Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2021-09-26 |
Dar vienas ciklo „Ką pasakoja archyvas” rašinys šįkart apžvelgia, kas Klaipėdos regioniniame valstybės archyve esančiuose 1946 metų Vykdomojo komiteto (VK) dokumentuose rašoma apie Girulių gyvenvietę.
Pirmųjų pokario metų Girulių vaizdų muziejuose ir Lietuvos centriniame valstybės archyve aptikti nepavyko.
Ankstesniuose šio ciklo rašiniuose jau buvo minėta, kad 1946 m. sausio 25 d. VK priėmė sprendimą „Apie grąžinimą Klaipėdos miestui miško ir prijungimą prie miesto Melnragės ir Girulių”.
Juo Liaudies Komisarų Taryba buvo prašoma „priskirti Girulius ir Melnragės prie Klaipėdos miesto, kaip miesto priemiesčius ir kaip vieninteles poilsio vietas”.
Sausio 31-ąją ranka buvo surašytas specialios komisijos sudarytas Girulių „įkainavimo aktas”.
Komisiją sudarė jai pirmininkavęs Visasąjunginės profesinių sąjungų centro tarybos (VPSCT) Poilsio namų ir sanatorijų prie LTSR Valdybos viršininko pavaduotojas Stasys Svireckis, Palangos ir Girulių kurortų komendantas Pranas Aksijonaitis, Palangos kurorto direkcijos vyr. buhalteris Kazys Balšaitis ir Klaipėdos apskrities VK Komunalinio ūkio skyriaus vedėjas Leonas Zegunis. Šiai komisijai nurodymą atlikti Girulių kurorte esančių pastatų inventorizaciją tų metų sausio 11 d. savo įsakymu buvo davęs minėtosios VPSCT valdybos viršininkas.
Akte rašoma, kad pagal sausio 18 d. sudarytą sutartį Girulių sklypus ir pastatus apmatavo ir sąrašus sudarė drg. Vaclovas Eidintas, o jį kontroliavo P. Aksijonaitis.
„Kadangi jokių davinių kokie buvo gatvių pavadinimai, namų arba vilų pavadinimai, jų numeracija ir kitoks aprašymas, nerasta. Taip pat nėra vietinių gyventojų kurie galėtų žinių suteikti gatvių pavadinimai nustatyti nauji pagal provizorinį planą. Namai sunumeruoti sekančiu būdu. Centrine gatve paimta Stoties gatvė. Ji numeruota nuo stoties einant ant pajūrio dešinėje pusėje dedant porinius Nr., kairėje – neporinius. Kitose gatvėse išeinančios iš Stoties gatvės, numeracija pradedama nuo Stoties gatvės einant taip pat dešinėje pusėj dedant porinius, o kairėje pusėje neporinius Nr. Atskirose gatvėse /k. t. Pajūrio g-vėje/ numeracija pradėta šiaurės pusėje ir einant į pietus dešinėje pusėje dėti poriniai, o kairėje neporiniai Nr. Namų pavadinimai nenustatyti”, – rašoma akte.
Išdėsčius įkainavimo metodiką akte konstatuota, kad tuo metu Giruliuose buvo 63 sklypai, 51 gyvenamasis ir 35 negyvenamieji pastatai.
Gyvenamieji namai buvo įvertinti 1 542 685 rubliais, o negyvenamieji – 172 845 rubliais.
Beje, parašą po šiuo aktu dėjusiam tuomet 59-erių Palangos ir Girulių kurortų komendantui P. Aksijonaičiui likimas buvo lėmęs tarybų valdžiai dar tarnauti tik šiek tiek daugiau nei dvejus metus.
Pranas Aksionaitis (viduryje) su sūnumis Vytu (kairėje) ir Karoliu. Fotografuota Jurbarke 1930 m. Kretingos muziejaus nuotr.
Kėdainiuose gimęs tarybinės Lietuvos veikėjas 1913–1920 m. gyveno JAV, 1920 m. grįžo į nepriklausomą Lietuvą ir vykdė komunistinę veiklą. 1940 m. jis buvo išrinktas į Liaudies Seimą, 1940–1947 m. buvo LSSR Aukščiausios Tarybos deputatas. 1948 m. balandžio 3 d. jį važiuojat į Žibininkų kaimą steigti kolūkio Palangos miške, ties Užpelkių kaimu, nušovė Kardo rinktinės partizanai.
O Giruliai netruko būti prijungti prie miesto, nes jau 1946 m. balandžio pradžioje Klaipėdos VK priėmė sprendimą dėl šios gyvenvietės elektrifikavimo. Juo Klaipėdos elektros stoties direktorius drg. Mastautas buvo įpareigotas iki gegužės 1-osios nutiesti į Girulius elektros tinklus ir užtikrinti elektros energijos tiekimą.
Beje, 1937 m. rugsėjį „Lietuvos aidas” buvo rašęs, kad „Giruliai ir toliau lieka be elektros šviesos” .
„Giruliuose tėra tik provizorinė elektros stotelė. Jai remontuoti Miesto Valdyba paskyrė 20 tūkst litų. Lietuvių frakcijos atstovai miesto seimelyje siūlė pagaliau baigti liūdną istorija su elektros šviesa Giruliuose. Miestelis nuolatos auga ir dar augs. Visa eilė nauju namų pastatyta ir kiti tebestatomi. Tačiau elektros šviesos gyventojai negali gauti, nes elektros stotelė vos tegali patens kinti poros vilų, ir miesto vaikų prieglaudos namų reikalavimus. Todėl miesto valdyba turėtų padaryti pastangų atvesti iš miesto kabelį. Pakeliui prisijungtų Melnragės kaimas ir būtų padarytas didelis palengvinimas Girulių gyventojams. Tačiau miestas dėl tariamos lėšų stokos nesutinka tai padaryti”, – tuomet rašė laikraštis.
Tų pačių metų gegužę į VK ranka rašytu raštu kreipėsi Švietimo skyriaus vedėjas primindamas, kad dar balandžio 1-ąją Lietuvos TSR Ministrų Tarybos sprendimu šis skyrius buvo įpareigotas įsteigti sanatoriją priešmokykliniams vaikams.
„Giruliuose yra vila „Vaikų sanatorija”, kuri specialiai Klaipėdos m. priešmokykliniams vaikams statyta ir buvo naudojama tam reikalui. Šiuo metu šią vilą yra užėmę jūrininkai. Prašau tamstų tarpininkavimo, kad vila „Vaikų sanatorija” kaip galima kuo greičiau būtų atiduota Miesto Švietimo skyriui priešmokyklinių vaikų sanatorijai steigti”, – rašė vedėjas.
1911 m. pastatyta ir karalienės Luizės vardu pavadinta vaikų gydykla Giruliuose. Pokariu ji tapo vaikų, sergančių tuberkulioze, sanatorija „Smiltelė“. Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.
VK į šį raštą sureagavo dar tą patį mėnesį ir priėmė nutarimą, jog iki birželio vidurio minėtoje Girulių viloje bus įkurtas sanatorinio tipo darželis vaikams su tuberkulioziniais susirgimais.
Iki tol toje viloje gyvenę jūrininkai buvo įpareigoti išsikraustyti iki birželio 5-osios, o Sveikatos skyriaus Remonto kontorai duota užduotis per dešimt dienų suremontuoti vilą.
Parašykite komentarą