkurse tebegyvuoja tautosakos, literatūros mokslo ir kritikos darbų bei kalbos darbų sekcijos. Visų jų dalyvių konkurse tiesiog nespėjau pamatyti, išklausyti – juk dirbu savo pamėgtoje sekcijoje, ir dirbu jau daugybę metų, o kartu su manimi esantys vertintojai ar vertintojos keičiasi, jaunėja. Štai jau antrą kartą prieš publicistikos/eseistikos sekcijos dalyves ir jų mokytojas stojau kartu su poete, redaktore, žurnaliste Rasa Mileryte.
Šią sekciją regėjau itin gerai ir iš arti, apie ją smulkiau ir pasakosiu.
Jau keleri metai, kai darbų sulaukiame nei daug, nei mažai – keliolikos. Tolimoje praeityje liko tie laikai, kai iš Švietimo ministerijos ar LINEŠOS (tuomet būta kito pavadinimo) didžiuliame maiše tempdavausi maždaug 70 tekstų, negalėdama suvokti: kodėl tie beveik beraščiai žmonės įsivaizduoja, kad yra jaunieji filologai? Kas jiems liepia ar bent jau pataria dalyvauti konkurse? Ilgainiui kiekybė mažėjo, kokybė augo. Tuo džiaugiuosi.
JFK laureatė Danielė Domeikytė ir jos mokytoja Zofija Vaitkuvienė iš Gargždų ,,Vaivorykštės“ gimnazijos. Organizatorių nuotr.
Už gerą publicistiką (kitaip tariant – III vieta) šiemet apdovanota Rūta Valytė mokosi Vilniaus Žemynos gimnazijos IV klasėje. Jos pasakojimas ,,Sovietmečio grimasos Juditos Vaičiūnaitės prozoje“ – tai išsami studija apie knygas ,,Vaikystės veidrodyje“ ir ,,Mabre viešbutis“. Rūta mus stebino loginiu mąstymu, gebėjimu dirbti su šaltiniais, įsigilinimu į skaitytas Vaičiūnaitės prozos knygas, sklandžiu pasakojimu. Tai kodėl ne pirmoji vieta? Štai ko pasigedome: vietos jausmo. O jei paprasčiau – apsilankymų Juditai Vaičiūnaitei svarbiose vietose, asmeninio jausminio santykio su poetės prisiminimuose minimomis gatvėmis, aikštėmis.
,,Saulėgrąžų laukas. Interviu su Palangos senosios gimnazijos mokiniais iš Ukrainos ir jų lietuvių kalbos mokytoja“ – tai Skaistės Andriekutės, besimokančios minėtos gimnazijos IV klasėje, kūrinys. Skaistė ir savo darbą rašydama, ir jį pristatydama nebijojo prisipažinti, kaip sudėtinga buvo kreiptis į lyg ir pažįstamus, o vis dėlto ne taip jau seniai atvykusius mokinius, kaip rūpėjo savo klausimais jų neįžeisti, kaip sudėtinga buvo rasti bendrą kalbą. Stipriąja jos darbo dalimi laikome mokytojos Ligitos Sinušienės atvertis, drąsą neslėpti kartais net ir labai sudėtingų, neprognozuojamų reiškinių. Šį darbą publikuosime portale menobangos.lt. Ir ne tik šį – konkurso dėka portalas taps dar įdomesnis.
Būtinai publikuosime ir I vietą pelniusios Danielės Domeikytės (Gargždų ,,Vaivorykštės“ gimnazijos IV klasė) pasakojimą. O pasakoja ji apie Mažąją Lietuvą, apie jos kultūros ir tradicijų puoselėtoją Helmutą Lotužį nuo Dovilų. Ši asmenybė – tikras atradimas. Tartum ramus, net tylus jo gyvenimas senųjų kapinaičių pašonėje, o kiek pasakojimų apie senąsias tradicijas, įpročius, savitumus. Koks kapinaičių ir jų kryžių, gėlynų aprašymas, koks gilus jaunosios autorės suvokimas, kad ji apsigyveno ypatingoje, rašantiems žmonėms dosnioje Lietuvos dalyje.
Kaip jau minėjau, konkurso tekstų bei pažinčių su jo dalyvėmis bei dalyviais dar sulauksime. Dabar pats laikas ištarti kelis šiltus žodžius Palangos senajai gimnazijai. Konkursas vyko sklandžiai, o vakarėjant gimnazija surengė suaugusių ir jaunųjų kūrėjų bendrus skaitymus.
Septynis kartus šiame konkurse sėkmingai dalyvavo Palangos senosios gimnazijos mokinė, poetė bei eseistė Mūza Svetickaitė. Šį kartą ji, Vilniaus universiteto filosofijos studentė, skelbė konkurso atidarymą ir uždarymą, skaitė itin svarbų dokumentą – apdovanojimų protokolą.
Nežinau, ar tuos Jaunųjų filologų konkurso dalyvius, kurie apdovanojimų šį kartą negavo, paguos žinia, kad ne vienas komisijos narys ar narė, dalyvaudami uždarymo ceremonijoje, prisipažino: ir aš kadaise negavau nieko, ir aš likau salėje stebėti, kaip laimingieji kopia ant scenos.
Tas nieko yra diskutuotinas: mano kolegė Rasa Milerytė tvirtina, kad pats buvimas konkurse jai reiškė labai daug.
Parašykite komentarą